Niekas kitas neišgydys
Pasak Dianos, jos kelias į blaivybę prasidėjo nuo klaidingo įsitikinimo, kad ją turi išgydyti kas nors kitas. Laukė pagalbos iš medikų, psichiatrų, klinikų, Anoniminių alkoholikų bendruomenės. Tačiau vien nustoti vartoti alkoholį nepakako.
Pirmuoju blaivybės laikotarpiu Diana buvo įsitikinusi, kad tereikia klausyti kitų ir daryti tai, kas sakoma. Ji buvo blaivi, tačiau jautėsi nelaiminga, nuolat susierzinusi, pikta ir vieniša. Maždaug po pusmečio emocinė būsena tapo tokia sunki, kad moteris vėl pradėjo galvoti apie alkoholį.
„Puikiai prisiminiau tą alkoholio suteikiamą trumpalaikį palengvėjimą. Atrodė, kad išgėrus vėl bus geriau“, – pasakojo moteris.
Tačiau vietoj grįžimo prie alkoholio Diana pasirinko kitą kelią – savanorystę ir grįžimą į Anoniminių alkoholikų susirinkimus. Ten išgirsta kitos blaivios alkoholikės istorija tapo svarbiu lūžiu.
„Tada pirmą kartą iš tikrųjų nuleidau galvą ir paprašiau pagalbos. Man tai buvo be galo sunku, nes visą gyvenimą galvojau, kad viską galiu pati“, – prisiminė Diana.
Ji pamatė, kaip galima gyventi be alkoholio, ir tai, kad sveikimas reikalauja pripažinti savo ribas. Moteris, tapusi jos globėja, paskatino ją eiti Dvylikos žingsnių programos keliu ir dalytis įgyta patirtimi su kitais.
Kai pagalba virsta kontrole
Vėliau Diana susidūrė su kita problema. Pradėjo manyti, kad, norėdama pati išlikti blaivi, būtinai turi padėti kitai alkoholikei. Kelis mėnesius vaikščiojo po įvairias grupes ir aiškino kitiems, kaip reikia sveikti. Tačiau globotinių neatsirado.
Tada pirmą kartą nuleidau galvą ir paprašiau pagalbos. Man tai buvo be galo sunku, nes visą gyvenimą galvojau, kad viską galiu pati.
Tada sulaukė pastabos, kad į pagalbą kitam žvelgia pernelyg savanaudiškai. Jai buvo pasiūlyta paprašyti Aukštesniosios jėgos, kaip ją supranta, galimybės būti naudingai kitam žmogui.
Ilgainiui Diana suprato, kad jos užduotis nėra išmokyti kitą žmogų gyventi pagal jos taisykles. Jos vaidmuo – dalytis savo patirtimi ir supažindinti kitus su Anoniminių alkoholikų literatūra ir programa.
Svarbiausia pamoka jai pačiai tapo atsakomybės ribos: ji atsakinga už savo veiksmus, tačiau negali kontroliuoti kito žmogaus pasirinkimų.
Vienas sunkiausių išbandymų Dianai buvo situacija, kai jos globotinė vėl pradėjo gerti. Pirmoji mintis buvo kaltinti save: gal ką nors padarė ne taip, gal ne taip kalbėjo ar ko nors nepasakė.
Netrukus kilo ir dar radikalesnė mintis – važiuoti pas globotinę į kitą miestą, pasiimti jos daiktus, parsivežti ją pas save ir bandyti priverstinai išblaivinti.
Pokalbis su kita alkoholike padėjo sustoti ir suprasti, kad noras išgelbėti kitą žmogų gali būti ne kas kita kaip kontrolė. „Nesu nei protingesnė, nei stipresnė. Būtent todėl globa padeda pirmiausia man pačiai“, – sakė Diana. Globotinių baimės, klaidos ir nesėkmės jai primena pačios nueitą kelią. Tai padeda nepamiršti, iš kur ji atėjo, ir neprarasti nuolankumo.
Pripažinti, kad nežinai
Dianos patirtis išmokė ją pripažinti ir tai, kad ne viską žino. Vienai globotinei ruošiantis atitaisyti žalą savo mažamečiam vaikui, Diana suprato negalinti patarti remdamasi vien savo patirtimi – jos pačios dukra tuo metu jau buvo suaugusi. Todėl ji ieškojo žmogaus, kuris tokį kelią jau buvo nuėjęs.
„Kartais labai svarbu pripažinti, kad neturi patirties, kad neturi žinių. Tada ieškau žmogaus, kuris jos turi“, – sakė moteris.
Diana pabrėžia, kad globojant kitą žmogų svarbu nesiremti svetimomis istorijomis ir nepasakoti to, kas išgirstama susirinkimuose. Ji stengiasi dalytis tik tuo, ką pati patyrė. Ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie sveikatą ar kitus gyvenimo sunkumus. Jei žmogui reikalinga profesionali pagalba, ragina kreiptis į specialistus.
Padėdama pati mokosi
Moters patirtis parodė, kad sveikimas nėra vienkartinis procesas. Kai kuriuos dalykus žmogus supranta tik po tam tikro laiko, susidūręs su konkrečiomis gyvenimo situacijomis.
Diana pripažįsta, kad globotinės jai suteikia ne mažiau, nei ji pati gali joms duoti. „Jos padeda man išlikti disciplinuotai, grįžti prie literatūros, kasdien gyventi pagal dvasinius principus ir jais dalytis“, – sakė moteris.
Diana pabrėžia, kad žmogus, padedantis kitam sveikti, turi rūpintis ir savo paties sveikimu. Jeigu ji ragina lankyti susirinkimus, pati turi juose dalyvauti. Jeigu kalba apie tarnystę bendruomenei, pati turi joje dalyvauti. Jeigu skatina skaityti literatūrą ir dirbti pagal programą, pati negali to apleisti.
Būtinos ribos
Vienu metu Diana buvo pradėjusi didžiuotis tuo, kiek turi globotinių. Tačiau dirbdama su keturiomis moterimis suprato, kad globai skiria tiek daug laiko, jog pati pradėjo apleisti savo sveikimą.
Suprato, kad pagalba kitam negali tapti priežastimi pamiršti save. Priešingu atveju žmogus rizikuoja prarasti tai, kuo iš tikrųjų gali dalytis su kitais.
Dar viena svarbi atsakomybės dalis – konfidencialumas. Tai, kuo globotinė pasidalija, neturi tapti pokalbių su kitais žmonėmis tema. Diana sako anksčiau mėgusi apkalbas ir kitų žmonių vertinimą, tačiau sveikimo kelias išmokė to atsisakyti.
Ji stengiasi neperžengti asmeninių ribų ir nesinaudoti globotinių pagalba dėl asmeninės naudos. „Labai svarbu nepainioti pagalbos, draugystės ir asmeninės naudos“, – sakė moteris, kuri nepriėmė kaip atsidėkojimo siūlytos paslaugos.
Jos manymu, aiškios ribos reikalingos abiem pusėms. Globa taip pat reikalauja disciplinos: susitariama dėl susitikimų, skiriama laiko darbui ir programai.
Anoniminių alkoholikų grupė
Susirinkimai vyksta kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 19 val. Nemuno g. 16, III a., Kaune.
Informacija, kur tokia grupė renkasi Klaipėdoje, teikiama tel. +370 606 51 080.
Naujausi komentarai