Valdui Trakiui kone prieš kiekvieną sezoną tenka krautis lagaminus.

Iš Kretingos kilusio žaidėjo klajonės po pasaulį užtarnavo jam pionieriaus vardą – jis pirmasis iš lietuvių žaidė Islandijoje, Azerbaidžane. Ne vieną skaudų likimo smūgį patyręs V.Trakys žemėlapyje jau ieškojo Sibiro, kur į peržiūrą jį buvo kvietęs Rusijos pirmosios lygos klubas Irkutsko „Zvezda“. Vis dėlto praėjusią savaitę jis nutarė pasirašyti sutartį su Panevėžio „Ekranu“.

Nors dažnai lydėjusi nežinia, kur teks žaisti rytoj, futbolininką erzino, vis dėlto jis dėl priverstinių pertraukų stengėsi nesikrimsti – jos leido matyti, kaip augo dukra.

Italijoje neteko žaisti

V.Trakys gali didžiuotis tuo, ką pasiekė futbole. Tačiau jis keikia netikėtas, su žaidimu nesusijusias aplinkybes, kurios vis pakišdavo koją žaidėjo karjerai.
Valdas kaip šiandien atsimena dienas, kai vaikščiojo po Klaipėdą, o beveik visa Lietuvos žiniasklaida džiugiai trimitavo apie klaipėdiečio kontraktą su žinomu Italijos klubu „Peruggia“.
V.Trakys neįsivaizduoja, kaip pasklido informacija apie jo sutartį su italais, kuri taip ir neįsigaliojo.
„Per televiziją, radiją šnekėjo apie mano kelionę į Italiją, – prisimena V.Trakys, – o aš kaip kvailelis vaikščiojau po Klaipėdą. Situacija buvo absurdiška – reikėjo kiekvienam pasakoti, kodėl esu Lietuvoje.“
Po italams nesėkmingai susiklosčiusio 2002-ųjų pasaulio futbolo čempionato Pietų Korėjoje ir Japonijoje, Italijos futbolo federacija nutarė, kad jos klubuose gali žaisti ne daugiau kaip po vieną ne Europos Sąjungos žaidėją. „Peruggia“ jau buvo sukirtusi rankomis su brazilu, todėl atšaukė sutartį su lietuviu.

Teko plėšyti kontraktą

Kiek kitokia, tačiau panaši istorija dėl pasirašyto ir suplėšyto kontrakto nutiko 2000 metais. Futbolo mėgėjų atmintyje nebeliko to trumpo laikotarpio, kai „Kaunas“ buvo perkrikštytas į „Žalgirį“, o futbolo klubo vadeles buvo perėmęs iš krepšinio išprašytas Šabtajus Kalmanovičius.
Po pergalingo čempionato Š.Kalmanovičius išleido V.Trakį į Maskvą, o ten įvykiai pasisuko netikėta linkme.
„Nespėjus pasidžiaugti tuo, kad priėmė į garsiąją Maskvos „Dinamo“ vienuolikę, suskambo telefonas. Atsiliepęs išgirdau Vladimiro Romanovo balsą. Išeik, sako, pasivažinėsime po Maskvą“, – prisiminimais dalijosi puolėjas.
Šiandieninis Kauno komandos savininkas dėl tam tikrų aplinkybių tuomet buvo pasitraukęs iš šios komandos, tačiau, pasirodo, turėjo trejų metų galiojančią sutartį su V.Trakiu.
Netikėta ekskursija po Rusijos sostinę futbolininkui neišėjo į bloga, tik mėlynus marškinėlius jam teko pakeisti baltais: Valdas netrukus pasirašė sutartį su Maskvos „Torpedo“ klubu. Jame žaidė ir klaipėdietis Rimantas Žvingilas.

Skaudūs likimo smūgiai

Kai gyvenimas Maskvoje, regis, žadėjo puikias perspektyvas, V.Trakiui likimas smogė iš kitos pusės.
Tą vasarą mirtį pasirinko pats krepšinį žaidęs ir berniukus treniravęs brolis Andrius, o rudeniop po avarijos neišgyveno tėvas, žinomas rajono verslininkas, politikas ir futbolo rėmėjas.
Po tokių išgyvenimų net stipriausiam žmogui sunku išlaikyti dvasios tvirtybę. O Valdui reikėjo ne tik kautis Rusijos čempionate, bet guosti ir palaikyti Kretingoje likusią mamą.
Negana to, V.Trakiui teko atremti ir dar vieną smūgį – jis patyrė sunkią kelio traumą.
Buvo beprotiškai sunku, – tų metų nenori prisiminti futbolininkas. – Netekau artimiausių žmonių ir dar patyriau sunkią traumą, negalėjau žaisti futbolo, kuris nors truputį padėdavo užmiršti nelaimes.“
Baigiantis sutarčiai rusai siūlė pratęsti ją tokiomis pačiomis sąlygomis, tačiau dėl kai kurių klastingų punktų lietuvis nebenorėjo likti Maskvoje.

