Saulius Štombergas nežino, kiek sugrįžęs į krepšinio aikštę žais – vienus, dvejus metus, o gal ir penkerius.
Prieš dvejus metus, sulaukęs Kristaus amžiaus, buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas pasitraukė iš profesionalaus sporto, tačiau dabar tvirtina, kad vis dar nepasisotino krepšinio.
Į Kazanės "Uniks" gretas grįžtantis 35 metų 204 cm ūgio puolėjas apie savo sprendimą papasakojo dienraščiui "Sport Express".
– Kodėl nusprendėte grįžti į krepšinį?
– Kai prieš dvejus metus grįžau į Lietuvą, vis dar gaudavau įvairių komandų pasiūlymų. Todėl vietoje nesėdėjau – judėjau, bėgiojau. Negalėjau nežaisti. Ir su "Uniks" atstovais ryšiai nenutrūko – kalbėdavomės, ir jie neslėpė, kad vėl norėtų matyti mane komandoje. Ir kadangi noras žaisti krepšinį taip ir neužgeso, šį pavasarį vėl sukirtome rankomis. Be to, su naujuoju vyriausiuoju treneriu Valdemaru Chomičiumi esame geri pažįstami. Ši aplinkybė buvo viena svarbiausių priimant sprendimą grįžti.
– Tai reiškia, kad pastaruosius metus žaidėte krepšinį?
– Taip, pirmiausia – dėl savęs. Lietuvoje nėra galimybių pabėgti nuo krepšinio. Ir kur aš dėčiausi? Tiek metų žaidžiau. Krepšinis – mano kraujyje.
– Jums – 35-eri. Jau nusprendėte, kiek metų žaisite – vienus, dvejus, penkerius?
– Laikas parodys. Viskas priklausys nuo to, ar pats vis dar norėsiu žaisti. Svarbiausia, kad pavyktų išvengti traumų...
– "Uniks" prezidentas Jevegenijus Bogačiovas iš pradžių neigė, kad grįžtate į Kazanę, tačiau, praėjus vos kelioms dienoms, buvo paskelbta apie sutartį. J.Bogačiovas tada paaiškino, kad jūs pademonstravote gerą sportinę formą. Kaip pavyko ją išlaikyti nežaidžiant profesionaliose komandose?
– Mano atvykimas į Kazanę nebuvo spontaniškas paskutinės minutės sprendimas. Jau pusę metų palaikiau ryšius su "Uniks". Tada ir kilo minčių sugrįžti. Supratau, kad dar neišreiškiau savęs kaip krepšininkas, ir pradėjau dirbti. Pamažu įgijau neblogą formą.
– Ar, išskyrus "Uniks", turėjote kitų komandų pasiūlymų?
– Agento net neprašiau ieškoti kitų variantų. Norėjau grįžti į Kazanę, kur buvau žaidęs tris sezonus. Jei nebūtų pavykę sutarti su "Uniks", nebūčiau apskritai grįžęs į krepšinį.
– Per dvejus metus turbūt spėjote neblogai pailsėti. Žuvų, matyt, prigaudėte pilną cisterną?
– Tiesą sakant, nesu geras žvejys. Užuot kažkur važiavęs, geriau daugiau laiko būnu su šeima. Poilsis buvo aktyvus, veiklos užteko. Įstojau mokytis į Kauno kūno kultūros akademiją, nes ateityje norėčiau būti treneriu. Be to, pradėjau nekilnojamojo turto verslą, bet dabar visur krizė, todėl nusprendžiau stabtelėti. Dabar ir laiko tam nebebus.
– Jūsų šeima tikriausiai buvo laiminga, kad turite daugiau laiko. Jokių treniruočių stovyklų, išvykų, rungtynių. Kaip jie reagavo į sprendimą grįžti?
– Žinoma, kad šeimai galėjau skirti daugiau dėmesio. Per tą laiką gimė ir sūnus, kuriam dabar – pusantrų metų. Laiko veltui neleidau. Tačiau šeima neprieštaravo mano apsisprendimui.
– Šeima atvyks į Kazanę?
– Ne, jie liks namuose. Jei bus laiko, žmona su dukra ir sūnumi atvyks manęs aplankyti. Tačiau 10-metei dukrai reikia lankyti mokyklą, todėl bendrausime telefonu ir internetu.
– "Uniks" aistruoliai jus prisimena kaip vieną geriausių visų laikų komandos krepšininkų. Nebijote, kad po tokios ilgos pertraukos bus sunku išlaikyti tokį statusą?
– Sieksiu to. Nemanau, kad per tą laiką praradau įgūdžius. Nebijokite, pilvo per tuos dvejus metus neužsiauginau. Svoris netrukdys. Nors jei reikės žaisti "ketvirtu numeriu", papildomi kilogramai nepakenktų. Tačiau kur ir kaip man žaisti, nuspręs treneriai.
Naujausi komentarai