Ekologinis nerimas – naujas iššūkis šių dienų žmogui | kl.lt

EKOLOGINIS NERIMAS – NAUJAS IŠŠŪKIS ŠIŲ DIENŲ ŽMOGUI

Gamtinės katastrofos kelia stresą ir traumuoja, ypač jei vyksta greta. Tačiau nerimą, baimę dėl ekstremalių klimato pokyčių gali jausti ir tiesiogiai su jais nesusiduriantys. Užtenka per televiziją pamatyti degančios Australijos, uragano siaubiamos Amerikos vaizdus ar perskaityti mokslininkų prognozes, kad greitai Europai ims trūkti vandens, kad žmogų užvaldytų vadinamasis ekologinis nerimas.

Sniego gniūžtės efektas

Terminas ekologinis nerimas pirmą kartą panaudotas 2017 m. Amerikos psichologijos asociacijos, kuri apibrėžė jį kaip chronišką aplinkosauginės pražūties baimę. Nepraėjo nė treji metai, ir pasaulyje įvyko tikras šios psichikos sveikatos problemos sprogimas. Per tą laiką atlikta daugybė tyrimų įvairiose šalyse, ir visi jie atskleidė, kad nuo su klimato pokyčiais susijusio streso kenčia daugybė žmonių.

Jeilio universiteto atlikto tyrimo duomenimis, dėl klimato kaitos jaudinasi 70 proc. amerikiečių, labai jaudinasi – 29 proc., o net 51 proc. dėl to jaučiasi bejėgiai. Apklausus JAV paauglius paaškėjo, kad 57 proc. jų klimato kaita gąsdina, o 52 proc. dėl to jaučia pyktį. Nepaisant šios šokiruojančios statistikos, dauguma žmonių net neįsivaizduoja tikrojo ekologinio nerimo masto. Kol kas jis nėra įtrauktas į oficialių diagnozių sąrašą, tačiau mokslininkai ir gydytojai pripažįsta, kad tai yra sutrikimas ir jį vertina rimtai.

Ekologinio nerimo simptomų spektras labai įvairus: nuo kasdienio jaudinimosi dėl pasaulio ateities iki panikos atakų. Dažniausiai pasitaikantys požymiai yra nerimas, pojūtis, kad esi bejėgis, nieko negali kontroliuoti, baimė, kaltė, depresija, agresyvumas, pasitaiko piktnaudžiavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis atvejų. Asmenims, kurie dėl stichinių nelaimių, tokių kaip gaisrai, potvyniai, uraganai, karščio bangos, prarado arba bijo, kad gali prarasti namus, darbą, artimuosius, dažnai nustatomas potrauminio streso sindromas.

Prireikia pagalbos

Prieš kelerius metus Jungtinėje Karalystėje buvo sukurtas Klimato pischologijos aljansas – psichologijos profesionalų darbo grupė, kuri atlieka tyrimus šioje srityje ir teikia rekomendacijas.

Psichoterapeutė Caroline Hickman, Bato universiteto mokslininkė ir šios grupės narė, įsitikinusi, kad žmonėms, išgyvenantiems stiprų ekologinį nerimą, nors tai ir nėra patologija, reikia specialistų pagalbos. Jie gali padėti suformuoti emocinį tvirtumą ir atsparumą, išmokyti susidoroti su jausmu, kad nevaldai situacijos.

Tėvai taip pat turi permąstyti, kaip atsakyti į vaikų klausimus, nes pasakyti, kad viskas bus gerai, šiandien jau nebepakanka. C.Hickman yra susidūrusi su vaikų apokaliptinio mąstymo atvejais, su mažamečiais, kurie bijo, kad artimoje ateityje jų laukia mirtis dėl klimato pokyčių. Psichoterapeutei teko konsultuoti tėvus, kurie nerimauja dėl visuomenės kolapso, susijusio su maisto ir geriamojo vandens trūkumu, nepakeliamu karščiu, ir mano, kad tai laukia jau po poros dešimtmečių.

