Atsigauna, sukuria šeimas

"Po varginančių dializių atlikta inksto transplantacija pakeičia gyvenimą – žmonės atsigauna, sustiprėja, įsidarbina, sukuria šeimas, gimdo vaikus", – sako Lietuvos asociacijos "Gyvastis" prezidentė Aušra Degutytė. Didžioji dalis asociacijos narių gyvena su transplantuotais inkstais. Ši asociacija yra vienintelė organizacija Lietuvoje, vienijanti organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donoro organais gyvenančius žmones.

Pacientams, kuriems diagnozuojamas inkstų funkcijos nepakankamumas, kai inkstai nebesugeba pašalinti medžiagų apykaitos produktų, skysčių, reguliuoti druskos ir skysčių pusiausvyros organizme, prasideda apsinuodijimas, kuris pražudytų žmogų, jei dirbtinai nebūtų išvalomas kraujas. Žmonės, kuriems reikalingos dializės (dirbtinis kraujo valymo būdas), kas antrą dieną turi lankytis dializės įstaigose, čia praleisti po keturias valandas, kol bus išvalytas kraujas: "Tai gyvybę gelbstinti procedūra, be kurios žmogus neišgyventų, – sakė asociacijos prezidentė. – Persodintas inkstas išvaduoja žmogų nuo nuolatinės kelionės į dializės centrus ir varginančių bei ilgai trunkančių procedūrų. Todėl ypač svarbu, kad visuomenė pritartų organų donorystei – vienas miręs žmogus gali pagelbėti dviem pacientams, kurių inkstai neveikia."

Ji kvietė šalies gyventojus aptarti organų donorystės temą savo šeimose.

Pirmasis: profesorius B.Dainys – inkstų transplantacijos pradininkas Lietuvoje.

Nepasidavė skepsiui

Minėdama medicinos pasaulį ir pacientų gyvenimą apvertusių transplantacijų sukaktį, asociacija "Gyvastis" pasiūlė pagerbti ir valstybės apdovanojimą įteikti profesoriui B.Dainiui. A.Degutytė sako, kad šį gydytoją, transplantacijų pradininką, pacientai mini su didžiausiu dėkingumu ir pagarba: "Inksto transplantacijos pradžia siejama su šiuo profesoriumi, kuris, net ir esant nemažam skepsiui tuo metu, aktyviai dirbo šioje srityje. Todėl šiuo metu transplantacijos pasiekusios tokį aukštą lygį – inkstai transplantuojami iš mirusių ir gyvų donorų, iš suderinamų ir nesuderinamų kraujo grupių. Kasmet persodinama iki 100 inkstų.

Negaili šiltų žodžių

Šiemet minėdamas 80 metų jubiliejų, profesorius sulaukė daugybės šiltų žodžių. Pacientė Lina rašo: "Jau 24 metus gyvenu su transplantuotu inkstu. Profesorius mane operavo tris kartus ir kiekvieną kartą didžiulėmis pastangomis kėliausi gyventi. Jo begalinis rūpestis, profesionalumas ir tolerancija gaubė ne tik mane, bet ir visus šalia esančius ligonius. Daug daktarų garsina Lietuvą savo unikaliais pasiekimais, kiti dar tik rašo istoriją, kovodami su pandemija, o profesorius B.Dainys transplantacijos istorijoje įrašytas amžiams."

„Pasaulis aukštyn kojomis apvirto per kelias dienas“, – šį antradienio vakarą 19.30 val. LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ pasakos Indrė. Moteris prisimins palyginimą, kurio sulaukė, kai jai buvo nustatytas inkstų nepakankamumas. „Nežinau, ar geriau vėžys, ar geriau ši liga, nes vėžį dar gali išgydyti...“, – pasakos Indrė.

Laimei, donoro tuomet vos 20–ies Indrė sulaukė. Inkstų dalybos atsiradus donorui primena loteriją. Kviečiamas ne vienas, o net šeši galimi kandidatai, atitinkantys donorą. Jiems atvykus atliekami išsamūs tyrimai, ir tik tada nusprendžiama, kas taps dviem laimingaisiais, gaunančiais reikalingą organą. Indei pasisekė, inkstą jį gavo po pirmojo kvietimo.

Kam priklauso jai atitekęs inkstas Indrė sužinojo po penkerių metų, kai ryžosi parašyti laišką donoro artimiesiems. Laišką jos inksto donoru tapusio vaikino mamai Indrė parašė ruošdamasi savo vestuvėms.... „Laiškui ruošiausi net kelias savaites...“, – pasakos moteris sunkiai tramdydama ašaras.

Šiandien moteris gyvena pilnavertį, laimingą gyvenimą, o prieš aštuonis mėnesius pagimdė dvynius. „Vieno drąsaus žmogaus sprendimas lėmė tris gyvenimus – mano, ir dviejų mano vaikų“, – įsitikinusi Indrė.

Vienas pirmųjų garsių žmonių, pasirašiusių donorystės sutartį, ir išsėmusių specialią tai liudijančią kortelę, Arūnas Valinskas teigs nė neįsivaizdavęs, kad gali būti kitaip.

