Šarūno Jasikevičiaus sugrįžimas į „Barceloną“ buvo užkoduotas, tačiau Lietuvos legendos kelias atgal į Kataloniją nebuvo lengvas.

Po nuvylusiais pokalbiais su vadovybe pažymėtų pastarųjų vasarų šis momentas galiausiai išaušo šiemet, interviu su Šaru pristato Barselonos sporto dienraštis „Mundo Deportivo“.

Prieš Eurolygos startą redakcijoje apsilankęs 44-erių specialistas sėdo prie stalo atviram pokalbiui – nuo nepavykusių pokalbių su Barselonos komandos vadovybe iki Eurolygos organizavimo COVID-19 pandemijos fone.

Po šešių sezonų Kauno „Žalgirį“ palikęs strategas šią vasarą ilgalaikius darbus pradėjo „Barcelonoje“, su kuria ateitį susiejo artėjantiems trejiems metams.

Šaro etapas Barselonoje prasidėjo dviem pralaimėtais trofėjais Katalonijos taurės ir Supertaurės turnyruose, tačiau specialistas pabrėžia, jog dabar ne tai yra svarbiausia. Ispanijos čempionate katalonai startavo trimis laimėjimais, o ketvirtadienį Eurolygą atidarys namų maču su Maskvos CSKA.

– Kodėl sugrįžimas į „Barceloną“ taip užtruko? – „Mundo Deportivo“ paklausė Šaro.

– Būdamas treneriu mąstau skirtingai nei būdamas žaidėju. Kaip treneris nori būti apsuptas žmonių, kurie pasitiki tavimi ir su kuriais galėtum dirbti. Žaidėjo pareigos aiškios – ateini treniruotis, bandai įgauti sportinę formą, padirbęs važiuoji namo, ir tiek. Tačiau treniravimo darbas ties tuo nesibaigia, privalai galvoti apie keturiolika žaidėjų, kasdien tenka diskutuoti apie daugybę dalykų.

Man yra labai svarbu aplink save turėti žmones, kuriais galiu pasitikėti. Aš daugiau nebegalvoju apie karjeroje pamiltus klubus – buvau laimingas Tel Avive, Atėnuose, taip pat ir Barselonoje. Dabar aš žvelgiu į galimybę dirbti gerai.

Šių metų vasarą daug kalbėjomės su „Barca“, daug dalykų reikėjo išspręsti. Stebėtinai viskas buvo sutvarkyta labai greitai, turiu omenyje, 24-48 valandas, per kurias kėliau klausimus, ar tai bus ilgalaikis projektas, kaip mes ketiname dirbti, kodėl pastarosiomis vasaromis tarp mūsų nutiko tam tikri dalykai. Šiuo metu viskas klostosi būtent taip, kaip mes apkalbėjome vasarą, ir dėl to esu labai laimingas.

– Kas buvo tie dalykai, dėl ko ankstesniais metais nesutarėte su „Barcelona“?

– Tarp mūsų nutiko tam tikri dalykai, nei jie, nei aš nebuvome patenkinti. Pastarosiomis vasaromis kalbėjomės begalę kartų ir abi pusės žinojo, kaip viena su kita nori dirbti. Nesutapo skirtingos idėjos arba dalykai, kurių aš prašiau. Tačiau šią vasarą viskas išsisprendė ir abi pusės labai aiškiai supranta, kokiu keliu turime eiti.

– Atleiskite, kad perklausiu, bet apie ką konkrečiai buvo kalbėta?

– Pirmiausia, mes turime gyventi krepšiniu, o su juo dirbti privalo krepšinio žmonės. Lygiai taip pat galvoju apie salės futbolą, jog jam privalo vadovauti žmonės iš salės futbolo. Man buvo ganėtinai aišku, jog mano kasdienis darbas turėtų vykti su Nacho Rodriguezu, kurį pažįstu jau 20 metų ir su kuriuo puikiai draugaujame. Man labai svarbu, jog Nacho dalyvauja visose treniruotės, jog jis stebi mano darbą. Nacho turi gilų supratimą, jis eilę metų yra krepšinio elite. Jeigu bosas yra tokio lygio, tuomet kur kas lengviau yra ir treneriui. Tai buvo dalis mano norų.

– Kaip prisimenate lūžio momentą?

– Manau, kad jie jau gyveno permainų idėja. Kai buvo susisiekta su manimi, man svarbiausia buvo išsiaiškinti, ar mes apskritai galime kartu dirbti. Kai kuriuose pokalbiuose aptarėme, kas tarp mūsų nutiko per paskutinius metus ir kad mūsų darbas turėtų būti paremtas pasitikinčiais žmonėmis. Labai sunku štabą pradėti lipdyti nuo nulio. Mano štabas – labai svarbus asmeniškai, mes žinome, ką kiekvienas galime duoti. Tai buvo dalykas, kurį klubas priėmė. Nuo to momento viskas ėjosi labai lengvai.