Neatlaiko ir mokslininkai

Klinikinis psichologas iš Oksfordo universiteto Patrickas Kennedy-Williamsas su ekologiniu nerimu susidūrė prieš porą metų, kai į jį vienas po kito ėmė kreiptis universiteto dėstytojai ir mokslininkai, dirbantys klimato kaitos srityje.

Mokslininkai susiduria su daugybe negatyvios informacijos ir suvokia, kad jų galimybės pasiekti reikšmingą persilaužimą labai ribotos. Padariniai – nerimas, perdegimas, nusivylimas ir net profesinis paralyžius.

P.Kennedy-Williamsas, pradėjęs gilintis į šiuos klausimus, iš pradžių galvojo, kad visuomenės grupė, labiausiai varginama šio sutrikimo, yra jauni suaugusieji, vyresni paaugliai, galbūt baigę pradinę mokyklą moksleiviai, tačiau greitai suprato klydęs. Pasirodo, su aplinkosauga susijęs stresas ir nerimas būdingas ir daug mažesniems vaikams. Su tuo susidūrė asmeniškai, kai vieną dieną šešiametė jo dukra paklausė: "Tėveli, ar mes laimime kovą su klimato kaita?" Psichologas suglumo ir suprato, kad nėra pasirengęs atsakyti tinkamai.

Jis sako, kad nėra būdo, kuris galėtų atlikti skydo vaidmenį apsaugant vaikus ir jaunimą nuo realybės, nuo įvykių, susijusių su klimato kaita. Net jei ir būtų, to daryti nepatartina. Tėvai turi su vaikais apie tai kalbėtis, paaiškinti jiems savo požiūrį ir paraginti veikti, pradedant nuo mažų žingsnelių, kurie gali pakeisti padėtį.

Psichikos sveikatos specialistų nuomone, su klimato nerimu reikia kovoti tokiomis pačiomis priemonėmis kaip ir su klimato kaita – veiksmais. Pradėti reikia nuo savęs, o vėliau ieškoti bendraminčių.

Vienas lauke ne karys

Visame pasaulyje sparčiai daugėja savitarpio pagalbos grupių, įvairių organizacijų, erdvių, kuriose buriasi išgyvenantys stresą, nerimą ir baimę dėl klimato kaitos.

Kembridžo universiteto King's koledžas Londone pernai organizavo ciklą praktinių užsiėmimų asmenims, kurie padeda įveikti nerimą, susijusį su mokslininkų skelbiamu faktu, kad žmonija turi mažiau nei vienuolika metų, kai dar gali kažką padaryti stabdydama klimato katastrofą. Jų tikslas buvo parodyti, kad žmogus nėra vienišas – panašiai jaučiasi daugelis.

Daugelyje pasaulio miestų veikia laikinos arba nuolatinės Klimato kavinės, kuriose aplinkosaugos aktyvistai kartu su specialistais  diskutuoja aktualiais klausimais šia tema. Niujorko universitetas įsteigė Aplinkosauginės sveikatos kliniką, kuri siūlo išgyvenantiems ekologinį nerimą įsitraukti į įvairias grupines veiklas, skatinančias keisti savo elgesį į aplinkai palankų, o kartu susirasti bendraminčių.

JAV 2016 m. įsteigtas nerimo, susijusio su klimato kaita, grupių tinklas "Good Grief Network". Jo įkūrėja Aimee Lewis-Reau teigia, kad anksčiau daugelis amerikiečių tikėjo, kad jei laikysis taisyklių, ateitis bus saugi ir prognozuojama. Tačiau klimato kaita šiam principui nepaklūsta ir žmonės jaučia netikrumą, neviltį. Kartą per savaitę vykstančiuose užsiėmimuose, pasitelkus įvairias technikas, terapijas, mokoma priimti ir valdyti emocijas, susijusias su juodžiausiais klimato kaitos scenarijais.

Reaguojame skirtingai

Kiekvienas į klimato krizę reaguoja savaip. Vieni stengiasi nuo jos atsiriboti ir ignoruoti, pasinerdami į darbą, šeimos gyvenimą, pramogas, pomėgius, kitas veiklas. Kai kurie atsisako pripažinti realybę ir neigia, kad klimato kaita vyksta. Treti puola į paniką ir įtiki, kad po dešimtmečio visi išmirsime. O kaip reikėtų elgtis?

