Tempė iš dugno
Sunkios situacijos ugdo vidinę stiprybę - tokios nuostatos laikosi 43-ejų metų M. Kiltinavičius.
Sėkmingi bei produktyvūs metai su Kėdainių „Nevėžiu“, vėliau nelengva užduotis krapštant Prienų klubą iš LKL dugno, o šį sezoną - išgyvenimo maratonas Mažeikiuose. Kelias stipriausioje Lietuvos krepšinio lygoje kauniečiui nepašykštėjo didžiulių iššūkių.
Vienu perspektyviausių šalies trenerių vadintam specialistui pernai teko netikėtai perimti LKL autsaiderio Mažeikių „M Basket-Delamode“ klubo vairą.
Sezono pradžioje pasitraukus Virginijui Šeškui ir atėjus naujam strategui, mažeikiškiai nesubyrėjo. Atvirkščiai – ėmė demonstruoti charakterį bei kandžiotis akistatose su kur kas pajėgesniais varžovais.
Finansiniai kirčiai
Pamažu besimezgusius planus apie komandos stiprinimą ir kapstymąsi aukštyn nubraukė stipriai pašlijusi finansinė situacija. Kurį laiką buvo spėliojama, ar mažeikiškiai apskritai sugebės užbaigti sezoną.
M. Kiltinavičius tuo neabejojo ir neleido dvejoti savo auklėtiniams.
Gegužės viduryje Mažeikių klubas išnyko iš lygos krepšinio žemėlapio, o paskutinė vieta LKL pirmenybėse nelengvu svoriu nugulė ir į trenerio karjeros CV.
„Mažai kas gilinasi, kokios aplinkybės lėmė rezultatus Mažeikiuose arba anksčiau Prienuose. O ten buvusius gerus pasirodymus daug kas greitai pamiršta. Kaip ir rezultatus vadovaujant Kėdainių „Nevėžiui“ ir išugdant perspektyvius žaidėjus. Tiesa, mano kolegos profesionalai viską mato ir supranta“, - neabejojo pašnekovas.
Keletą pastarųjų sezonų LKL autsaiderių komandas iš duobės tempęs kaunietis tiki, kad sulauks šanso parodyti sugebėjimus ir aukštesnio lygio organizacijoje.
Blogam treneriui daug lengviau paslėpti savo klaidas už stiprių žaidėjų nugaros, negu geram - įrodyti savo lygį su silpnais žaidėjais.
Po Ispanijos - nežinia
Vasariškai kaitrią liepos popietę M. Kiltinavičius atsakė į mūsų klausimus.
- Praėjęs sezonas jums buvo, švelniai tariant, ne pats lengviausias. Ar jau spėjote atsikvėpti ir pasiilgti naujų iššūkių?
- Nejaučiu poreikio ilgai ilsėtis nuo krepšinio. Tai yra mano mylima veikla, degu šiuo sportu, todėl susikaupęs nuovargis greit praeina. Analizuoju praėjusį sezoną, žiūriu vaizdo įrašus, gilinuosi į modernaus krepšinio tendencijas, seku naujienas rinkoje. Dirbu ir praktiškai. Padedu treniruoti jaunimą. Tiek individualiai, tiek grupes. Neseniai dalyvavau savo bičiulio Dovio Bičkauskio (Panevėžio „Lietkabelio“ gynėjo) stovykloje jauniesiems krepšininkams. Mielai dalinuosi savo sukauptomis žiniomis. Lygiai taip pat semiuosi patirties iš man įdomių Europos trenerių. Dabar keletą savaičių dirbu Ispanijoje, kur organizatoriai mane pakvietė nuosekliau padirbėti su jaunimu ir keliais profesionaliais krepšininkais.
- Turbūt nesuklysiu spėdamas, kad jūsų mintys jau krypsta į artėjantį sezoną. Ar turite žinių, kur tęsite karjerą?
