Vienatvė – kaip vaistai
„Pas mane po santykių ateina klientai ir sako, kad turi išmokti būti vieni. Ateina ir tokių, kurie turi priklausomybių, pvz.: naršymą internete arba emocinį valgymą. Jie jau pajuodavę nuo vienatvės ir kyla klausimas, ar jiems nereikia antidepresantų. Be to, jie aiškiai bijo naujų pažinčių. Jie nuoširdžiai tuo tiki, nes spaudoje apie tai nuolat kalbama, ir jie stengsis būti vieni, nes, jų manymu, kito pasirinkimo nėra“, – sakė G. Petronienė.
Ji sako girdėjusi frazę, kad vienatvė – kaip vaistai: tinkama dozė gydo, per didelė vis tik nuodija. „Viena yra šventiems atsiskyrėliams, o mums, žemiškiems padarams, ne taip paprasta labai ilgai būti vienatvėje ir iš to gauti naudos“, – tvirtino specialistė.
Vienatvė – kaip vaistai: tinkama dozė gydo, per didelė vis tik nuodija.
Anot A. Jančiausko, galima remtis anglų kalba, kurioje žodis „vienatvė“ turi dvi reikšmes. „Vienas iš jų – „loneliness“ – tai vienatvė, kuri atsiremia į socialumo stygių, kai trūksta socialinių kontaktų. O kitas – „solitude“, kuris reiškia vienatvės pilnatvę ir parodo, kaip ta vienatvė gali būti skirtinga. Viena juntama kaip stygius, o kita daug labiau juntama kaip pilnatvė“, – tikino specialistas. „Pas mus yra du žodžiai – vienatvė ir vienišumas, ir abu jie blogi“, – pridūrė G. Petronienė.
„Vienatvė nebūtinai reiškia, kad reikia būti vienam – tiesiog nebūtina turėti romantinio partnerio ir vaikščioti į pasimatymus, tačiau galima būti su kitais per savo socialinius kontaktus“, – sakė A. Jančiauskas.
Pavojinga būsena
G. Petronienė teigė, kad pažįsta labai mažai žmonių, kurie, apsisprendę pabūti vieni, kad ir po skyrybų, iš tiesų būtų buvę su savimi ar su maitinančia veikla, t. y. vaikščioję gamtoje, skaitę eilėraščius. Anot jos, dabar dažniausiai pasineriama į internetą, serialus ir blogesnes priklausomybes.
„Taip pat yra viena žmonių rūšis – veikloholikai, kurie darbe pasiima naują projektą ir įvairiomis veiklomis prikemša visą laisvalaikį: šiandien einu į chorą, rytoj einu į sportą, poryt – dar kažkur, ir galiausiai pasirodo, kad nėra jokio nuoširdaus „draivo“, bet viskas taip užkišta, kad nelieka jokių šansų susitikti su savimi“, – sakė specialistė ir pridūrė, kad vengiantys susitikti su savimi vienatvę aukština visą gyvenimą.
Vengiantys susitikti su savimi vienatvę aukština visą gyvenimą.
„Tai žmonės, turintys emocinio nepritekliaus, kurie jau nuo vaikystės išmoko būti vieni, žino, kad jų poreikiai niekam neįdomūs. Jie įsitikinę, kad suaugęs žmogus turi stovėti ant savo kojų ir neturi į nieką remtis“, – pasakojo moteris.
Anot A. Jančiausko, daugiausia pasiekę žmonės, kurie būna išskirtinai sėkmingi savo srityse, kitas teritorijas yra šiek tiek apleidę. „Jeigu kalbėtume apie skaičius, tai darbe jie yra 150 procentų, o kitose srityse – po 30 procentų. Labai dažnai girdžiu, kad labai sėkmingas šeimos tėtis ar mama neturi didelio ryšio su vaikais“, – vertino specialistas.
Jaučiasi vieni net ir apsupti žmonių
G. Petronienė tvirtino, kad kūrybingi žmonės dažniausiai turi labai altruistišką partnerį, kuris visada laukia ir paremia. „Ten nėra gilaus ir intensyvaus ryšio, bet jis vis tik yra. Labai dažnai jie turi gana didelį, intensyvų dvasinį ryšį su kolegomis ir visuomene. Jie daro kažką dėl žmonių. Širdyje de facto jie bendrauja ne tiek daug, bet turi tikrus ryšius. Jeigu nori dėl žmonių kažką padaryti, tai nereikia su jais būti giliame ryšyje“, – tikino specialistė. „Ir šalia tokių žmonių užauga vaikai, kurie turi paliktumo schemas“, – pridūrė A. Jančiauskas.
„Tai yra baisioji dalis. Neseniai skaičiau knygą apie Tomą Maną – jis turėjo daugybę vaikų ir tie vaikai buvo labai įdomūs. Mama dėl jų labai aukojosi, bet tėvą jie matė kaip svečią. Jiems jis buvo malonus, nes ne itin į juos gilinosi“, – pasakojo moteris.
Anot jos, daugelio tokių asmenybių gyvenimas panašus. „Gerai, kad vaikus kažkas kitas myli ir jie kažkaip gyvena. Kita vertus, jie gali matyti tą kūrybinę energiją šalia savęs – tai irgi be galo gražu“, – svarstė specialistė.
„Jei grįžtume prie blogosios vienatvės, man įdomesnė paliktumo schema. Kai žmogus baisiausiai nori ryšio, atėjęs į pažinčių svetainę jis griebia bet kokį ryšį, ima fantazuoti apie didžiulę meilę. Ir tada galvoju: žmogau, kodėl tu taip stipriai melavai sau ir mane šiek tiek apgavai? Tas jų skausmas, kad juos atstums, yra toks milžiniškas, kad jis ištrina suvokimą, jog aš esu alkanas dėmesio“, – sakė G. Petronienė.
Kai žmogus baisiausiai nori ryšio, atėjęs į pažinčių svetainę jis griebia bet kokį ryšį, ima fantazuoti apie didžiulę meilę.
Anot jos, toks žmogus save panardina į apleistumą, ir kartais tai yra labai baisi būsena. „Vieni tai daro sąmoningai, o tie, kurie patyrė apleistumą vaikystėje, kai, pavyzdžiui, paliko tėvas, dar išgyvena tuos klaikius jausmus ir dėl to slepiasi, kad to vėl neišgyventų, nors tie jausmai juos kartais pasiveja“, – tvirtino moteris.
„Yra dvi ryšio kryptys: ryšys su savimi ir ryšys su pasauliu. Tikrai yra žmonių, kurie turi gerą ryšį su pasauliu, bet prastą ryšį su savimi. Jeigu tokie žmonės lieka vienatvėje, dažniausiai jie paskęsta savo negatyviuose patyrimuose, per kuriuos tas ryšys susiformavo. Vienas iš jų ir yra paliktumas“, – priduria A. Jančiauskas. „Kai jie sako, kad pabus vienatvėje, jie dar nežino, koks siaubas jų ten laukia“, – pridūrė G. Petronienė.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai