Psichologas perspėja: dažna trenerių kaita turi įtakos ir žaidėjų psichologijai, ir komandos žaidimo kokybei

Laimi komanda, pralaimi treneris – tai nepaneigiama sporto aksioma. Bet dabartiniai kai kurių klubų savininkai tarsi pamiršo kitą, gyvenimišką, aksiomą apie rudenį skaičiuojamus viščiukus, ir trenerius keičia dažniau nei kojines.

Savitu Lietuvos rekordininku praėjusiais metais tapo Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas, kuriam per sezoną vadovavo net trys krepšinio specialistai. Tačiau, panašu, rekordas išsilaikys neilgai – už Lietuvos čempiono Kauno „FBK „Kauno“ vairo šiemet stovi jau trečias treneris, o sezonas dar tik įpusėjo.

„Kauno diena“ šiandien analizuoja „Lietuvos ryto“ ir „Kauno“ trenerių keitimo karuseles ir aiškinasi, kaip permainos trenerių štabe veikia sportininkus.

Sero pavyzdys

Kažin ar sero Alexo Fergusono karjera Mančesterio „United“ trenerio poste tęstųsi trečią dešimtmetį, jei Anglijos klubui praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje būtų vadovavę dabartiniai „Kauno“ ar „Lietuvos ryto“ šeimininkai.

Lietuviams paprasčiausiai nebūtų užtekę kantrybės, nes 1986 metais į darbą priimtas A.Fergusonas juodžiausią gyvenimo laikotarpį išgyveno 1989-1990 metų sezonu. Turbūt nereikia sakyti, kad ligtoliniai metai taip pat nebuvo rožėmis kloti.

Tačiau „United“ vadovai nebuvo karštakošiai ir pasitikėjimo mandato iš A.Fergusono po kelių nesėkmingų metų neatėmė. Rezultatas – škotas tapo daugiausia titulų iškovojusiu Didžiosios Britanijos treneriu, o karalienė Elžbieta II jam suteikė sero titulą. Kitąmet 65 metų A.Fergusonas pradės jau 22-ąjį sezoną už Mančesterio klubo vairo.

Aišku, šiuolaikiniame futbole sero pavyzdys yra daugiau išimtis nei taisyklė. Tačiau net pajėgiausių klubų vadovai treneriams leidžia dirbti visą sezoną ir tik po to vertina to darbo vaisius. Arklių keitimas vidury perkėlos – kraštutinis žingsnis.

Lietuvoje viskas kitaip. Lietuvos futbolo A lygos sezonas gerokai trumpesnis nei Vakarų valstybių čempionatai, bet trenerius keisti mėgstama gerokai dažniau. Šiemet naujus strategus turi jau keturi A lygos klubai, o neabejotinu rekordininku strategų kaitaliojimo varžybose yra daugkartinis šalies čempionas „FBK Kaunas“.

„Klubų šeimininkai nežino, ką daryti, ir puola daryti bet ką. Bet aš sakau, kad daryti ką nors negalima. Jeigu reikia eiti į dešinę arba tiesiai, o tu nueini į kairę, po to dar reikės grįžti, kol vėl pradėsi eiti teisingu keliu“, - dažną trenerių kaitą „Kaune“ ir „Lietuvos ryte“ įvertino knygą „Vadovavimo psichologija“ išleidęs Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) psichologijos mokslų daktaras Juozas Kasiulis.

Aštuoneri metai – 14 trenerių

Pergalės, bent jau Lietuvos čempionate, kėdės išsaugoti nepadeda. Tai turėtų įsisąmoninti kiekvienas naujas „Kauno“ treneris. Nuo 1999 metų „Kaunas“ septynis kartus pelnė šalies čempionų titulą (2005 metais jį paveržė Panevėžio „Ekranas“), bet per šį laikotarpį pakeitė net 14 trenerių.

Šį sezoną laikinosios sostinės klubo vadovai, atrodo, siekia pranokti patys save. Baltarusis Andrejus Zigmantovičius prieš savaitę tapo trečiuoju nuo sausio mėnesio „Kauno“ treneriu (oficialiai – asistentu, nes neturi reikiamos licencijos). Jo tautietis Vladimiras Kurnevas ir bulgaras Angelas Červenkovas išsilaikė vos po kelis mėnesius.

„Kauno“ treneriai keičiasi ne vien dėl suprastėjusių rezultatų. Kai kurias permainas lemia ir „protų“ judėjimas Kauno klubo rėmėjo Vladimiro Romanovo futbolo imperijoje. Lietuvos čempionų klubas šiuo atveju yra lyg vidurinė grandis tarp verslininko remiamo Minsko „MTZ-Ripo“ (Baltarusija) ir jam priklausančios Edinburgo „Hearts“ (Škotija) komandos.

Tuos, kurie išvyksta dirbti arba stažuotis į britų salas (Valdas Ivanauskas, Eduardas Malofejevas, A.Červenkovas), keičia atvykėliai iš rytinės kaimynės. V.Romanovo imperijos klubų futbolininkai jau įpratę netikėtai treniruotėje pamatyti naują strategą, tačiau tai patinka ne visiems.

Edinburgo „Hearts“ sirgaliai yra gerokai įpykę ir niekaip nesuvokia, kaip per mažiau nei trejus metus įmanoma pakeisti 6 trenerius. Gal tai dar ne pabaiga – ukrainietis Anatolijus Korobočka „širdims“ vadovauja laikinai.