Atsigavo Islandijoje

Iškentęs kojos operaciją Belgijoje ir sustiprėjęs, 2002-ųjų pavasarį 23 metų jaunuolis tapo pirmuoju lietuviu futbolininku, žaidusiu Islandijoje. Reikjaviko „Hafnarfjordur“ klube žemaitis gretai apsiprato ir tapo tikra įvarčių mušimo mašina.
Gyvenimą ir žaidimą šioje saloje V.Trakys prisimena labai šiltai. Tais metais islandų klubas gerai žaidė UEFA „Intertoto“ turnyre. Lietuvio komanda įveikė du etapus ir tik po atkaklios kovos turėjo pripažinti žinomo ispanų klubo „Villareal“ pergales. Būtent po šių kovų lietuvį pastebėjo italų „Peruggia“ komanda.
„Mane nustebino Islandija, – įspūdžiais dalijosi puolėjas. – 170 tūkstančių gyventojų turinčioje sostinėje buvo keturi šiuolaikiniai futbolo maniežai. Islandai per metus rengdavo du čempionatus: natūraliose aikštėse – oficialiuosius, maniežuose – lyg žiemos pirmenybes.“

Karjerą lėmė treneriai

Futbolininko karjeroje buvo dienų, kai jis nežinojo, ką jam atneš rytojus. Ne visada dėl nesėkmių jis galėjo kaltinti save ar nelemtas traumas. Tačiau asmeninės trenerių ambicijos, žlugdžiusios perspektyvų žaidėją, smogė itin skaudžiai.
Malonus sapnas su bloga pabaiga. Taip V.Trakys vadina kelionę į Vokietiją prieš penkerius metus. Tarpsezoniu jam atsirado galimybė išbandyti jėgas šios šalies antrosios bundeslygos Fiurto „Greuther Furth“ komandoje. Net pats neiškart patikėjo žinia, kad yra priimtas į Vokietijos klubą.
Valdui sekėsi pulti varžovų vartus, mušti įvarčius, o treneriui per peržiūrą svarbiausias, ko gero, buvo lietuvio įvartis į garsiosios vokiečių komandos „TSV 1860 Munich“ vartus.
„Ne vieną kartą mano karjera žlugo ne dėl mano paties žaidimo, – įsitikinęs V.Trakys. – Dėl man nežinomų priežasčių „Greuther Furth“ komandoje buvo pakeisti treneriai. Atėjus naujam strategui, nelauktai tapau žiūrovu. Vieną dieną buvęs pagrindiniu žaidėju, kitą dieną sėdėjau tarp sirgalių.“

Rinktinė buvo pamiršusi

V.Trakys gana anksti užsivilko nacionalinės rinktinės marškinėlius. Būdamas 19 metų gynė šalies garbę draugiškose rungtynėse su Moldovos rinktine.
Pirmąjį įvartį klaipėdietis įmušė 2000-aisiais, kai tarptautiniame turnyre Kipre pasiuntė kamuolį į Latvijos rinktinės vartus.
Po metų puolėjas dar kartą nuginklavo varžovų – estų – vartininką. Likimo ironija – po šio įvarčio V.Trakys į rinktinę nebuvo kviečiamas ketverius metus. Tik 2005 metais puolėją prisiminė naujasis Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas.
Klaipėdos futbolo mėgėjams maloniausiose šalies rinktinės rungtynėse, kuriose 2006 metais buvo įveikti lenkai, vienintelio įvarčio kombinaciją surengė trys klaipėdiečiai: gavęs iš užribio Dariaus Žutauto mestą kamuolį, V.Trakys nedelsdamas perdavė jį dar vienam uostamiesčio atstovui Andriui Gedgaudui ir pastarasis įmušė vienintelį mačo įvartį.

Nenori visų pinigų

V.Trakio karjera buvo banguota, tačiau pats futbolininkas netgi džiaugiasi pertraukomis, kurios jam atsirasdavo palikus vieną klubą ir greitai neradus kito.
„Mačiau kaip užaugo dukra, – džiaugiasi futbolininkas. – Šiandien Adrijai – treji. Užtenka, kad žiedus su žmona Lina sumainėme kone bėgte. Draugai laukė vestuvių, bet dėl to, kad staigiai iškvietė naujas klubas, reikėjo skubėti ir švente džiaugėsi tik artimiausi giminaičiai. Santuokos liudytojai buvo Palangoje tuo metu poilsiavę Tomas Danilevičius su žmona.“
V.Trakys juokauja, kad visų pinigų neuždirbs, todėl nereikia krimstis, jog tenka pabūti ir be futbolo. Apskritai puolėjas džiaugiasi, kad pasirinko futbolininko kelią. Jei ne ši sporto šaka, vargu ar šiandien V.Trakys kalbėtų vokiškai, prancūziškai, angliškai, turėtų draugų daugelyje Europos šalių.
Kol kas Valdas nežada kabinti futbolininko batelių ant vinies: „Jaučiuosi gerai, traumos nekamuoja, ir metų našta dar nespaudžia.“