Ką iš tiesų reiškia būti suaugusiu, savarankišku žmogumi, parodo pirmieji studijų metai. Medicinos psichologė Rūta Laurišonytė teigia, kad pirmą kartą namus palikęs jaunas žmogus gali susidurti su nerimu, nesaugumo jausmu, vienišumu ir abejonėmis dėl savo sprendimų.

Pokyčių lavina

Pasak psichologės, visos minėtos emocijos – natūrali reakcija į pokytį. „Nutrūksta įprasta rutina, nutolsta žmonės, buvę artimiausia emocine atrama (tėvai, draugai), reikia išmokti būti savarankiškam tiek praktiškai, tiek emociškai, kyla įvairių naujų iššūkių tiek kasdienybėje, tiek akademiniame gyvenime“, – sako R. Laurišonytė.

Psichologė akcentuoja, kad pirmieji studijų metai atneša daugybę pokyčių vienu metu: nauja aplinka, nauji socialiniai santykiai, padidėjęs atsakomybės lygis, aukšti akademiniai reikalavimai ir kardinaliai pasikeitę mokymosi principai. Šį laikotarpį ji įvardija kaip perėjimo į suaugusio žmogaus gyvenimą pirmąjį etapą.

„Be to, jaunuoliai dažnai dar tik formuoja savo tapatybę ir vertybes, todėl gali kilti vidinių konfliktų, abejonių dėl pasirinkto kelio, savivertės svyravimų. Visa tai – didelis psichologinis krūvis“, – aiškina specialistė.

Iššūkiai, su kuriais susiduria didmiesčių ir mažų miestelių ar kaimų jaunuoliai, nevienodi. Pasak R. Laurišonytės, jaunuoliai iš mažesnių miestelių ar kaimų gali susidurti su kultūriniu šoku – tiek dėl gyvenimo tempo, tiek dėl socialinių normų ar komunikacijos stiliaus. Jiems gali būti sunkiau integruotis, pritrūkti pasitikėjimo savimi.

„Didmiesčių jaunuoliai dažniau susiduria su perdegimo rizika dėl nuolatinio tempo, spaudimo pateisinti lūkesčius“, – pastebi psichologė.

Nors abiejų grupių iššūkiai skirtingi, pasak specialistės, jie gali daryti panašų reikšmingą poveikį psichikos sveikatai. „Kartais jaunuoliams atsiranda net lengvos depresijos ar panikos priepuolių simptomų, ypač jei trūksta palaikymo arba jei jau prieš tai buvo patyrę emocinių sunkumų“, – sako R. Laurišonytė.

Rūta Laurišonytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Laisvė ir ribų paieškos

„Laisvė dažnai suvokiama kaip galimybė daryti, ką nori, tačiau brandi laisvė reiškia gebėjimą prisiimti atsakomybę“, – primena psichologė. Žmogus pats renkasi sprendimus, tad specialistė pataria, kaip pačiam save kontroliuoti: „Patartina ugdyti savistabą – stebėti, kaip pasirinkimai veikia kasdienybę, sveikatą, mokslus.“

Ji siūlo susikurti dienotvarkę, išmokti planuoti laiką, riboti destruktyvius impulsus (alkoholio ir nikotino vartojimą, prastus miego higienos įpročiusi). „Laisvė nėra tai, kad viskas leidžiama. Tai gebėjimas pasirinkti, kas tau iš tiesų naudinga“, – pabrėžia R. Laurišonytė.

Didesnė laisvė atsiranda ir akademinėje srityje – juk mokykloje jaunuoliai nuolat jautė mokytojų kontrolę. Specialistė pastebi, kad daugeliui studentų tai tampa netikėtu išbandymu – jie priprato prie aiškios struktūros, o čia reikia patiems planuoti laiką, mokymąsi, atsiskaitymus. Kyla atidėliojimo, chaotiško gyvenimo ritmo, negebėjimo susikoncentruoti grėsmė.

„Svarbu lavinti savidiscipliną, naudoti planavimo priemones, kurti rutiną. Universiteto aplinkoje laisvė yra testas, kuris moko ne tik žinių, bet ir gyvenimo valdymo įgūdžių“, – sako psichologė.

