Iš namų – į auksinį narvelį
Su Tadu susipažįstame magiškoje vietoje – „Auksinėje girioje“, sąmoningumo festivalyje „Masters of Calm“. Sudomina jo rytinės praktikos – kung fu ir čigongo treniruotės. Vyras prisipažįsta ką tik sugrįžęs iš Šaolino vienuolyno Vokietijoje, kur gyveno ir mokėsi daugiau nei metus, – ieškojo kūną ir dvasią transformuojančių patirčių.
Jo kelionė į save prasideda gimtuosiuose Mažeikiuose, tęsiasi Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, kur mažeikiškis baigia teisės studijas. Po metų sugalvoja toliau mokslus tęsti Amsterdame, pasirenka tuo metu paklausią konkurencijos teisę. Tadas prisipažįsta, kad tada dar vaikėsi netikrą svajonę – apie aukštą socialinį statusą visuomenėje, solidžią algą, plačias pramogų galimybes.
Kūnas turi didelę reikšmę žmogaus dvasiniam auginimui, todėl būdamas su kupra dvasiniame kelyje toli nenueisi.
Baigęs konkurencinės teisės studijas lietuvis nusprendžia padirbėti tarptautinėje konsultavimo įmonėje. Septyneri metai pralekia greitai, juolab kad vyriausiajam konsultantui sekasi puikiai: rengiasi vis brangesnį kostiumą, vairuoja vis geresnį automobilį ir neriboja savo norų.
„Tuo laiku mano auksinis narvelis buvo gana neblogas. Deja, po truputį ėmė blogėti sveikata. Ėmiau jausti milžinišką vidinį nepasitenkinimą tuo, ką darau. Jausmas buvo toks, lyg pūčiau iš vidaus“, – bando rasti tinkamus žodžius T. Dobravolskis.
Kadangi kūnas visiškai nebenori jo klausyti, Tadas sugalvoja pasiimti pusmetį atostogų ir pakeliauti po Indiją. „Nuskridau tik iki Maskvos, o ten supratau, kad turiu grįžti namo, iki Indijos nebepatempsiu…“ – atvirauja jis.
Kūnas serga – dvasia nelaiminga
Grįžęs į Lietuvą, Tadas ima ieškoti ligų. Gydytojai diagnozuoja ir prakiurusią diafragmą, ir plaučių uždegimą, ir sinusitą, net žvynelinę. Gerokai vėliau pasirodys, kad kūną alina slapta Laimo liga.
Paklaustas, kodėl į medikus kreipėsi tik ligoms pasiekus piką, aiškina, kad tai netiesa. Pas gydytojus ėjo, sveikatą tyrėsi gana dažnai, bet jie tik dalijo tabletes ir visiškai neieškojo negalavimų priežasčių.
„Prie mano tragiškos fizinės būklės prisidėjo dar ir visiškas savęs netausojimas. Pirma – konsultanto darbas neturėjo apibrėžtų darbo valandų. Antra – atėjus savaitgaliui, keliaudavau, o pirmadienį vėl stačia galva puldavau į darbus“, – aiškina vyras.
Ligos matyt buvo būtinos, kad pagaliau ištrūkčiau iš auksinio narvelio ir atsigręžčiau į savo širdį.
Mažeikiuose, mamai slaugant, prasideda Tado gijimo etapas. Supratęs, kad tradicinė medicina iš ligų maišo jo neištrauks – piliulių vis daugėjo, o sveikata negerėjo – vyras į sveikatos paslaptis ima gilintis pats. Ieško pagalbos pas užsienio liaudies medicinos gyduolius, septynis mėnesius gyvena Inkų slėnyje (Peru), kur mokosi iš vietos šamanų.
Grįžęs į Lietuvą, dalyvauja sąmoningumo festivalyje „Masters of Calm“, savanoriauja „Auksinėje girioje“, kur labai susidomi čigongo praktika. (Čigongas – tradicinė kinų praktika, jungianti lėtus judesius, kvėpavimą ir dėmesio sutelkimą (meditaciją). Ji skirta fizinei, emocinei ir dvasinei sveikatai palaikyti arba pagerinti – aut. past.)
