Nerimas dėl ateities
Saugi aplinka, ugdymas ir emocinė sveikata – poreikiai, kuriuos svarbiausiais vadina didžioji dalis Lietuvos tėvų. Nepaisant to, net 6 iš 10 mano, kad ikimokyklinėse ir mokyklinėse ugdymo įstaigose per mažai skiriama dėmesio vaikų emocinei sveikatai, o daugiau nei trečdalis (36 proc.) vaikus auginančių asmenų prisipažįsta ir patys nepakankamai skiriantys tam dėmesio (apklausa atlikta 2023 m. lapkritį bendrovės „Circle K“ užsakymu).
Visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ specialistai pastebi, kad dažnai šeimose, kuriose tėvams sunku užtikrinti bazinius vaiko poreikius, emocinės sveikatos svarba nublanksta.
„Šiandien kalbame apie daugybę iššūkių, su kuriais susiduria vaikai: mokykloje patiriamą spaudimą, nežinojimą, kaip tvarkytis su sudėtingomis emocijomis, patyčias, konfliktus su bendraamžiais ir suaugusiaisiais, neužtikrintumą dėl ateities, jausmą, kad jų nuomonė nėra pakankamai vertinama. Dėmesys emocinei sveikatai turi tapti prioritetu. Stiprindami bendruomenes, galime pasiekti puikių rezultatų, o pagalba taptų labiau prieinama vaikams“, – teigia „Gelbėkit vaikus“ vadovė, psichologė Laura Milčienė.
Ji pažymi, kad geopolitiniai iššūkiai pasaulyje, keliantys nerimą dažnam suaugusiajam, taip pat veikia vaikus bei paauglius.
„Prieš metus mūsų atliktoje apklausoje 14–18 m. jaunuoliai teigė, kad jaučia nerimą dėl karo ir neramumų šalyje (6,8 balo iš 10). Natūralu, kad šiandien vis daugiau diskutuojant šiomis temomis viešojoje erdvėje gali jaustis dar daugiau nerimo, neužtikrintumo dėl ateities, nesaugumo. Mažesni vaikai tikrai gali jaustis neramūs, matydami, kad jų tėvai įsitempę, ar tuomet, kai jiems suprantamai nepaaiškinama, kas vyksta aplinkui“, – sako L. Milčienė.
Laura Milčienė / Asmeninio archyvo nuotr.
Įspėja pakitęs elgesys
„Gelbėkit vaikus“ psichologės Augustės Lygytės teigimu, labai dažnai vaikui bandant įveikti sudėtingus jausmus ar pokyčius gyvenime pasikeičia jo elgesys.
„Pakitęs elgesys veikia kaip lakmuso popierėlis, padedantis tėvams pastebėti, kad vaiką kažkas slegia. Tai gali būti įvairūs kasdieniai nutikimai, bet gali būti ir ilgiau užsitęsusios sudėtingos situacijos. Tėvų atsakomybė – suprasti, kokie tuo metu yra vaiko poreikiai ir kokius jausmus jis išgyvena. Elgesys yra tik išraiška, tad svarbu nepamiršti, kad tai, į ką išties reikia reaguoti, slypi kur kas giliau, ir nepasiduoti savo emocijoms, nesureaguoti netinkamai. Kartais pakaks vaiką nuraminti, pasikalbėti, praleisti laiką drauge, galima supažindinti su įvairiomis atsipalaidavimo technikomis, kvėpavimo pratimais, kurie padeda atsipalaiduoti, sumažinti ar pašalinti įtampą“, – dalijasi A. Lygytė.
Sunerimus dėl vaiko emocinės būklės psichologė taip pat pataria pasikonsultuoti su specialistais, kurie gali padėti tiksliau įvertinti situaciją.
Padėti valdyti emocijas
„Gelbėkit vaikus“ vadovės L. Milčienės teigimu, emocijų valdymo įgūdžius augdamas vaikas įgyja palaipsniui. Ji atkreipia dėmesį, kad itin svarbu į vaiko reiškiamą pyktį nereaguoti pykčiu ir pripažinti vaiko patiriamą emociją, nevertinant jo elgesio.
„Nesijausti gerai kai kuriose situacijose yra labai adekvatu, pavyzdžiui, nerimauti nutikus nelaimei yra visiškai normalu, pykti, kai negavai, ko labai troškai, taip pat suprantama. Todėl reagavimas į vaiko emociją yra būdas parodyti, kad vaiko emocinė savijauta yra svarbi“, – sako specialistė.
Ji rekomenduoja stengtis kuo anksčiau stengtis supažindinti vaikus su jausmų ir emocijų pasauliu.
„Kuo anksčiau pradedame vaikus su juo pažindinti, tuo geriau jie gali įvardinti savo savijautą. Suprasdami, kaip jaučiasi, vaikai gali lengviau pasakyti, kokios pagalbos jiems reikia. Skirtingame amžiuje tai bus skirtingi dalykai: jei mažylis garsiai šaukia ir verkia, greičiausiai visai netrukus norės, kad jį apkabintumėte, tuo tarpu paaugliui gali norėtis didesnio atstumo, tačiau tuo pačiu ir būti pastebėtam, išgirstam, kai jam sunku. Tėvystė reikalauja dėmesingumo ir nepasidavimo, nes metodai, kurie veikia vieną kartą ar su vienu vaiku, kitą kartą ar kitam vaikui gali būti visiškai neveiksmingi. O vieno recepto tėvystei nėra“, – sako L. Milčienė.
Tėvystė reikalauja dėmesingumo ir nepasidavimo, nes metodai, kurie veikia vieną kartą ar su vienu vaiku, kitą kartą ar kitam vaikui gali būti visiškai neveiksmingi.
Išgirsti ir suprasti
Psichologės A. Lygytės teigimu, saugios aplinkos užtikrinimas, apimantis ne tik ne tik fizinį, bet ir emocinį saugumą, yra pagrindinė suaugusiųjų atsakomybė.
„Kai vaikas jaučiasi išgirstas, suprastas, vertinamas, kai jis auga palaikančioje aplinkoje, jam daug lengviau atsiskleisti, mokytis naujų dalykų, pasitikėti savimi. Taip pat labai svarbūs įpročiai, kurie suteikia saugumo jausmą. Galima kalbėti tiek apie dienotvarkę, tiek apie šeimos susitarimus ir ritualus, pavyzdžiui, vakarais kartu žaidžiamus stalo žaidimus ar vakarienės ruošimą. Kai tai yra įprasti, kasdieniai dalykai, vaikai žino, ko tikėtis ir labai greitai pastebi, jei jų nelieka“, – pasakoja psichologė.
Ji taip pat priduria, kad šilti santykiai stiprina emocinį atsparumą, sukuria savotišką pagalbos tinklą.
„Itin svarbus dėmesys ir savistabai bei atsipalaidavimui. Su mažesniais vaikais atsipalaidavimo pratimus labai lengva paversti žaidimu, su kiek didesniais tai gali būti trumpi pasikalbėjimai apie jų dienos įvykius. Paaugliams labai svarbu žinoti, kad jie yra priimami ir palaikomi, ieškant savo tapatumo“, – dalijasi A. Lygytė.
Naujausi komentarai