Santykių kūrimo iššūkiai

Kadangi mokyklos draugai nutolsta, buvę socialiniai ryšiai silpnėja, kai kurie jauni žmonės pasijunta vieniši. R. Laurišonytė pastebi, kad vienatvė kyla ne iš to, kad nėra žmonių aplinkui, bet iš nesugebėjimo užmegzti gilių, tikrų santykių.

Tėvų užduotis – būti saugiu užnugariu, ne nusiviliančiu, bet palaikančiu, kad ir kas nutiktų.

Ji vardija priežastis, dėl kurių kyla bendravimo sunkumų: „Kai kurie studentai jaučiasi nesaugiai, bijo būti atstumti, todėl vengia inicijuoti kontaktą. Kiti patiria sunkumų dėl skirtingų vertybių ar bendravimo stiliaus.“

Psichologė akcentuoja, kad neverta tikėtis greitų artimų ryšių – juk draugystės neatsiranda akimirksniu. Tai procesas, reikalaujantis laiko, drąsos ir atvirumo.

Ji pataria nebijoti megzti kontaktų, užkalbinti kurso draugą (pvz., atsisėsti šalia, paklausti, kokia kita paskaita ir t. t.). Taip pat verta jungtis prie universitetinių klubų, savanoriškų veiklų ar teminių renginių – tai puiki proga sutikti bendraminčių ir užmegzti natūralius santykius.

Tėvai – saugus užnugaris

Natūralu, kad išleidę sūnų ar dukrą studijuoti tėvai jaučia nerimą, dažnai nepasitiki jaunuolio savarankiško gyvenimo gebėjimais, todėl būna linkę kontroliuoti.

R. Laurišonytė sako, kad reikėtų stengtis parodyti domėjimąsi be spaudimo. Užuot klausus, kokie pažymiai, geriau klausti, kaip sekasi, kaip jaučiasi.

„Leiskite vaikui pačiam inicijuoti dalijimąsi – parodykite, kad pasitikite juo. Leiskite jam pačiam paprašyti pagalbos, o ne ją siūlykite. Tai jus suartins, vaikas pajus, kad jam vis dar reikia tėvų pagalbos“, – pataria psichologė.

Pasak jos, tėvai turi suprasti, kad pirmieji studijų metai – ne tik akademinis, bet ir psichologinis išbandymas. Vaikui reikia ne patarimų, o supratimo, palaikymo ir kantrybės.

„Tai laikas, kai jis kuria savo tapatybę, daro klaidų, ir tai yra būtina. Tėvų užduotis – būti saugiu užnugariu, ne nusiviliančiu, bet palaikančiu, kad ir kas nutiktų“, – pabrėžia R. Laurišonytė.

Patirti stresą – normalu

Susidūręs su pirmųjų metų iššūkiais ne vienas patiria stresą, įtampą, baiminasi akademinių nesėkmių. Tokiems jaunuoliams psichologė sako: „Pirmas žingsnis – pripažinti, kad tai normalu. Tu ne vienas. Daugelis išgyvena panašius jausmus, bet retai apie tai kalba.“

Ji pataria susirasti bent vieną žmogų, kuriuo gali pasitikėti, draugą, mentorių ar psichologą (daugelis universitetų siūlo nemokamą psichologinę pagalbą), ir pasikalbėti su juo.

Reguliari dienotvarkė, fizinis aktyvumas, subalansuota mityba ir miegas stiprina emocinę būklę. „Jei įtampa nevaldomai auga – būtina kreiptis pagalbos. Ieškoti pagalbos yra stiprybė, o ne silpnumas“, – sako specialistė.

Ne vienas studentas pirmame kurse svarsto mesti mokslus, abejoja pasirinkimu. R. Laurišonytė akcentuoja, kad pirmiausia svarbu atskirti emocinę reakciją nuo ilgalaikės perspektyvos. Jei abejonių kyla dėl nuovargio, streso ar adaptacijos sunkumų, verta palaukti, leisti sau prisitaikyti.

Žinoma, jei kankina nuolatinis vidinis prieštaravimas, nejaučiama jokios motyvacijos, o studijos neatitinka vertybių, galbūt verta peržiūrėti jų kryptį. Tačiau psichologė pataria pirmiausia pasitarti, pasikalbėti su patikimu suaugusiuoju (pvz., psichologu ar mentoriumi), atlikti profesinių interesų testus ar paieškoti alternatyvų be skuboto sprendimo.