– Atrodė, jog viskas įvyko labai greitai.

– Taip, dar buvo kontaktas ir su kitomis komandomis, ne tik Stambulo „Fenerbahče“. Bet iš tiesų man patiko „Barcelonos“ sudėtis, žinojau, jog Nickas Calathes prisijungs, ir kad bus galimybė pasikviesti dar kažką. Viskas įvyko natūraliai ir lengvai. Gal net kiek ir nustebino.

– Ar jūsų atvykimas į „Barcą“ buvo neišvengiamas?

– Ne, daugiau nebe. Aš jau galvoju šiek tiek kitaip. Svarbiausias dalykas man buvo tai, kokiomis sąlygomis aš galėsiu dirbti. Tai – komanda, ir treneris negali ateiti vienas, jis turi būti apsuptas patikimais žmonėmis. Štabo formavimas – ilgo laiko reikalaujantis procesas, privalai gerai pažinti vienas kitą, negali švaistyti laiko veltui. Man tai buvo pagrindas.

– Po jūsų atvykimo įvyko vos vienas žaidėjo pasirašymas. Ar sudėties projekcija yra tokia, kokios jūs būtumėte norėjęs?

– Galų gale, sudėties dėlionė niekada nėra 100 proc. tokia, kokios norėtume. Džiaugiuosi dauguma krepšininkų, man jie visi – labai geri žaidėjai, kuriems tiesiog reikia kitokios rankos.

– Ar jums tenka taikyti savo viziją prie to, kokie krepšininkai yra komandoje?

– Tai vyksta amžinai. Pagrindinės idėjos, neturinčios nieko bendro su krepšiniu, visada turi būti šalia. Iš krepšinio pusės, treneris turi prisitaikyti prie žaidėjų savybių – ar tai puolime, ar tai gynyboje, ar tai kiti maži dalykai. Ir visa tai užtrunka, ir užtruks.

– Ko dar norėtumėte pridėti į šią sudėtį? Atrodo, kad ieškote mobilaus centro.

– Mums nereikia to pagal mūsų krepšininkų savybes. Ketvirtos ar penktos pozicijos žmogus mums nereikalingas, kadangi centro pozicijoje turime Pierre'ą Oriolą, Brandoną Daviesą, Rolandą Šmitą, Artiomą Pustovijų. Netgi Victoras Claveras žaidė penktu numeriu Supertaurėje. Mes taip pat turime daug ketvirtų, trečių numerių... Manau, kad mums trūksta mažo žmogaus, kuris norėtų kovoti dar labiau. Mums šiek tiek trūksta charakterio. Pas mus visi gali pelnyti 20 taškų, bet pasigendame žmonių, kurie nuosekliai trykštų kova kiekvieną dieną.

– Jūs kalbate apie perimetro ar baudos aikštelės žaidėją?

– Mes neieškome aikštelės vidaus krepšininko. Jeigu tik pasirodys krepšininkas su tokiomis savybėmis... Mes labiau ieškome charakterio nei konkretaus tipo žaidėjo. Aš tiesiog noriu turėti daugiau tokių niekšelių, kovojančių kiekvieną dieną, kiekvienoje treniruotėje ir keliančių mūsų lygį.

– Ar jūsų auklėtiniai yra per daug geri žmonės?

– Taip, būtent jie tokie ir yra. Visada jiems sakau, jog pas mus bet kuris gali įmesti 20 taškų, tačiau mums reikia nuoseklumo, kovos dėl kamuolių ir gynyboje. Tokį žmogų rasti nėra lengva.

– Ar buvote užmezgę kontaktą su Marcu Gasoliu?

– Ne, mes iki šiol nesame kalbėję. Svarbu neskubėti, kadangi ikisezoniniame cikle vertėmės be Cory Higginso, Kyle'o Kurico. Claveras, Šmits ir Pustovijus nežaidė užtektinai per pastaruosius dvejus metus ir mes privalome suteikti jiems šansą. Jeigu rinkoje pasirodys aiškus krepšininkas, mes jį griebsime. Tačiau dabar tokio nėra, bent jau nuo mano atvykimo.

– Marco charakteris atitiktų...

– Taip (juokiasi), Marcas turi nemažai tokio charakterio.

– Beveik visi krepšininkai turi ilgalaikius kontraktus. Ar tai neleidžia jiems saugiai įsitaisyti komandoje ir ar tai neatims iš komandos galimybės tobulėti?

– Tai visada turi privalumų ir trūkumų. Iš vienos pusės, jie gali įsipatoginti, bet, kita vertus, yra gerai, jog jie žino, kad daugelį metų bus Barselonoje. Reikėtų suprasti, jog tam tikri ėjimai buvo atlikti dėl per COVID-19 pandemiją mažinto biudžeto. Prioritetas buvo išlaikyti bloką žaidėjų, kas yra labai gerai. Mes privalome jiems duoti kažką už tai, jog jie sutiko už mažesnį atlyginimą žaisti „Barcoje“. Krepšininkai yra laimingi būdami Barselonoje, o „Barca“ laiminga turėdama juos.