Pirmiausia apie savo jausmus reikėtų su kuo nors pasikalbėti, po to keisti gyvenimo būdą į palankesnį aplinkai arba įsitraukti į kolektyvines, bendruomenines veiklas, kovojančias su klimato kaita, pataria psichologai.

Su klimato kaita susijusi depresija ar pyktis yra sveikas ir racionalus atsakas į egzistencinę grėsmę, aiškina C.Hickman. Vienas iš būdų yra bandyti susidraugauti su šiomis savo emocijomis. Vilameto universiteto Oregone psichologijos profesorė Susan Koger, tyrinėjanti tvarios gyvensenos psichologiją, atkreipia dėmesį, kad kai žmogus būna labai išsigandęs, jis tarsi sustingsta kaip paralyžiuotas. Jeigu apėmusi tokia būsena, ji siūlo bandyti ją transformuoti į atsakomybę, kuri motyvuoja veikti.

Medicininėje literatūroje aprašyta faktų, kai žmonių baimė dėl besikartojančių ekstremalių orų peraugo į fobiją, kurią teko gydyti medikamentais. Taigi, jeigu jaučiate, kad pernelyg jaudinatės, jog galėtumėte imtis kokių nors veiksmų, pabandykite bent jau atsipalaiduoti, dalyvaukite kokioje nors bendruomeninėje iniciatyvoje pasyviai, nueikite pasiklausyti paskaitų ar diskusijų jums nerimą keliančia tema.


Patarimai tėvams

Jūs neturite būti klimato kaitos ekspertai. Jeigu vaikas paklausia kažko, ko jūs nežinote, ieškokite informacijos ir aiškinkitės kartu su juo.

Diskutuodami apie klimato kaitą venkite vien tik neigiamos informacijos arba greta nerimą keliančio fakto pateikite vilties suteikiantį pavyzdį.

Mažesniems vaikams pasiūlykite imtis gamtosaugos veiklos: surinkti šiukšles kieme ar miške, dalyvauti aplinkos tvarkymo akcijose. Vyresnius paskatinkite dalyvauti visuomeninėse akcijose.

Išsikelkite šeimos tikslus, susijusius su aplinkosauga, tvariu vartojimu, išteklių tausojimu, ir jų visi kartu siekite, būtinai aptardami rezultatus.

Ekstremalių orų poveikis

Tyrimai rodo, kad, esant ekstremaliems orams, žmonės yra labiau linkę elgtis agresyviai, griebtis smurto, juos gali dažniau apimti įsiūtis. Ypač tada, kai oro temperatūra neįprastai aukšta. Gali padidėti netgi savižudybių skaičius.

Yra duomenų, kad užterštas oras taip pat neigiamai veikia psichiką: pablogėja žmonių, sergančių depresija, nerimo sutrikimais, šizofrenija, asmenybės sutrikimais, būklė, gali paūmėti kitos psichikos ligos.

Mokslininkai nustatė, kad dėl klimato kaitos vaikams gali padidėti rizika susirgti depresija, fobijomis, miego, prieraišumo sutrikimais, padidėja psichotropinių medžiagų vartojimo rizika, greičiau išsivysto potrauminio streso sindromas.

Rašyti komentarą
Komentarai (5)

Tarp kitko

Jei kas nors žinotų kaip giliai man px, tai vargu ar sugebėtų išmatuot. Eikit sakyt pramonininkams, ar gal manot ir už bezdėjimą daryt mokestį?

...

Tai ne iššūkis, tai žmonių DURNUMAS: užsimanė iš Gamtos DARMAI vėju pasinaudot - viena burlaivis, ir visa kas kita - galios, didesnės už viso pasaulio AE.

...,siu DIENU ZMOGUI siu DIENU ir ISSUKIAI...,

neMANAU,kad AKMENS AMZIAUS ZMOGUI JU buvo MAZIAU???... TASKAS
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS