UŽ SKAMBIŲ PERGALIŲ IR TITULŲ – KITOKIA AUKSINĖ ŽUVELĖ

"Rūtos gyvenimas ir likimas kitoks nei mūsų. Ji eina ypatingu keliu, kuriuo nėjome nė vienas, todėl tik ji pati geriausiai žino, kaip jai toliau elgtis", – tarė Giedrius Martinionis, pirmasis olimpinės, pasaulio ir Europos čempionės Rūtos Meilutytės treneris.

Karštą 2013-ųjų vasarą tiesiog pragariškai įkaitusioje Barselonoje R.Meilutytė atrodė lyg fantastinio filmo superherojė, ką tik sukūrusi dar vieną stebuklą.

Tuomet, sulaukusi vos šešiolikos, į pasaulio čempionatą ji atvyko jau būdama olimpine čempione. Skeptikai tikino, kad prieš metus Londone iškovotas plaukimo 100 m krūtine auksas – tik laimingas atsitiktinumas.

Rūta manė kitaip. Barselonoje ji ne tik tapo tos pačios distancijos planetos čempione, bet ir pasaulio rekordininke.

Tada R.Meilutytės akys švytėjo, o ateitis atrodė šviesi lyg šiaurės pašvaistė. O jos šlovės spinduliuose šildėsi visi, kas netingėjo.

Tačiau Auksinę žuvelę žaibiškai iškėlęs talentas į didesnes aukštumas nebeišvedė. Nors mergina dar kelerius metus ryškiai spindėjo tarptautinėse arenose, netrukus jos rezultatai sustojo progresuoti. Trenerių ir gyvenimo vietų permainos gelbėjo, bet tik laikinai. Išsiskyrusi su Anglijoje dirbusiu ilgamečiu treneriu Jonu Ruddu, padirbėjusi Kaune su Pauliumi Andrijausku, ji galiausiai persikėlė už Atlanto. Tačiau nei vienas garsiausių JAV plaukimo trenerių Dave’as Salo, nei artimesni žmonės jos nebeįkvėpė.

Šią savaitę 22-ejų metų kaunietė paskelbė baigianti profesionalios sportininkės karjerą.

Pirmasis R.Meilutytės treneris G.Martinionis šią žinią sutiko, kaip pats sako, labiau su džiaugsmu nei liūdesiu. Naujas plaukimo žvaigždutes ugdantis specialistas "Kauno dienai" paaiškino savo požiūrį į jo gabiausios auklėtinės karjeros vingius.

"Neįmanoma išmatuoti Rūtos indėlio į Lietuvos sporto ir mūsų šalies įvaizdį pasaulyje. Ji viena padarė daugiau nei dauguma milijoninių valstybės projektų kartu sudėjus. Todėl ji mums nieko neskolinga ir turi teisę gyventi taip, kaip nori", – įsitikinęs G.Martinionis.

Per savo karjerą R.Meilutytė svarbiausiose tarptautinėse varžybose iškovojo net 20 aukso, dešimt sidabro ir vieną bronzos apdovanojimą. Jai iki šiol priklauso vienas pasaulio ir keturi Europos rekordai.

– Ar jums asmeniškai Rūtos sprendimas buvo netikėtas? – pasiteiravome R.Martinionio.

– Jau 2016-aisiais, po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių, kai Rūtai lūžo ranka, sakiau, kad jai reikia pailsėti psichologiškai. Matėme, kad kažkas ne taip: stengiasi, ruošiasi varžyboms, bet nepavyksta, rezultato nėra. Mūsų sporto funkcionieriai tuo metu lyg susitarę kartojo, kad Rūtą reikia atgaivinti, pagydyti ir vėl pastatyti ant bėgių, kad neštų medalius Lietuvai. Bet žmogus – ne traukinys, kad suremontuotas vėl lėktų lyg niekur nieko. Labiausiai jai reikėjo ramybės. O pas mus ant Rūtos pečių buvo kraunama vis daugiau naštos ir atsakomybės.

– Ir čempionė perdegė?

– Kai ji buvo visai jauna, tiesiog degė noru plaukti, buvo alkana pergalių, o paskui atėjo toks momentas, kai visko susikaupė per daug. Ypač visuomenės lūkesčių, to netiesioginio spaudimo. Tarsi ir dirbo įprastai, bet to tikro sportinio azarto nebuvo, akys nebedegė. Galbūt ilgesnė pauzė būtų padėjusi tai susigrąžinti. Po 2016-ųjų olimpiados siūliau jai nuvažiuoti į kalnus ar kur kitur, pailsėti nuo visos aplinkos. Deja, nepavyko.

– Tačiau po ne itin sėkmingos Rio de Žaneiro olimpiados R.Meilutytė bandė kažką keisti. Išsiskyrė su savo ilgamečiu treneriu J.Ruddu. Ar tai nebuvo klaidingas žingsnis? Juk vadovaujama brito ji iškovojo skambiausias pergales?

Rūta gali sugrįžti į didįjį sportą kada tik panorėjusi. Svarbiausia, kad toks noras atsirastų.