– Kai į komandą atvyko Svetislavas Pešičius, jis sakė, jog tikslas – laimėti, laimėti. Ar jūsų ambicija yra kiek platesnė? Ar be laimėjimų yra svarbesnių dalykų?

– Laimėti yra svarbu, ypatingai „Barcelonoje“. Bet dabar aš mėginu pakloti pamatus, rezultatai šiuo metu nėra pats svarbiausias dalykas. Žinoma, mes turime laimėti, kad galėtume ramiai dirbti. Tačiau jeigu matai, jog tobulėjimas vyksta, tempiasi ir nedaug žaidžiantys krepšininkai, ir prisijungę naujokai, tada komanda žaidžia vis geriau ir geriau. Mano manymu, šiuo metu tai – aukščiau visų rezultatų.

– Ar jaunieji žaidėjai patenka į tokį planą?

– Jie privalo būti to dalimi. Reikia pabrėžti, jog ACB pirmenybės – labai konkurencingos, todėl niekada nežinai, kada galėsi skirti jiems minučių. Geros treniruotės – pagrindas jiems, bet reikia žaidimo laiko. Būtent tą ir darėme pasiruošimo cikle. Norime visiems suteikti galimybių ir turime idėją, kaip ši komanda gali funkcionuoti.

– Jeigu jums reiktų savo krepšinio filosofiją apibendrinti trimis sąvokomis, kokios jos būtų?

– Tie trys apibrėžimai nėra konkrečiai susiję su krepšiniu: eiti išvien, dirbti ir aukotis. Apie tai yra daug kalbama, bet tie dalykai nustumiami į antrą planą. Man tai – pirmaeiliai aspektai. Požiūris į darbą, atsidavimas ir komandos susiformavimas kaip vienas kumštis. Visada žaidėjams sakau, jog „aš prisitaikau prie tavęs“. Jeigu jie turi problemų įgyvendinant taktinius dalykus, jie man gali tai pasakyti ir aš padarysiu sprendimus, jeigu jie nesijaučia patogiai. Bet tokios detalės, kaip vėlavimai, nepagarba klube, tai neturi nieko bendro su krepšiniu, tačiau tokie yra gyvenimo dėsniai, kurie veikia ir sporto pasaulyje.

– Kas yra svarbiau – gynyba ar puolimas?

– Tai – krepšinio visuma, kaip ir bet kuriame sporte. Jeigu giniesi gerai, bet daugiau nieko nepridėsi, kils problemų, ir atvirkščiai. Žemiausiame lygyje galima startuoti nuo gynybos, kadangi tai sąveikauja su bendru požiūriu. Puolimas – labiau talento ir gebėjimo išnaudoti savo pranašumus reikalas. Tačiau tiek gynyba, tiek puolimas – svarbūs. Komanda, norinti siekti sklandaus žaidimo, turi žaisti komandiškai abiejose aikštės pusėse ir turėti gerą chemiją už aikštelės.

– Eurolygą pasitinkame neįprastoje padėtyje. Ar sezonas gali būti įvykdytas?

– Panašu, kad viskas prasidės, tai – pirmasis žingsnis. Taip pat matome, jog kai kurios šalys jau daro išimtis komandoms dėl atvykimo ir išvykimo. Tikiu, kad Eurolyga turi baigtis, kaip ir priklauso, kitu atveju turnyras gali prarasti pasitikėjimą.

– Net jeigu tai nėra turnyro organizatorių kaltė?

– Bet pažiūrėkite, kiti užbaigė praėjusį sezoną.

– Koks yra jūsų požiūris į baudas komandoms, kurių miestai labiausiai kenčia nuo COVID-19?

– Kaip ir visuomenė, krepšinis turi stengtis susigyventi su koronavirusu. Jeigu teks žaisti be vieno ar dviejų žaidėjų, mes tą ir darysime. Visi turi suprasti tai, jog mūsų laukia labai netipinis sezonas. Tačiau nemanau, jog komandos turėtų būti baudžiamos dėl to, jog jų miestuose situacija yra prasta. Visgi esu optimistiškai nusiteikęs ir nemanau, kad mes su tuo susidursime.

– Kurios komandos – pagrindinės favoritės laimėti Eurolygą?

– Jau įprastinės. Reiktų pradėti nuo čempionės Maskvos CSKA, kurią visada reikia gerbti. Tada – komanda, kuri buvo geresnė, kol nesustojo Eurolyga, t.y. Stambulo „Anadolu Efes“, kurios krepšininkai ir treneris žaidžia iš širdies. Toliau eina Madrido „Real“, Milano „AX Armani Exchange“.