Šiuolaikinis pasaulis sukuria jausmą, kad tobulas sprendimas yra kažkur, tereikia šiek tiek ilgiau paieškoti. Nauji restoranai, serialai, karjeros galimybės, santykiai – viskas tarsi laukia to vienintelio idealaus varianto.
Anot „The New York Times“, psichologai tai vadina „maksimalizavimu“ – polinkiu rinktis tik geriausią iš įmanomų. Tačiau problema ta, kad pats nesibaigiančių paieškų procesas turi savo kainą: išeikvotą laiką, energiją ir emocijas.
„Rasti pakankamai gerą sprendimą“
Nobelio premijos laureatas ir kognityvinės psichologijos pradininkas Herbertas Simonas pasiūlė alternatyvą, kuri gali pakeisti mūsų mąstymą apie sprendimų priėmimą. Jis sukūrė „satisficing“ sąvoką – terminą, sudarytą iš anglų kalbos žodžių „satisfy“ ir „suffice“, reiškiantį siekį rasti ne geriausią, o pakankamai gerą sprendimą.
Jo idėja paprasta: negalime iš tikrųjų išanalizuoti visų galimų variantų, nes jų per daug. Taigi, užuot nuodugniai ieškoję idealo, pasirenkame pirmą variantą, kuris atitinka mūsų pagrindinius kriterijus, ir judame toliau.
H. Simonas net kasdienybėje laikėsi šio principo: minimalus drabužių kiekis, vienodi pusryčiai ir paprasti įpročiai. Jis manė, kad atsisakius smulkių sprendimų, daugiau laiko ir energijos lieka tam, kas iš tiesų svarbu.
„Maksimalizavimas“ išsekina
Žmonės, nuolat ieškantys geriausio įmanomo varianto, jaučia nerimą, dažniau abejoja savo sprendimais ir lieka jais nepatenkinti. Net tada, kai jie objektyviai priima gerus sprendimus.
Priežastis paprasta – visada kyla mintis: „O gal egzistavo kažkas geresnio?“ Skaitmeniniame amžiuje ši problema tampa vis aktualesnė. Socialiniai tinklai virto nesibaigiančiu palyginimų srautu – nuolat matome, kieno gyvenimas atrodo įdomesnis, karjera sėkmingesnė ar santykiai laimingesni. Dėl to net paprastos kasdienės akimirkos ima prarasti vertę, nes vis kirba mintis, kad kažkur yra kažkas geresnio.
Pasirinkimo paradoksas: kai daugiau nereiškia geriau
Kuo daugiau turime pasirinkimų, tuo sunkiau džiaugtis tuo, kurį galiausiai pasirenkame. Tai pasakytina net apie tokius kasdienius dalykus kaip filmo ar vaizdo įrašo pasirinkimas, patiekalo užsakymas iš meniu.
Nuolatinis alternatyvų gausos jausmas silpnina gebėjimą vertinti tai, ką jau turime. Atrodo, tarsi gyventume ne dabarties akimirka, o nuolatiniame lyginimo ir svarstymo cikle.
„Pakankamai gerai“ – naujoji laisvė
H. Simono filosofija nėra kvietimas mažinti savo standartus. Ji veikiau ragina nusibrėžti aiškias ribas: apsibrėžti, kas jums yra pakankamai gerai, ir nešvaistyti laiko bei energijos nesibaigiančioms optimizavimo paieškoms. Tai reiškia neperžiūrėti penkiasdešimties variantų, kai pakanka penkių, nekvestionuoti kiekvieno savo sprendimo ir neieškoti idealo ten, kur jau turite tai, kas atitinka jūsų poreikius ir leidžia jaustis gerai.
Paradoksalu, bet būtent šis „apribojimas“ atkuria laisvę, nes laiką ir dėmesį galima nukreipti ne į pasirinkimą, o į gyvenimą.
Beribių galimybių pasaulyje vertingiausias įgūdis yra ne gebėjimas rasti geriausią, o gebėjimas laiku sustoti. „Pakankamai gerai“ – tai ne kompromisas ar pralaimėjimas, o būdas atgauti savo dėmesio, energijos ir ramybės kontrolę. Galbūt laimė prasideda tada, kai nustojame vaikytis idealo ir leidžiame sau pasitenkinti tuo, kas jau yra pakankamai gera.
Naujausi komentarai