Edvardas Milaševič (48 m.) – laimingas tėtis, auginantis mažą sūnelį. Iš pažiūros niekas nė neįtartų, kad vyro kūne veikia du persodinti organai, kurie padovanojo jam antrą gyvenimą ir leido pamiršti kasdienes insulino injekcijas.

Gyvenimas su nauju inkstu ir kasa

Edvardas prieš beveik tris dešimtmečius išgirdo I tipo diabeto diagnozę, kuri buvo kariuomenėje persirgto gripo pasekmė. Nuo tada ir prasidėjo vargai: nuolatinės insulino injekcijos, problemos su akimis, inkstais, nervais, kraujagyslėmis, ėmė kamuoti hipertenzija. Dėl diabeto susiformavo inkstų nepakankamumas, todėl prieš šešerius metus pacientui prireikė ir hemodializės.

Teko triskart per savaitę važinėti į dializių centrą. Dėl prastėjančios būklės E. Milaševič buvo įtrauktas į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Kadangi jo kasos veikla taip pat buvo sutrikusi, vėliau nuspręsta laukti ir kasos. Abu gyvybiškai būtini organai turėjo būti iš vieno donoro, tad ir laukimas prailgo.

Gavau Dievo dovaną – atsirado donoras. Tuo metu gydytojai kaip tik išrinko mane, nes labiausiai atitikau donoro rodiklius – man pasisekė, nes dėl gerų žmonių valios galiu gyventi toliau.

„Iš pradžių man buvo pasiūlytas tik inkstas. Pirmąjį kartą man paskambino naktį ir liepė kuo skubiau atvykti. Skambutis buvo netikėtas. Be to, tokiai operacijai reikėjo tam tikro nusiteikimo ir ryžto, o aš dar nebuvau pasiruošęs. Po to sužinojau, kad yra galimybė padaryti kompleksinę transplantaciją, bet ji būna labai retai. Galėjau dar porą kartų atsisakyti inksto, bet ilgiau organizmas nebūtų atlaikęs dializių. Galiausiai įvyko stebuklas, gavau Dievo dovaną – atsirado donoras. Tuo metu gydytojai kaip tik išrinko mane, nes labiausiai atitikau donoro rodiklius – man pasisekė, nes dėl gerų žmonių valios galiu gyventi toliau“, – pasakojo pacientas.

Edvardas, kaip pats sako, turėjo tikslą gyventi dėl žmonos ir tuo metu dvimečio sūnelio. Daugiausiai nerimo artimiesiems kėlė tai, kad po transplantacijos vyrui, prasidėjus komplikacijoms, dar kelis kartus reikėjo grįžti ant operacinio stalo.

Tiesa, dabar Edvardas jau trejus metus sėkmingai gyvena su persodintais organais, jokios atmetimo reakcijos nebuvo, o kas tris mėnesius atliekami tyrimai rodo puikią sveikatos būklę. E. Milaševič dabar belieka laikytis atsargos priemonių ir neužsikrėsti infekcijomis bei vartoti imunosupresantus, kad donoro organai funkcionuotų ir toliau. Šiuo metu vyras yra darbingas ir gyvena visavertį gyvenimą su šeima. Išskyrus tai, kad negali atlikti sunkių fizinių darbų dėl rankoje suformuotos fistulės, skirtos dializėms. 

Interviu

Santariškių klinikų Nefrologijos centro direktorius prof. Marius Miglinas:

– Kaip po tokios transplantacijos keičiasi paciento būklė?

– Dėl I tipo diabeto ilgainiui jam ėmė formuotis komplikacijos, inkstų veikla blogėjo. Jis buvo pradėtas dializuoti. Tačiau jam vis tiek reikėjo leisti dideles insulino dozes, todėl prasidėjo kitos komplikacijos: varginanti neuropatija, kuomet tirpo ir degė galūnės, ėmė blogėti rega. Pacientas sirgo dar ir inkstų nepakankamumu, todėl jį įtraukėme į kasos ir inksto simultaninės transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.

Praėjus trejiems metams po transplantacijos jis jaučiasi puikiai. Nebereikia dializių, persodintas inkstas atlieka savo funkciją. Pacientą itin džiugina tai, kad po 26-erių metų diabeto „stažo“ jam nebereikia leistis insulino, kasdien stebėti gliukozės koncentracijos kraujyje. Persodinus kasą stabilizuojasi ir sumažėja kitos komplikacijos, pavyzdžiui, akių pažeidimas. Pacientas kas tris mėnesius apsilanko pas gydytojus poliklinikoje.

– Kiek laiko persodinti organai gali sėkmingai funkcionuoti?

– Pirmoji pacientė, kuriai organus persodinome prieš devynerius metus, jaučiasi puikiai. Po metų švęsime kasos ir inksto transplantacijos dešimtmetį. Kiekvienas atvejis vis kitoks. Bet praėjus pirmajam dviejų mėnesių pooperaciniam periodui, sėkmingai prižiūrint pacientą, jeigu neprasideda atmetimas, infekcinės komplikacijos, galima tikėtis labai ilgo organų funkcionavimo.

Dabar Lietuvoje inksto ir kasos transplantacija atliekama tik iš to paties donoro. Būtų galima kalbėti apie kasos persodinimą iš kito donoro, bet kol kas tokių procedūrų netaikome ir vengiame, nes didėtų atmetimo rizika.

– O ką darote, jei pacientas nesulaukia abiejų organų donoro?

– Daliai pacientų, laukiančių ir inksto, ir kasos, iškyla dilema. Jeigu pirma atsiranda tik donorinis inkstas, jie turi pasirinkti, ar atsisako to inksto ir laukia abiejų organų iš kito donoro, ar transplantuojamas tik inkstas. Tokiu atveju jiems nebereikia dializių, bet dėl diabeto jiems būtinas insulinas. Viena dalis pacientų pasirenka ir tokį kelią. Inkstų laukimo laikas trumpesnis, nes donorams keliami mažesni reikalavimai. Kasos donoras turi būti jaunesnio amžiaus, nenutukęs, jo mirties priežastis negali būti pilvo trauma.

– Ar diabetas yra pagrindinė simultaninės transplantacijos priežastis?

– Taip. Šiuo atveju gydomos dvi ligos arba viena liga ir jos sukelta komplikacija – I tipo diabetas ir inkstų nepakankamumas. Seniau tokie pacientai būdavo vadinami medicinos katastrofa, nes tai ypač blogas derinys. Vienos operacijos metu išsprendžiamos abi problemos – tai didžiulė medicinos pažanga. Beje, inksto laukimo laikas vis trumpėja. Kažkada buvo pusantrų metų, o dabar - mažiau nei metai.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate atlikdami dviejų organų persodinimo operaciją?

Šalies medikai iš viso yra padarę penkiolika tokių operacijų, kuomet iš to paties donoro pacientui persodinama ir kasa, ir inkstas.

– Turi būti darni komanda. Dalyvauja dvi chirurgų brigados – pilvo chirurgai ir urologai. Viena brigada turi kruopščiai išimti organus, o kiti atidžiai juos įsodinti. Operacija išties sudėtinga – trunka iki šešių valandų. Pilvo chirurgai sodina kasą, o urologai – inkstą. Kadangi viską reikia atlikti greitai, ypač svarbus gydytojų nefrologų vaidmuo, kurie prižiūri laukiančius pacientus.

Kad ir kur Lietuvoje gyventų, pacientai greitai iškviečiami ir ištiriami, ar neatsirado ligų paūmėjimo, kuris trukdytų operacijai, kad neįvyktų žaibiška atmetimo reakcija. Pagrindinis iššūkis – reikia veikti greitai, dažniausiai naktį. Juo labiau, tokios transplantacijos nevyksta labai dažnai. Jei vyktų kiekvieną savaitę, būtų kitoks įdirbis. 

Simultaninė operacija Lietuvoje atliekama nuo 2008-ųjų. Šalies medikai iš viso yra padarę penkiolika tokių operacijų, kuomet iš to paties donoro pacientui persodinama ir kasa, ir inkstas.