Dažnai sakoma, kad, atėjus laikui, atsiranda ir mokytojų. Apsistojęs Klaipėdoje, Tadas sutinka ir pirmąjį savo čigongo mokytoją Artūrą. Šį etapą vyras įvardija kaip savo gijimo pradžią – kankinantis, nenorint, tingint. Nors protas ir kūnas priešinasi, jis nemato kitos išeities, kaip tik eiti ir daryti, ką mokytojas sako.
Baisu, kai nežinai, kas su tavimi vyksta, ypač tada, kai viską, rodos, darai tinkamai: žiūri, ką valgai, nepervargsti, sportuoji.
„Dvasiškai mane labai sustiprino patirtys Peru. Ten aš regėjau viziją, kuo turiu tapti ateityje. Čigongo mokytojas mane išmokė nuraminti kūną ir dvasią, bet tuomet pamačiau, kaip stipriai su savo liga esu identifikavęsis: nervų sistema vis dar labai jautri, odos problemos tęsiasi, nuolat jaučiu energijos trūkumą, – dalijasi jis. – Baisu, kai nežinai, kas su tavimi vyksta, ypač tada, kai viską, rodos, darai tinkamai: žiūri, ką valgai, nepervargsti, sportuoji.“
Laimo ligos diagnozę Tadas išgirsta jau gyvendamas Šaolino vienuolyne Vokietijoje. Žinia daug ką paaiškina. Vyras vadina ją paskutine detale savo sveikatos dėlionėje.
Pagrindiniu gydymu pasirenka vadinamąjį Buhnerio protokolą (angl. „Buhner Protocol“). Tai alternatyvi, augalinė, holistinė gydymo strategija, skirta būtent Laimo ligai gydyti. Jos autorius – garsus žolininkas Stephenas Harrodas Buhneris. „Laimo ligą gydausi daugybe žolelių. Užtrunku visą pusmetį, bet sveikata gerėja“, – prisimena T. Dobravolskis.
Geryn – po 1 mm
Vyras ir toliau praktikuoja čigongą, jausdamas, kad diena iš dienos jo kūnas stiprėja, vidus rimsta, o fizinė savijauta po 1 mm gerėja.
Ateina dar viena vasara ir dar vienas sąmoningumo festivalis, kur Tadas pakviečiamas būti iš užsienio atvykusių mokytojų kuratoriumi.
„Susipažįstu su labai įdomiais, save jau realizavusiais žmonėmis, gaunu daug asmeninių konsultacijų ir suprantu, kad manyje taip pat slypi stiprus mokytojo pradas, kurį turiu ugdyti. O ligos? Jos, matyt, buvo būtinos, kad pagaliau ištrūkčiau iš to auksinio narvelio ir atsigręžčiau į savo širdį“, – dalijasi mažeikiškis, vieną dieną iš savo čigongo mokytojo sužinantis apie Šaolino vienuolyną ir mokymus pagal kinų sistemą Europoje, Frankfurte prie Maino.
34-erių teisininkas užsidega tapti Šaolino mokiniu. Jis rašo laišką į vienuolyną, bet paaiškėja, kad užsiimti intensyviomis praktikomis jam jau per daug metų. Nepaisydamas šio fakto, Tadas ima tvarkytis dokumentus, teikia paraišką. „Turėjau surinkti daugybę dokumentų, rekomendacijų, kad galiu ekstremaliai sportuoti“, – šypsosi jis ir priduria, kad tai darydamas pakluso savo vidiniam balsui, kuris sakė: tau to reikia – bandyk.
Pakviestas į atranką, Šaoline sutinka dar dvylika atrinktų jaunuolių iš 1 300. Jauniausiam – 15, vyriausiam – 37. Savaitę visi gyvena tokiu pačiu ritmu, kokiu ir vyktų mokinystė. „Mes daug treniruojamės, medituojame, dirbame. Kažkokiu būdu tą savaitę aš išgyvenu, nors kūnas nelabai klauso. Tiesiog jaučiu, kad metai tokio gyvenimo man duotų labai daug“, – atvirauja Tadas, kuris net nenustebo sulaukęs kvietimo į Šaolino mokinystę. Sutartį pasirašo metams.
