„Kadangi auginu 8 ir 10 metų mergaites, tai yra nustatytos ribos. Socialiniais tinklais dar nesinaudoja, nes, manau, per jaunos, tikrai dar spės. Reikia priežiūros, kol jos dar mažos. Dėl to dramų nebūna, nes galioja susitarimas“, – kalbėjo dviejų vaikų mama, paklausta, kiek laiko leidžia vaikams praleisti prie televizoriaus ar kompiuterio ekrano.

„Tam yra tėvai, o močiutė gali ir palepinti, panuolaidžiauti anūkams. Leidžiu jiems naudotis internetu.  Žinoma, riboju, saikingai“, – kalbėjo kita pašnekovė.

„Esame susitarę. Grįžus iš mokyklos, pavalgius, padarius pamokas, leidžiame naudotis mobiliaisiais telefonais apie porą valandų“, – sakė moteris.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

„Kai anūkė ateina, stengiuosi užimti taip, kad kuo mažiau naudotųsi telefonu, kuo mažiau naršytų internete. Nors visko būna. Namuose tėvai irgi riboja. Geriausias receptas – užsiimti su vaikais, anūkais, kad nereikėtų jiems to interneto“, – teigė kita pašnekovė.

Patys paaugliai atliktoje apklausoje sako, kad per dieną internete, socialiniuose tinkluose, naršo po septynias valandas. Ar tai nėra per daug, žurnalistė teiravosi specialistės.

– Tikrai tai perteklinis naudojimasis internetu. Gera žinia, kad paaugliai patys įvardija ir patys pripažįsta. Tas pripažinimas gali tapti atspirties tašku, nuo kurio galima būtų judėti pokyčių link ir galvoti, ką reikėtų keisti.

– Po pandemijos tie skaičiai gerokai padidėjo, jaunimas vis daugiau laiko praleidžia virtualioje erdvėje. Kaip nuotolinis mokymasis pakeitė daugelio paauglių gyvenimą?

– Europoje atliktas tyrimas rodo, kad per 10 metų vaikų ir paauglių naudojimasis internetu yra padvigubėjęs. O kad pandemija ir sėdėjimas namuose prie to prisidėjo, irgi faktas. Lietuvoje atliktas „Media vaikai“ tyrimas tą labai aiškiai įvardija ir parodo. Tik tokio skaičiaus kaip 7 valandos per dieną, to dar nebuvo.

– Galima sakyti, kad Lietuvoje situacija jau visai prasta? Mušame rekordus?

– Peržiūrint tarptautinių tyrimų ataskaitas, matosi tendencija, kad Lietuva yra prie tų šalių, kur vaikai ekranais naudojasi pernelyg daug. Čia mano subjektyvi įžvalga, bet galbūt verta ją patyrinėti. Man pasirodė, kad postsovietinės šalys patiria daugiau to skaitmeninio pereikvojimo nei, tarkim, Vokietija ar Italija, kitos senosios Europos šalys.

 Vaikams iki 2 metų amžiaus iš viso jokie ekranai neturėtų būti duodami. Vaikams nuo 7 iki 16 metų rekomenduojama neviršyti 2 val. per parą.

– Nuo kokio amžiaus leisti vaikams naudotis socialiniais tinklais?

– Yra teisinė bazė, kad vaikai nuo 13 metų jau gali susikurti ir turėti savo paskyrą socialiniuose tinkluose. Iki tol jie turėtų užsiimti kitomis veiklomis. Žinoma, visiškai atriboti nuo interneto, nuo virtualaus pasaulio tikrai nereikėtų, nes tai tapę neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Bet kol vaikai mažesni, tėvams patartina susikurti taisykles, susitarimus, kada, kokiu metu, kokiais tikslais jis naršys internete.

– Ar yra nustatyta, koks optimalus laikas, kurį vaikas gali praleisti prie išmaniųjų įrenginių?

– Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir daugybė kitų mokslinių tyrimų yra pagrindę ir įrodę tam tikrus kiekius, kurie yra dar nežalingi. Pavyzdžiui, vaikams iki 2 metų amžiaus iš viso jokie ekranai neturėtų būti duodami. Vaikams nuo 3 iki 7 metų amžiaus – iki valandos, o nuo 7 iki 16 metų vaikams rekomenduojama neviršyti 2 val. per parą. Čia neįskaičiuojamas darbinis, mokslams skirtas laikas. Kalbame tik apie pramogavimą.

– Dažnai tėvai pastebi, kad kyla konfliktinių situacijų, neina vaikų atplėšti nuo ekranų. Ar jauniems žmonėms išsiugdo tokia priklausomybė ir ką daryti?

– Tokia apskritai priklausomybė nuo interneto dar nėra įvardyta ar apibrėžta tarptautiniuose ligų klasifikatoriuose, bet kažką daryti tai tikrai reikia. Tėvams patarčiau dėti pastangas ir susitarti su paaugliais. Paauglystė yra toks amžius, kai jau yra šiek tiek vėlu įvesti labai griežtas ribojančias taisykles. Turėtume kalbėti apie susitarimus, taip pat kelti paauglio sąmoningumą. Tai yra daugiau kalbėtis apie tai, kodėl jis nori tiek daug laiko praleisti prie ekrano, ką patiria, ką kūnas sako. Tad reikėtų skatinti, kad jie patys nusistatytų sau kažkokius limitus. Kiekvienas išmanusis įrenginys turi tą skaitmeninę gerovę, kur galima stebėti, ką aš veikiu ir kiek laiko.