- Norų turiu daug, bet reikia sulaukti konkretesnių pasiūlymų. Žinau, kad yra tam tikro susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, bet sprendimų kol kas nėra.
- Jūsų prioritetas likti Lietuvoje ar kelti sparnus į užsienį?
- LKL yra mano mėgstamiausia lyga, kurioje praleidau didžiąją savo trenerio karjeros dalį. Dirbau trijuose klubuose, sukaupiau daug patirties, todėl norėčiau ją pritaikyti pirmiausia čia. Problema ta, kad mūsų krepšinio rinka yra labai maža, trenerių – daug, ir ne tik lietuvių. O laisvų darbo vietų LKL atsiranda vos keletas. Tad tenka kantriai dirbti ir laukti šanso. Jei šią vasarą taip nenutiktų, nematau problemų padirbėti ir užsienyje.
- Praėjęs sezonas Mažeikiuose jums pametėjo išbandymų, kuriuos atlaikytų tikrai ne kiekvienas treneris. Kaip vertinate šią savo karjeros atkarpą?
- Pernai lapkričio mėnesį įšokau į jau įsibėgėjusį sezono traukinį. Su, švelniai tariant, ribotais resursais sulipdėme konkurencingą kolektyvą. Pasiekėme keletą smagių pergalių, įsiminė laimėjimas prieš bronzos medalininką Panevėžio „Lietkabelį“. Buvome labai arti dar kelių skambių pasiekimų (vienu tašku pralaimėta Vilniaus „Wolves“, ilgai pirmaujant nusileista „Žalgiriui“, - aut. past.). Galiausiai mūsų sudėtis ėmė smarkiai byrėti, atitinkamai krito ir rezultatai.
- Kodėl byrant klubui nepalikote LKL autsaiderių. Juk buvote pasmerkti pralaimėjimams, kurie galiausiai nugulė ir į jūsų asmeninį CV?
- Pasitraukti būtų buvę lengviausia. Norėjau sąžiningai iki galo atlikti man patikėtą darbą. Juo labiau, kad klubo vadovai su mumis buvo atviri, nemelavo, nelindo į skolas, o aiškiai įvardindavo mūsų finansinę padėtį. Tikrai nebuvo lengva vos ne kiekvieną savaitę atsisveikinti su pagrindiniais žaidėjais, juos keičiant jaunimu arba verstis su vis mažėjančia žaidėjų grupe. Bet aš tikėjau savo komanda ir šia prasme buvau visiškai teisus. Taip - pergalių buvo mažai, bet kol turėjome visus krepšininkus, sugebėdavome rimtai pasipriešinti netgi lyderiams.
- Sirgaliai trenerio darbą vertina vien pasiektomis pergalėmis ir pralaimėjimais. Bet tai nėra visiškai sąžininga. Juk stovėdamas prie, pavyzdžiui, Vilniaus „Wolves“ vairo gali gana nesunkiai pasiekti padorų rezultatą ir atrodysi visai neblogas specialistas. Tuo tarpu su kiauru biudžetu gali verstis per galvą, bet jei nepagausi kažkokios neįtikėtinos sėkmės, esi pasmerktas pralaimėjimams...
- Yra toks posakis: blogam treneriui daug lengviau paslėpti savo klaidas už stiprių žaidėjų nugaros, negu geram - įrodyti savo lygį su silpnais žaidėjais. Krepšininkų lygis, komandos biudžetas trenerio darbe nulemia labai daug, bet tikrai ne viską. Todėl savo kolegų darbą matuoju ne vien vieta turnyro lentelėje. Ne mažiau svarbu, kiek tavo vadovaujami atsiskleidžia žaidėjai, ar sugebi parinkti jiems tinkamą taktiką, kiek jie patobulėja per sezoną. Manau, kad Mažeikiuose visi mano žaidėjai žengė žingsnį ar net kelis į priekį. Ilgalaikėje perspektyvoje tai yra labai svarbu.
- Teko girdėti specialistų atsiliepimų, jog savo darbe labai daug dėmesio skiriate vadinamosioms detalėms - smulkiems taktikos niuansams, kaip daugeliui trenerių įskiepijo Šarūnas Jasikevičius. Kita vertus, ne mažiau reikšmės teikiate ir psichologiniams žaidėjų ugdymo aspektams. Kodėl?
- Stengiuosi suteikti įvairiapusiškų žinių. Tai padeda augti tiek atskiriems krepšininkams, tiek visai komandai, tiek ir mums, treneriams. Krepšininkas yra jaunas žmogus, kuriam reikia ne tik taktinių žinių, bet ir psichologinių - kaip elgtis kritinėse situacijose aikštelėje, kaip tvarkytis su stresais ir užkraunama atsakomybe. Džiaugiuosi, kad dauguma mano auklėtinių tai supranta ir stengiasi pasisemti kuo daugiau tokios patirties.
- Kalbant apie trenerių augimą, ar jūsų nenustebino „Žalgirio“ sprendimas patikėti komandos vairą Š. Jasikevičiaus šešėlyje daug metų dirbusiam Tomui Masiuliui?
- Labai džiaugiuosi, kad mūsų klubų krepšinio lyderis parodė pavyzdį ir atsisuko į lietuvius. Keletu metų anksčiau tai padarė ir Vilniaus „Rytas“, pasiūlydamas sutartį ne žinomesniam užsieniečiui, o tada dar mažai kam žinomam, bet perspektyviam Giedriui Žibėnui. Matome, kad nesuklydo.
T. Masiulis šanso „Žalgiryje“ nusipelnė. Man ne kartą teko su juo kovoti NKL čempionate vadovaujant Marijampolės „Sūduvai“. Nuo to laiko jis su Š. Jasikevičium nuėjo įspūdingą kelią Eurolygos klubuose. Žinoma, vyriausias treneris ir asistentas yra, galima sakyti, dvi skirtingos profesijos. Svarbiausia, kad klubas Tomui suteiktų tokį pat pasitikėjimo kreditą, kokį kažkada davė Š. Jasikevičiui. Juk jeigu žalgiriečiai nebūtų turėję pakankamai kantrybės ir būtų Šarą atleidę po pirmų nesėkmių serijos (Š. Jasikevičius Eurolygoje startavo vos dviem pergalėmis ir dešimčia pralaimėjimų. - aut. past.), galbūt Lietuva dabar išvis neturėtų geriausio Eurolygos trenerio.
- Kiek keistai atrodo Manto Šerniaus sprendimas ką tik tapus geriausiu LKL sezono treneriu su Jonavos klubu, persikelti į T. Masiulio asistentus…
- Mantas renkasi stipriausią Lietuvos krepšinio organizaciją. Niekas nežino, kaip pasisuks jo karjera Kaune, bet faktas, kad jis gaus daug elitinio Eurolygos krepšinio patirties. Kokybiškai dirbti asistentu jis tikrai gali, juk ne veltui keletą metų darbavosi patyrusio trenerio Roneno Ginzburgo štabe.
- Kitą savaitę į treniruočių stovyklą Druskininkuose renkasi ir vyrų rinktinė. Kokios Rimo Kurtinaičio ekipos perspektyvos šių metų Europos čempionate?
- Labai sunku prognozuoti. Rinktinė neteko Domanto Sabonio, Mato Buzelio, ... Mariaus Grigonio - mažai kas supranta, kokio lygio tai yra praradimas. Iš kitos pusės, savo šansą gaus kiti. Labai įdomu, kaip su lyderio vaidmeniu tvarkysis Rokas Jokubaitis, kas atsiskleis šalia jo. Aišku tik viena - Europos čempionate matysime visiškai naują mūsų rinktinės veidą.
(be temos)