"Vienas pats ėjau gatve ir verkiau. Buvo žiauru. Aš retai verkiu, bet tada teko", – atviravo Robertas Javtokas. Kauno "Žalgirio" klubo sporto direktorius turi ką papasakoti apie savo sportinę karjerą, tačiau pastarosiomis savaitėmis gali prisiminti kitas veiklas.

Įsiminė pergalė prieš "Rytą"

Prieš mėnesį 40-metį atšventęs R.Javtokas per sportinę karjerą nuskynė ne vieną skambią pergalę tiek su Lietuvos rinktine, tiek su klubais. 2007-aisiais vidurio puolėjas triumfavo Eurolygoje su Atėnų "Panathinaikos" klubu, su rinktine dusyk 2013 ir 2015-aisiais laimėjo Europos čempionato sidabrą, o 2010-aisiais pasaulio čempionato bronzą. Prieš trejus metus jis baigė sportinę karjerą vilkėdamas Kauno "Žalgirio" marškinėlius. Savo prisiminimais ir dabartine kasdienybe R.Javtokas pasidalijo su tinklalaidės #ŽalgirisOnAir klausytojais.

Prie Kauno "Žalgirio" 2011-aisiais prisijungęs aukštaūgis su žalios ir baltos spalvų marškinėliais praleido šešerius metus ir visi jie buvo auksiniai – iškovojo šešis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempiono žiedus. Vis dėlto labiausiai R.Javtokui įsiminė 2013–2014 m. sezono čempiono titulas – kelyje jo link žalgiriečiams jau pusfinalyje pavyko įveikti tuometę Vilniaus "Lietuvos ryto" komandą, kuriai jis taip pat atstovavo ne vienus metus.

"Pergalę atsimenu, nes tai buvo kažkas tokio. Pats užsivedimas, noras ir žinojimas, kad negali pralaimėti. Nėra šansų pralaimėti. Kai rūbinėje matai tokius pat žaidėjus, taip ir išeina. Vienintelė mintis buvo, kaip laimėti. Jų komplektacija tada gal buvo net ir geresnė. Va tokių laimėjimų ir norisi", – prisiminimais dalijosi devynis kartus Lietuvos čempionas.

Olimpiadoje liejo ašaras

Be žaidimo įvairiuose klubuose, R.Javtokas buvo ir svarbus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys, o vėliau – ir kapitonas.

"Mes pasirinkome tokią karjerą, kur skausmas yra neišvengiamas. Jei lauksi, kol kiekviena trauma visiškai sugis ir eisi žaisti tik visiškai pasveikęs, pusę laiko reikės nežaisti. Jei tai yra pasaulio čempionatas, kuriame man kiekvienos rungtynės yra svarbios, aš galiu paaukoti karjerą", – atviravo pašnekovas.

R.Javtokui apmaudu, kad per karjerą taip ir nepavyko iškovoti olimpinio medalio. Kaip prisimena pats Robertas, didžiausias šansas ir skaudžiausias pralaimėjimas buvo 2004-ųjų Atėnų olimpinėse žaidynėse, kuriose lietuviai pusfinalyje netikėtai nusileido Italijos krepšininkams.

"Tai buvo vienas skaudžiausių visos karjeros pralaimėjimų. Kiek atsimenu, vienas pats ėjau gatve ir verkiau. Nesupratau, kaip mes galėjome pralaimėti. Atrodė, kad viskas pasiekiama ranka – finalas, pirma vieta arba blogiausiu atveju – antra. Ir staiga viskas dingsta iš po kojų. Buvo žiauru. Aš retai verkiu, bet tada teko. Tų rungtynių niekada nesu matęs ir nenoriu žiūrėti, bet žinau, kad tai kainavo man olimpinį medalį", – prisiminė jis.

Medžiojo ir su vaikais

R.Javtokas papasakojo ir apie savo veiklas karantino metu. Per sportinio sezono pertrauką jis turi daugiau laiko savo pomėgiui – apsilankyti pirtyje. Tam paskiria apie 3–4 valandas, nemėgsta skubėti.

"Pirtis – mano religija. Dar sportuodamas po varžybų grįždavau į Vilnių gal 3 val. nakties, bet vis tiek važiuodavau į pirtį. Ir dabar, jei kartą per savaitę nenueinu, jaučiu neišsivalęs. Būna, kad einu ir visiškai vienas. Paskambinu, jei niekas negali, tada nematau problemų ir vienam pasikaitinti. Kadangi mano pirtis tokia, kad ją reikia pradėti kūrenti prieš dieną. Tenka daug investuoti laiko ir malkų. Aišku, turiu tam žmogų, kuris padeda", – šypsojosi pašnekovas.

Be to, jis dažnai važiuoja į medžioklę. Yra buvęs ir su sūnumi bei dukra, tačiau pastarajai nepatiko, o sūnus džiaugėsi sumedžiotu bebru.

Tačiau savo sodyboje R.Javtokas mėgsta ir pameistrauti.

"Visada norėjau pagyventi sodyboje. Kadangi mano sodybos sargas – stalius, kartu darome draugui dovaną – medžioklės bokštelį, didelį kaip namas. O šiaip ir rąstus klijuoju, malkas kapoju, žolę pjaunu. Atsiranda laiko veikloms, iki kurių neprieidavome", – pasakojo jis.