– Pasakysiu atvirai: mano nuomonė apie J.Ruddą – labai neigiama. Mano akimis, jis šarlatanų šarlatanas. Jis buvęs regbio treneris, baigęs kažkokius kursus. Juk pas juos net nėra specializuoto tokių trenerių rengimo. Rūta su manimi atsisveikino ir į Angliją išvyko 2010-ųjų pabaigoje. O jau 2011-aisiais ji ėmė skinti pirmąsias skambias pergales (Jaunimo olimpiniame festivalyje Turkijoje – aut. past.). Nejaugi jūs manote, kad per pusmetį J.Ruddas ją iškėlė į visiškai kitą lygį? Tai neįmanoma! Argi dideli medžiai užauga per pusmetį ar metus? Taip, jis paėmė jau nušlifuotą deimantą ir užvertė jį didžiuliais krūviais. Jauniems paaugliams niekas tokių sporto krūvių neskiria, jei žiūri ne vienus ar kelerius metus į priekį, o atsakingai galvoja apie tolesnę jaunų žmonių ateitį. Nesakau, kad J.Ruddas neatliko darbo. Jis padirbėjo ir Rūta laimėjo, bet klausimas, kaip jis tai padarė? Juk ne veltui išsivysčiusiose šalyse yra tam tikros treniruočių metodikos, kad, norint išlaikyti ilgalaikį jauno sportininko produktyvumą, negalima jo tiesiog užtvindyti krūviais. Tuo metu Rūta sparčiai brendo, vyko hormonų pasikeitimai, ji iš mergaitės tapo mergina. Todėl ir organizmo galimybės labai padidėjo. J.Ruddas tiesiog pataikė į šį etapą, todėl ir rezultatai žaibiškai gerėjo. O kokie padariniai? Per kelerius metus ją išsunkė. Nuo 2014-ųjų Rūtos rezultatai nebegerėjo, bet ėmė pamažu smukti. O jai tada buvo tik aštuoniolika metų. Bet kuriam sportininkui atlaikyti tokias permainas nepaprastai sunku psichologiškai. Neabejoju, kad ilgalaikės perspektyvos požiūriu J.Ruddo rengimo procesas buvo visiškai klaidingas.

– Prie Rūtos persikėlimo pas J.Ruddą daugiausia prisidėjo jos tėvas, dirbęs Anglijoje. Ne paslaptis, kad jūsų santykiai su  Sauliumi Meilučiu, švelniai tariant, nebuvo patys draugiškiausi.

– Man buvo labai skaudu, kai Rūtos tėvas visaip mane dergė, nors net nebuvome susipykę. Jis po skambiausių pergalių papylė man tiek rūgšties, ir dar viešai, kad net žiaugčiojau. Ir ne aš vienas. Vieni kolegos iš jo juokėsi, o aš verkiau (šypsosi). Na, savotiškas jis žmogus, ką padarysi.

– Tačiau su savo auklėtine jūs visąlaik bendravote normaliai?

– Su Rūta tebebendraujame. Jei jai reikia patarimo ar grįžusi nori susitikti, aš visada pasirengęs. Ji – puikus žmogus, kuris, manau, nori paprastų žmogiškų dalykų. Kad ir pastovios draugų aplinkos, susitikti prie puodelio arbatos, o ne bendrauti vien per skaipą ar feisbuką, nes nuolat keliauja po pasaulį. Sakau: labai jaunai merginai daug metų iš eilės teko per didelis visuomenės dėmesys ir spaudimas. Dabar jai tiesiog reikia ramybės.

– Viltys apie savotišką karjeros perkrovimą įsižiebė 2017-ųjų pradžioje, kai Rūta ėmė bendradarbiauti su nauju treneriu Pauliumi Andrijausku, su kuriuo Kaune ir kitur dirbo maždaug metus.

– Tarp kitko, ji su P.Andrijausku dirbo gana gerai, rezultatai tikrai buvo neblogi. Bet vis tiek kažko trūko. Manau, kad jos apsisprendimas jau senokai buvo tik laiko klausimas. Todėl aš labiau džiaugiuosi nei liūdžiu, kad ji pagaliau taip pasielgė.

– Gali atrodyti keistai, kad pirmasis treneris džiaugiasi, jog gabiausia auklėtinė, kad ir buvusi, pasitraukė iš didžiojo sporto…

– Labiausiai nenorėjau matyti žmogaus, įspeisto į kampą, išsunkto psichologiškai ir emociškai, nenorinčio matyti nieko aplinkui. Tada iš sporto vis tiek nebūtų jokios prasmės, o aukoti tektų labai daug. Visi ir toliau lauktų skambių pergalių, o jų vargu ar būtų. Plaukimas jai būtų tapęs katorga. Kai nėra meilės gyvenimo veiklai, reikia ją keisti. Čia – kaip ir santykiuose: juk nepriversi žmogaus kažko pamilti, jei jis pats to nejaučia. Pats esu patyręs jausmą, kai nupurto vien nuo minties apie baseiną. Per savo karjerą tiek buvau įmirkęs vandens takelyje, kad iki šiol beveik kasdien būdamas baseine nebeplaukioju. Po darbo nueinu į dušą, ir tiek.

– Ar, jūsų nuomone, nėra nė menkiausios galimybės, kad Rūta vis dėlto dar nepadėjo galutinio taško?

– Tokiems superatletams, kaip Rūta, to galutinio taško net nėra. Ji gali sugrįžti į sportą kada tik panorėjusi. Svarbiausia, kad toks noras atsirastų. Štai ne taip seniai į baseiną grįžo buvęs olimpietis Edvinas Dautartas. Būdamas 31-ų, dešimt metų rimtai nesportavęs, jis Lietuvos čempionate laimėjo auksą ir pagerino šalies rekordą. Žmogus daug metų dirbo Lietuvoje ir užsienyje, kūrė šeimą, verslą, bet vėl užsidegė noru išbandyti savo jėgas sporte. Kažkiek pasitreniravo ir vėl tapo geriausias. Vadinasi, talentas yra talentas ir jis gali bet kada blykstelėti iš naujo.