Stop kadras

Beveik šešerius vaikystės metus Arūnas Valinskas pasakos praleidęs ligoninėje, mat turėjo bėdų su inkstais. Tai pasak garsaus televizijos vedėjo buvo vienas paskatinimų tapti potencialiu organų donoru. „Esu ne kartą matęs, kai vakare su savo palatos draugu šneki, o ryte randi jį jau užklotą, nes jis neišgyveno tos nakties. Ir laukdavo ir inkstų persodinimo, ir kraujo perpylimo...“, – pasakos A. Valinskas.

Arūnas dar ir šiandien prisimena prieš daugelį metų nutikusį sukrečiantį įvykį, kai į ligoninę lėkė išgirdęs apie sunkiai susirgusią mažą mergaitę, kuriai skubiai prireikia retos grupės kraujo donoro – tokios pat, kokią turi Arūnas.

„Aš ne kartą esu matęs, kaip žmogus, kuris pats niekada nieko nedavė, atsitikus bėdai laksto iškėlęs rankas, išplėtęs akis į dangų, ir rėkia – kodėl, kodėl man, kodėl niekas nepadeda, kodėl aš negaunu... Todėl, kad to nedarai.... Jau net kalbant apie paprastą kraujo donorystę – aš nesuprantu, kaip gali nacionalinis kraujo centras rašyti, kad jiems trūksta kraujo, kai gatvėse vaikšto tiek žmonių... Todėl viskas, ką galiu padaryti, tai kas du mėnesius duoti kraujo, ir aš tą darau“, – pasakos „G&G Sindikatas“ lyderis Gabrielius Liaudanskas – Svaras.

Gyvenimo būdo laida „Nuo... Iki...“ jau šį antradienio vakarą nauju laiku, 19.30 val., tik per LNK.

Gyvenimas su nauju inkstu ir kasa

Edvardas prieš beveik tris dešimtmečius išgirdo I tipo diabeto diagnozę, kuri buvo kariuomenėje persirgto gripo pasekmė. Nuo tada ir prasidėjo vargai: nuolatinės insulino injekcijos, problemos su akimis, inkstais, nervais, kraujagyslėmis, ėmė kamuoti hipertenzija. Dėl diabeto susiformavo inkstų nepakankamumas, todėl prieš šešerius metus pacientui prireikė ir hemodializės.

Teko triskart per savaitę važinėti į dializių centrą. Dėl prastėjančios būklės E. Milaševič buvo įtrauktas į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Kadangi jo kasos veikla taip pat buvo sutrikusi, vėliau nuspręsta laukti ir kasos. Abu gyvybiškai būtini organai turėjo būti iš vieno donoro, tad ir laukimas prailgo.

Gavau Dievo dovaną – atsirado donoras. Tuo metu gydytojai kaip tik išrinko mane, nes labiausiai atitikau donoro rodiklius – man pasisekė, nes dėl gerų žmonių valios galiu gyventi toliau.

„Iš pradžių man buvo pasiūlytas tik inkstas. Pirmąjį kartą man paskambino naktį ir liepė kuo skubiau atvykti. Skambutis buvo netikėtas. Be to, tokiai operacijai reikėjo tam tikro nusiteikimo ir ryžto, o aš dar nebuvau pasiruošęs. Po to sužinojau, kad yra galimybė padaryti kompleksinę transplantaciją, bet ji būna labai retai. Galėjau dar porą kartų atsisakyti inksto, bet ilgiau organizmas nebūtų atlaikęs dializių. Galiausiai įvyko stebuklas, gavau Dievo dovaną – atsirado donoras. Tuo metu gydytojai kaip tik išrinko mane, nes labiausiai atitikau donoro rodiklius – man pasisekė, nes dėl gerų žmonių valios galiu gyventi toliau“, – pasakojo pacientas.

Edvardas, kaip pats sako, turėjo tikslą gyventi dėl žmonos ir tuo metu dvimečio sūnelio. Daugiausiai nerimo artimiesiems kėlė tai, kad po transplantacijos vyrui, prasidėjus komplikacijoms, dar kelis kartus reikėjo grįžti ant operacinio stalo.

Tiesa, dabar Edvardas jau trejus metus sėkmingai gyvena su persodintais organais, jokios atmetimo reakcijos nebuvo, o kas tris mėnesius atliekami tyrimai rodo puikią sveikatos būklę. E. Milaševič dabar belieka laikytis atsargos priemonių ir neužsikrėsti infekcijomis bei vartoti imunosupresantus, kad donoro organai funkcionuotų ir toliau. Šiuo metu vyras yra darbingas ir gyvena visavertį gyvenimą su šeima. Išskyrus tai, kad negali atlikti sunkių fizinių darbų dėl rankoje suformuotos fistulės, skirtos dializėms. 

Interviu

Santariškių klinikų Nefrologijos centro direktorius prof. Marius Miglinas:

– Kaip po tokios transplantacijos keičiasi paciento būklė?

