GYDYTOJA PSICHIATRĖ: SAUGOTIS REIKIA NE SERGANČIŲJŲ ŠIZOFRENIJA, O JŲ ELGESIO

Medikai pabrėžia: šiuolaikinė medicina sergantiesiems šizofrenija gali padėti daug, tačiau to neužtenka. Ir užsimena apie mūsų, esančiųjų šalia, atsakomybę: jei šie žmonės nesijaus reikalingi kitiems, netaps bendruomenės nariais, jiems padėti bus labai sudėtinga.

Gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė Ramunė Mazaliauskienė teigia, kad sergančiųjų šizofrenija išgyvenamos klausos ar regos haliucinacijos, kliedesiai dažniausiai yra nepavojingi aplinkiniams. "Dėl kažkokios minimalios agresijos tikimybės nereikėtų vengti žmonių su šizofrenijos diagnoze", – sako gydytoja.

– Kiek šiuolaikinė medicina gali padėti sergantiesiems šizofrenija? Ar šią ligą galima visiškai kontroliuoti vaistais?

– Šiuolaikinė medicina daug gali padėti asmenims, kuriems yra diagnozuota šizofrenija. Paprastai, kai kalbame apie psichikos sutrikimus, mes kalbame apie biopsichosocialinį modelį, t.y. ligos atsiradime svarbūs biologiniai, socialiniai ir psichologiniai faktoriai. Visi šie faktoriai yra svarbūs ir sveikime. Taigi, vaistai veikia biologinę dalį. Vaistų šiuo metu turime nemažai, dauguma jų modernūs, beveik nesukeliantys nepageidaujamų poveikių, kuriuos kai kuriems žmonėms sukeldavo ankstesni vaistai. Yra ir ilgesnio veikimo vaistų, injekuojamų kartą per mėnesį ar net kas tris mėnesius; tai žymiai palengvina sergančių asmenų gyvenimą, nes visą likusį laiką apie vaistus galvoti nereikia. Tačiau norisi akcentuoti, kad psichologiniai ir socialiniai faktoriai taip pat svarbūs: santykiai, užimtumas, prasmės gyvenime buvimas, reikalingumas kitiems, jautimasis bendruomenės nariu. Psichologinė ir psichoterapinė pagalba yra prieinama asmenims, sergantiems šizofrenija, kaip ir visiems kitiems asmenims, sergantiems psichikos ligomis, nors dėl būsenos sudėtingumo kai kurie psichoterapijos ar psichologinės pagalbos paslaugas teikiantys specialistai tokių pacientų vengia. Tačiau visada galima rasti specialistą, kuris padės. Taigi, apibendrinant, reikalinga biopsichosocialinė pagalba.

Psichiškai sveiki asmenys padaro žymiai daugiau nusikaltimų, o šizofrenija sergantys retai. Tačiau paprastai tokius nusikaltimus visi ilgai komentuoja, todėl susidaro įspūdis, kad jų daug.

– Kokie turėtų ar galėtų būti aplinkinių santykiai su sergančiuoju šizofrenija?

– Bendraukite priimdami žmogų ir elgdamiesi su juo kaip su sau lygiu. Nereikia kalbėti su sergančiu žmogumi, kaip su vaiku (jis ne vaikas!) ar suvokti negalinčiu asmeniu (dažniausiai jis viską suvokia puikiai). Nereikia perdėtai rūpintis, dažnai pažeidžiant ribas. Nereikia kalbėti piktai, iššaukiančiai, agresyviai. Bendravimas turi būti pagarbus ir atsižvelgiant į žmogaus norus, poreikius, lūkesčius. Jei žmogaus elgesys rodo, kad jam ar jai reikia pagalbos, drąsiai kalbėkite apie tai, išreikškite savo susirūpinimą. Niekas taip neerzina, kaip kvailas apgaudinėjimas ir apsimestinė užuojauta.

– Kokių būklių metu reikėtų vengti sergančiojo šizofrenija?