N.Spahijos kodas

Nuo 1997 metų, kai pajėgiausias Vilniaus klubas pakeitė pavadinimą iš „Statybos“ į „Lietuvos rytą“, savo pėdsaką čia paliko 11 krepšinio specialistų.

Palyginti su „Kaunu“, tai neatrodo daug, tačiau nuo 2004 metų sostinės klubo vadovų pasikeitimas įgavo pagreitį. Tada „Lietuvos ryto“ krepšininkams pirmą kartą pradėjo vadovauti užsienietis – despotišku charakteriu pasižymintis serbas Vlade Djurovičius. Tačiau jo karjera Vilniuje truko neilgai – 2005 metų pradžioje į Vilnių atvyko slovėnas Tomo Mahoričius, vėliau padėjęs „Lietuvos rytui“ iškovoti ULEB taurę.

Nuo 2004 metų „Lietuvos rytas“ jau turėjo šešis trenerius. Pažymėtina, kad prieš ar po krepšinio specialistų atleidimo viešojoje erdvėje vis pasirodydavo pikantiškos informacijos apie jų asmeninį gyvenimą.

Vienas naktimis gyvendavo kazino (V.Djurovičius), kitą kamavo nugaros skausmai (T.Mahoričius), trečias buvo neištikimas žmonai (Nevenas Spahija), ketvirtas, dirbęs trumpiausiai – maždaug tris mėnesius, leido tūkstančius pokalbiams su mama telefonu (Sharonas Druckeris), penktas išvis pasitaikė sekso gigantas (Zmago Sagadinas). Apie dabartinio Vilniaus klubo stratego Aleksandro Trifunovičiaus nuodėmes dar nieko negirdėti. Ar ilgai?

Nors T.Mahoričius ir Sh.Druckeris neatsisako vilčių atgauti pinigų už sutarties nutraukimą, mįslingiausias trenerių keitimo karuselėje atrodo kroato N.Spahijos atvejis.

Per sėkmingiausią klubo istorijoje 2005-2006 metų sezoną „Lietuvos ryto“ žaidimui dirigavęs kroatas praėjusią vasarą priėmė Tel Avivo „Maccabi“ pasiūlymą. Vasaros pradžioje „Lietuvos ryto“ vadovai dar džiaugėsi gauta kompensacija, galimybe sužaisti draugiškas rungtynes su „Maccabi“ ir galbūt gauti žydų užtarimą dėl vietos Eurolygoje.

Padėtis kardinaliai pasikeitė rudeniop – Vilniaus klubo direktorius Jonas Vainauskas paskelbė, kad N.Spahija kontraktą su žydų klubu sudarė slaptai, ir pareiškė, jog kroatą ir „Maccabi“ paduos į teismą. N.Spahija savo ruožtu apkaltino vilniečius šmeižtu ir pagrasino teisme sieksiąs milijono.

Nors prabėgo beveik metai, procesiniai veiksmai vis dar juda labai lėtai. Antra vertus, šioje istorijoje lieka du keistoki aspektai. Sunkoka paaiškinti, kodėl į konfliktą atsisakė kištis „FIBA-Europe“, o N.Spahija praėjusį lapkritį, jau įsismarkavus žodžių mūšiui, nuoširdžiai patarė savo mokytojui Z.Sagadinui priimti „Lietuvos ryto“ pasiūlymą. Kiek šis patarimas susijęs su kilusiomis kalbomis, kad iš „Maccabi“ atleistas N.Spahija gali grįžti į Lietuvą, parodys istorija.

Nauda - laikina

Psichologas J.Kasiulis mano, kad kas kelis mėnesius keičiant trenerius, tai turi įtakos ir žaidėjų psichologijai, ir komandos žaidimo kokybei. Pasak specialisto, treneriui suburti komandą ir įgyvendinti savo idėjas reikia 6-18 mėnesių, o per kelis mėnesius, kuriuos duoda klubų savininkai, tai neįmanoma.

Pasak psichologo, didžiausia bėda, kai savininkai ar rėmėjai pradeda atvirai kištis į specialistų darbą, o jo kokybę stengiasi kelti savo darbo kabinetuose. „Kartą Napoleonas yra pasakęs, kad armijoje geriau vienas blogas vadas nei du geri. Mūsų vadovai finansininkai įsivaizduoja, kad labai gerai supranta futbolą ar krepšinį. Ir kitaip jiems nepasakysi, nes neteksi darbo. O kurio klausyti žaidėjams – trenerio ar šeimininko?“ - akmenis į „Kauno“ ir „Lietuvos ryto“ vadovų daržą mėtė J.Kasiulis.

LKKA darbuotojas pripažino, kad karštligiškas trenerių keitimas kurį laiką duoda vaisių, bet tai laikina. „Mes tai vadiname kompensaciniu mechanizmu. Kai ateina naujas treneris, žaidėjai pirmomis savaitėmis stengiasi parodyti, kad jie dievai, kad velnias buvo anas treneris. Bet po to viskas stoja į vietas, komanda net regresuoja. Dažnos permainos trenerių štabe psichologiškai kenkia ir komandai, ir žaidėjams“, - konstatavo J.Kasiulis.

Psichologas sukritikavo ir trenerių paieškas užsienyje. „Reikia ieškoti trenerio, kuris tiktų tai komandai, tai terpei, tai kultūrai. O pas mus treneriai dar patys turi adaptuotis ir žaidėjus įpainioja į tą procesą“, - pažymėjo psichologas.