Krepšininkas V.Dabkus viliasi, kad dar sugebės atskleisti savo galimybes
23 metų 202 cm ūgio kaunietis Valdas Dabkus prieš keletą metų dar buvo vadinamas vienu perspektyviausių Lietuvos krepšininkų. Jo neilgos karjeros faktai - iškalbingi. Su Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinėmis jis tapo Europos ir pasaulio čempionato prizininku, buvo išrinktas į 2002 metų Europos čempionato simbolinį penketą.
Netrukus V.Dabkus tapo geidžiamu žaidėju, tačiau vienas skubotas žingsnis sutrikdė jo karjerą - tai išvykimas į Lenkiją. 2003 metais jis tapo Lenkijos čempionu, 2004-2005 metais žaidė Varezės Metis (Italija) komandoje, vėliau trumpai jėgas išbandė ir Vitorijos Tau Ceramica (Ispanija) klube. Tačiau šiose ekipose kaunietis atliko tik antraeilį vaidmenį ir pastaraisiais metais stiprių klubų jau nebedomino.
Po kelerius metus trukusių klajonių, V.Dabkus praėjusį sezoną labai sėkmingai žaidė Latvijoje, o praėjusį rudenį grįžo į gimtąjį Kauną. Nors jo žaidimas Atlete ir nebuvo prastas, komandos rezultatai nesuteikė jokio džiaugsmo.
Į Lenkiją išvyko per anksti
- Valdai, po labai sėkmingų 2002-2003 metų išvykote į Vloclaveko Anwil ir nuo tada keletą sezonų Jūsų karjera priminė tik blaškymąsi. Kas tuomet atsitiko? -
Kauno diena paklausė V.Dabkaus.
- Galvoju, kad turbūt padariau klaidą paskubėdamas išvykti į Lenkiją. Jeigu būčiau likęs žaisti Lietuvos krepšinio lygoje, likimas gal būtų viską pasukęs kitaip. Be to, tuo metu turėjau sveikatos problemų - strigdavo širdies ritmas, nors išvykstant atrodė, kad visi negalavimai jau praeityje. Tik vėliau paaiškėjo, kad tas problemas sukeldavo angina. Nuo tada, kai ją išoperavo, esu visiškai sveikas. Bet niekas nenorėjo turėti jauno legionieriaus, turinčio sveikatos problemų. Kai kas net galvojo, kad galiu numirti aikštėje. Tad su tokiu įvaizdžiu ir keliavau iš vieno klubo į kitą. Manau, kad likęs Lietuvoje būčiau greičiau išsiaiškinęs negalavimų priežastį ir ją pašalinęs. Bet jau dvejus metus neturėjau jokių rūpesčių dėl sveikatos ir dabar bandau atsitiesti. Noriu kopti aukštyn.
- Gerai žaidėte 2005-2006 metais Latvijoje, Jums asmeniškai buvo neblogas sezonas ir Atlete. Gal jau atsigaunate?
- Taip, mano rodikliai nebuvo blogi, bet komandos žaidimas ir rezultatai nuvylė. Tad vargu ar galiu džiaugtis būdamas geriausias blogiausioje komandoje. Bet visą laiką stengiausi, sportavau, nes mano situacijoje svarbiausia - neprarasti vilties. Tikiuosi, už mano pastangas likimas atlygins ir galėsiu tobulėti stipresnėje komandoje.
Įgijo vertingos patirties
- Kaip vertinate tą patirtį, kurią įgijote Lenkijos, Italijos ir Ispanijos komandose?
- Iš tiesų tai labai vertinga patirtis. Mano pirmasis sezonas Vloclaveke prabėgo pas garsųjį trenerį Andrejų Urlepą, garsėjantį savo charakteriu, savitu krepšinio supratimu. Jis žaidėjams taikė labai didelius krūvius, daugiau niekur tokių nepatyriau. Tuo metu buvau visai jaunas, 19 metų, tad klube tvyrojusi griežta tvarka, komandos atmosfera man darė įspūdį. Tikrai nenuėjo veltui ir treniruočių mėnuo, kurį praleidau Tau Ceramica komandoje. Treniruodamasis su žvaigždėmis sužinojau tokių svarbių ir reikalingų smulkmenų, į kurias anksčiau nekreipdavau jokio dėmesio ar net nebuvau su jomis susidūręs. Tada man paaiškino, kad viskas susideda iš smulkmenų, tik vieni jas atlieka geriau, kiti - blogiau, todėl ir skiriasi žaidėjų meistriškumas.
Užsienio ekipose daugiau treniravausi, o Liepojos Livu alus, Atleto komandose įgijau žaidybinės patirties, stengiausi panaudoti žinias, įgytas svetur.
- Ar nekilo minčių, kad galbūt vertėjo likti Amerikoje, į kurią buvote išvykęs prieš penkerius metus?
- Šiuo klausimu esu visiškai tikras - gerai, kad grįžau. Amerika man buvo visiškai nepriimtina, todėl šią šalį palikau savo valia, nors ir prašė pasilikti. Bet man nepatiko nei gyvenimas, nei krepšinio stilius, kuris buvo žaidžiamas mūsų mokykloje.
- Kaip vertinate dabar savo karjerą - tobulėjate, nors ir žaidžiate silpnesnėse komandose, ar vis dėlto stabtelėjote?
- Nemanau, kad stoviu vietoje. Komandos, kuriose mažai žaidžiau, man suteikė vienokios patirties, gal netgi padėjo pamatus ateičiai, o du pastaruosius sezonus aš ne tik profesionaliai treniravausi, bet jau kaupiau žaidimo praktiką, įgijau daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Tad daugiau ar mažiau tobulėjau. Tikiuosi, kad mano pastangas pamatys specialistai ir aš turėsiu progos tai įrodyti stipresnėje komandoje. Esu tikras, kad man reikia tik postūmio ir aš šausiu aukštyn. Bet jeigu ir vėl būsiu geras tarp blogų, tai tikėtis kažko gero bus sunku. Tokia situacija dar vienus metus man turbūt jau reikštų stovėjimą vietoje.
Tikisi būti pastebėtas
- Kas lėmė tokį silpną Atleto žaidimą?
- Labai nuvylė komandos rezultatai. Prieš sezoną nė už ką nebūčiau patikėjęs, kad liksime paskutiniai ir Lietuvos, ir Baltijos lygos čempionatuose. LKL tikėjausi šeštosios vietos, o ne tokio beviltiško sezono. Mums labai trūko lygiaverčių keitimų, nes atsarginių žaidėjų suolas buvo labai trumpas, be to, nuolat persekiojo traumos. Neprisimenu rungtynių, kad būtume žaidę visa sudėtimi. Neretai gerai žaisdavome du kėlinius, pirmaudavome, bet baigiantis rungtynėms neišlaikydavome fiziškai, pritrūkdavo jėgų.
- Jums šis sezonas baigėsi labai anksti. Ar dar turite kokių nors planų?
- Konkrečių planų neturiu. Dar mėgėjiškai pasportuosiu, pažaisiu Kauno dienos turnyre, truputį pailsėsiu po sezono, o vėliau kibsiu į darbą ir pradėsiu rengtis kitam sezonui. Vasarą planuoju važiuoti į pasirengimo stovyklas užsienyje.
- Ko tikitės kitą sezoną?
- Labiausiai tikiuosi, kad būsiu pastebėtas. Lauksiu konkrečių pasiūlymų iš klubų ir tada matysiu, kaip man elgtis, ko galiu tikėtis.
Naujausi komentarai