Išbandymai „senukui“
2024-ųjų sausį Tadas tampa vienu iš šešių laimingųjų. Gyvena Otenbergo kaimelyje, iki kurio pėsčiomis – apie 3 km. Kiekvieną rytą mokiniai eina (jei kas paveža, važiuoja) į vienuolyną, o vėlai vakare grįžta į kaimelį miegoti.
„Jau ateini pavargęs, o dar turi dalyvauti treniruotėse. Vakare krinti į lovą tarsi ištiktas komos“, – juokiasi iš savo kančių buvęs Šaolino mokinys.
Vienuolyno rutina paprasta. 7 val. – meditacija, 8 val. – pusryčiai, 9–11 val. – sunkiausia dienoje jėgos treniruotė. Paskui – darbai vienuolyne: tvarko patalpas, aplinką, rūpinasi vienuolyno arkliais, šunimis.
13–14 val. – pietūs. Po jų – poilsio metas. 15–18 val. – antroji jėgos treniruotė. 18 val. – vakarienė, po kurios – dar viena treniruotė iki pat 21 val. Pabaigoje – dienos užbaigimo ceremonija, per kurią mokytojas skaito budistinius tekstus, mantras, mokiniai medituoja.
Paklaustas, kaip milžiniški krūviai veikė tuometę sveikatą, kuri ir taip nebuvo tobula, Tadas atvirauja, kad pradžia buvo beprotiškai sunki: „Į paviršių lindo viskas, kas tik galėjo išlįsti, – senos traumos, sąnarių skausmai ir kt.“
Iš pradžių daro viską iš paskutiniųjų, bet supratęs, kad ilgai šitaip nepatemps, apie tikrąją padėtį kalbasi su vienuolyno meistrais. Šie svarsto – siųsti Tadą namo ar palikti vienuolyne ir leisti jam gydytis.
„Aš turėjau stiprų užnugarį. Vidinės transformacijos mokytojas Shi Miao Hai manyje įžvelgė didelį potencialą – būtent vidinių dalykų, kurių dabar žmones mokau. Man leido pasilikti ir kurį laiką, kol gydysiuosi, nedalyvauti išorinės jėgos praktikose“, – pasakoja Tadas, tuo metu patikintis savo kūną netradicinei medicinai, o protą – vidinėms treniruotėms.
„Mes treniruojame kūną sporto salėse ir esame įpratę judėti padedant raumenims, o vienuolyno meistrai mus išmokė judėti iš vidinės struktūros. Sakė, kad šitaip mes kur kas mažiau pavargstame ir galime judėti iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nes raumenys nyksta, bet jei treniruoji vidinius audinius, fascijas, amžius joms nesvarbus“, – vienuolyne gautomis žiniomis dalijasi jis.
Laikui bėgant Tado reikalai gerėja, Laimo liga ir jos padariniai traukiasi, o lietuvis jau gali dalyvauti kung fu treniruotėse ir netgi intensyviausioje metų savaitėje „Shaolin Boot Camp“, kurią sudaro vien sprogstamosios jėgos treniruotės. „Įdomu, kad tik aš ir prancūzas Nicolas – vyriausi iš visų šešių – tą žvėrišką savaitę išlikome. Visi kiti, dešimtmečiu už mus jaunesni, jau buvo patyrę traumų. Puikiai pamenu tą momentą, kai nustebau: nuo visiško neįgalumo, kai tinsta keliai ir negali paeiti, iki gebėjimo atlaikyti nežmonišką krūvį“, – susijaudinęs kalba jis.
Vyras džiaugiasi apėjęs visą ratą nuo „visiško negaliu“ iki „visiškai sveikas“.
Per pusantrų metų, praleistų Šaolino vienuolyne, mokymus čia vedė apie 30 skirtingų meistrų. Vieni – nuolatiniai, kiti atvykdavo tik į vienuolyno organizuojamus kursus. „Ilgainiui pastebėjau, kad man puikiai sekasi susidraugauti su visais mokytojais, kurie noriai dalijasi savo žiniomis su manimi“, – džiaugiasi Tadas.