– Psichomotorinio sujaudinimo (dėl protinės įtampos, nerimo atsiradę betiksliai judesiai, blaškymasis – red. past.) metu reikėtų būti atsargesniam. Santūriai ir pagarbiai bandyti žmogų nuraminti, tačiau stengtis neatsukti jam nugaros, neužstoti durų, o ir pačiam apskaičiuoti saugaus atsitraukimo variantus. Tokiu atveju verta galvoti apie pagalbos iškvietimą. Jei asmuo elgiasi agresyviai, įspėkite aplinkinius, saugokite save ir, neabejotinai, iškvieskite pagalbą. Taigi, saugotis reikia elgesio, o ne pačios ligos, nes paciento išgyvenamos klausos ar regos haliucinacijos, kliedesiai dažniausiai yra nepavojingi aplinkiniams.

– Pacientai, sergantys paranoidine šizofrenija, pasakoja apie klausos ir regos haliucinacijas. Žinomi atvejai, kai haliucinacijų metu girdimi balsai liepė sergančiajam žudyti. Kaip aplinkiniams atpažinti tokias būkles ir kaip tuo metu elgtis?

– Taip vadinamos imperatyvinės haliucinacijos, juo labiau liepiančios agresyviai elgtis su kitais, nėra tokios dažnos. Be to, joms retai paklūstama. Aišku, pavienių atvejų pasitaiko, o dėl tos priežasties, kad tai labai išviešinama, akcentuojama, tuo bauginama visuomenė, susidaro įspūdis, tarsi jų būtų daug. Tačiau absoliučiai dominuojanti nusikaltimus įvykdžiusių asmenų dalis neserga jokia psichikos liga, jau nekalbant apie šizofreniją. Taigi, nusikaltimai – psichiškai sveikų žmonių veikla. O atpažinti potencialiai pavojingą būseną galima iš elgesio (kai žmogus yra įpykęs, kai grasinama žodžiu ar iš asmens veiksmų galima įtarti, kad jis turi negeranoriškų ketinimų – eina link jūsų sugniaužęs kumščius, grūmoja ir pan.). T.y. reikėtų saugotis ne diagnozės, o pavojų keliančio elgesio.

Ramunė Mazaliauskienė.

– Vadinasi, dėl tokių būklių grėsmės vengti visų sergančiųjų šizofrenija būtų netikslinga?

– Visų pirma, visų sergančiųjų šizofrenija jūs neatpažinsite. Yra daugybė žmonių, kurie serga šia liga, tačiau vadinamosios remisijos metu simptomų beveik nestebime. Bent jau jų nepastebės neprofesionalas. Taigi, tai įprastiniai žmonės. Būsenos, kai asmuo staiga tampa pavojingas aplinkiniams, taip pat nebūdingos šizofrenijai, sakyčiau, dažniau jos vystosi esant sąmonės sutrikimo būsenoms, tokioms kaip delyras piktnaudžiavimo alkoholiu metu ar prieblandinė sąmonės būsena sergant epilepsija ar po galvos traumų. Taigi, reikėtų vengti ne diagnozės, o elgesio, nes, kai į mus gatvėje bėga kirviu mojuojantis žmogus, mes negalvojame apie diagnozes. Beje, didesnė tikimybė, kad tas žmogus bus psichiškai sveikas, nes būtent psichiškai sveiki asmenys padaro žymiai daugiau nusikaltimų, o šizofrenija sergantys retai. Tačiau paprastai tokius nusikaltimus visi ilgai komentuoja, todėl susidaro įspūdis, kad jų daug. Taigi, atsakymas: dėl kažkokios minimalios agresijos tikimybės nereikėtų vengti žmonių su šizofrenijos diagnoze.

– Kaip aplinkiniai gali padėti sergančiajam šizofrenija?

– Jau minėjau, kaip reikėtų bendrauti – asmeniniu lygmeniu – su asmeniu, sergančiu šizofrenija. Tai ta pagalba, kuri prieinama kiekvienam. Valstybės lygmeniu reikia tinkamų teisinių aktų, kurie reglamentuotų reikiamos pagalbos prieinamumą, kai tos pagalbos reikia. Bendruomenės lygmeniu – įtraukti žmogų į bendruomenės gyvenimą jam priimtinu būdu.