Širdis šaukia namo
Kol gyveno Šaoline, lietuvis nesuko galvos dėl ateities, o stengėsi tapti geriausia savo versija. Po metų, grįžęs trumpų atostogų į Lietuvą, vyras jautė didžiulį savo kūno pokytį: „Jaučiausi be galo stiprus. Kaip koks žvėris. Tai pastebėjo visi namiškiai. Kaip ir tai, kad kartu buvau labai ramus, šiltas ir kupinas meilės jausmo visiems.“
Antrieji metai vienuolyne prasidėjo sunkiai. Dar ir dėl to, kad keitėsi vadovybė, buvo nemažai vidinio chaoso. Tadas jau ėmė galvoti apie namus, bet išgirdo žinią – į vienuolyną atvažiuoja Šaolino sistemoje nušvitusiu laikomas dzen meistras Nimas iš Korėjos.
„Tokio įvykio negalėjau praleisti. Magėjo savo akimis pamatyti, kas yra nušvitimas“, – savo motyvus prisimena jis ir juokiasi, kad nušvitėlis atrodė labai paprastas – kaip atsipūtęs senelis iš Korėjos, neturintis jokių problemų. Net sunkiai sirgdamas kovidu meistras Nimas tik juokėsi iš savo neįgalaus kūno ir tęsė mokymus.
„Netrukus vienas iš mano brolių – prancūzas Nicolas – patiria nušvitimą. Sunku žodžiais nupasakoti, kas tai. Jis pajaučia, kad nėra nei protas, nei kūnas, nei mintys – tik būtybė, susijusi su šiuo kūnu“, – dalijasi jo mintimis draugas.
Nicolas palieka Šaoliną, o neprabėgus nė mėnesiui namo grįžta ir Tadas: „Patyriau, ką turėjau ten patirti, perėmiau tai, ko reikia, kad galėčiau judėti toliau. Supratau, kad atėjo metas grįžti namo.“
Keturiolika mėnesių praleidęs Šaoline vyras sako, kad jam tai – be galo daug.
„Daug dienų ėjau sukandęs dantis, bet jaučiau, kad turiu, kad reikia. Nesu sutvertas gyventi tokioje struktūroje, bet išmokau iš jos be galo daug. Prisiminsiu šį laiką su didžiausiu dėkingumu, nes iš Šaolino grįžau kitoks. Įvyko daug pozityvių pokyčių. Kokių? Tegul žmonės patys pastebi“, – siūlo.
Karklėje buvęs Šaolino mokinys veda treniruotes, paremtas Yi Jin Jing praktika. Tai senovinė sausgyslių stiprinimo metodika, vienuolių naudota sveikatai gerinti, vidinei jėgai ugdyti, įtampoms paleisti ir kūnui energizuoti per fascijas ir energijos tekėjimą. Ši praktika senovėje buvo visų taiči ir čigongo mokyklų pagrindas.
„Savo mokymus vadinu vidine kūno transformacija pagal Šaolino sistemą. Kuo ji naudinga žmogui? Daug kuo. Mes išmokstame atverti sąnarį, sukurti jame erdvę. Tada sąnarys vėl gali susitepti ir taip atsinaujinti: nelieka trinties. Ši sistema padeda pašalinti chronišką įtampą, pagerinti raumenų būklę, energijos ir kraujo tėkmę“, – sako Tadas, šiandien savo sveikatą vertinantis kuo puikiausiai. Sako, ir jo draugai pastebėjo, kad iš Šaolino grįžo daug tiesesnis, aukštesnis, nei buvo prieš tai.
„Atlikdamas šias praktikas žmogus išsitiesia, o tuomet pasikeičia ir pats. Kai stovime oriai, ir esame orūs, bet kai tik pečiai nusvyra į priekį – tuomet ir būname susigūžę, maži. Kūnas turi didelę reikšmę žmogaus dvasiniam augimui, todėl būdamas su kupra dvasiniu keliu toli nenueisi“, – šypsosi Tadas.
Visiems, ieškantiems savo širdies kelio, vyras linki kuo geriausios kloties, o svarbiausia – atidžiai rūpintis fiziniu kūnu, nes jis, kartoja, glaudžiai susijęs su visa žmogaus dvasine, mentaline ir psichologine būsena.
Norintys prisijungti prie Tado praktikų, gali kreiptis į jį feisbuko puslapyje Shaolin Internals Lietuva. Jis, kaip ir pats Tadas, atviras visiems.
Naujausi komentarai