– Dėl I tipo diabeto ilgainiui jam ėmė formuotis komplikacijos, inkstų veikla blogėjo. Jis buvo pradėtas dializuoti. Tačiau jam vis tiek reikėjo leisti dideles insulino dozes, todėl prasidėjo kitos komplikacijos: varginanti neuropatija, kuomet tirpo ir degė galūnės, ėmė blogėti rega. Pacientas sirgo dar ir inkstų nepakankamumu, todėl jį įtraukėme į kasos ir inksto simultaninės transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.

Praėjus trejiems metams po transplantacijos jis jaučiasi puikiai. Nebereikia dializių, persodintas inkstas atlieka savo funkciją. Pacientą itin džiugina tai, kad po 26-erių metų diabeto „stažo“ jam nebereikia leistis insulino, kasdien stebėti gliukozės koncentracijos kraujyje. Persodinus kasą stabilizuojasi ir sumažėja kitos komplikacijos, pavyzdžiui, akių pažeidimas. Pacientas kas tris mėnesius apsilanko pas gydytojus poliklinikoje.

– Kiek laiko persodinti organai gali sėkmingai funkcionuoti?

– Pirmoji pacientė, kuriai organus persodinome prieš devynerius metus, jaučiasi puikiai. Po metų švęsime kasos ir inksto transplantacijos dešimtmetį. Kiekvienas atvejis vis kitoks. Bet praėjus pirmajam dviejų mėnesių pooperaciniam periodui, sėkmingai prižiūrint pacientą, jeigu neprasideda atmetimas, infekcinės komplikacijos, galima tikėtis labai ilgo organų funkcionavimo.

Dabar Lietuvoje inksto ir kasos transplantacija atliekama tik iš to paties donoro. Būtų galima kalbėti apie kasos persodinimą iš kito donoro, bet kol kas tokių procedūrų netaikome ir vengiame, nes didėtų atmetimo rizika.

– O ką darote, jei pacientas nesulaukia abiejų organų donoro?

– Daliai pacientų, laukiančių ir inksto, ir kasos, iškyla dilema. Jeigu pirma atsiranda tik donorinis inkstas, jie turi pasirinkti, ar atsisako to inksto ir laukia abiejų organų iš kito donoro, ar transplantuojamas tik inkstas. Tokiu atveju jiems nebereikia dializių, bet dėl diabeto jiems būtinas insulinas. Viena dalis pacientų pasirenka ir tokį kelią. Inkstų laukimo laikas trumpesnis, nes donorams keliami mažesni reikalavimai. Kasos donoras turi būti jaunesnio amžiaus, nenutukęs, jo mirties priežastis negali būti pilvo trauma.

– Ar diabetas yra pagrindinė simultaninės transplantacijos priežastis?

– Taip. Šiuo atveju gydomos dvi ligos arba viena liga ir jos sukelta komplikacija – I tipo diabetas ir inkstų nepakankamumas. Seniau tokie pacientai būdavo vadinami medicinos katastrofa, nes tai ypač blogas derinys. Vienos operacijos metu išsprendžiamos abi problemos – tai didžiulė medicinos pažanga. Beje, inksto laukimo laikas vis trumpėja. Kažkada buvo pusantrų metų, o dabar - mažiau nei metai.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate atlikdami dviejų organų persodinimo operaciją?

Šalies medikai iš viso yra padarę penkiolika tokių operacijų, kuomet iš to paties donoro pacientui persodinama ir kasa, ir inkstas.

– Turi būti darni komanda. Dalyvauja dvi chirurgų brigados – pilvo chirurgai ir urologai. Viena brigada turi kruopščiai išimti organus, o kiti atidžiai juos įsodinti. Operacija išties sudėtinga – trunka iki šešių valandų. Pilvo chirurgai sodina kasą, o urologai – inkstą. Kadangi viską reikia atlikti greitai, ypač svarbus gydytojų nefrologų vaidmuo, kurie prižiūri laukiančius pacientus.

Kad ir kur Lietuvoje gyventų, pacientai greitai iškviečiami ir ištiriami, ar neatsirado ligų paūmėjimo, kuris trukdytų operacijai, kad neįvyktų žaibiška atmetimo reakcija. Pagrindinis iššūkis – reikia veikti greitai, dažniausiai naktį. Juo labiau, tokios transplantacijos nevyksta labai dažnai. Jei vyktų kiekvieną savaitę, būtų kitoks įdirbis. 

Simultaninė operacija Lietuvoje atliekama nuo 2008-ųjų. Šalies medikai iš viso yra padarę penkiolika tokių operacijų, kuomet iš to paties donoro pacientui persodinama ir kasa, ir inkstas.

Balandžio 25-oji – įsimintina diena Lietuvos inkstų transplantacijos istorijoje. 1974-aisiais, prieš 41 metus, tądien Lietuvoje, Vilniuje, gydytojas Vytautas Kleiza atliko pirmąją inksto transplantaciją iš gyvo donoro.

Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, per 41 metus persodinti gyvo donoro inkstai gyvenimą grąžino net 275 sunkiai sirgusiems recipientams. Šiais metais atliktos trys tokios operacijos, pernai – 13.

Nuo 1974 metų balandžio 25-osios inkstų transplantacijos iš gyvo donoro buvo atliekamos tik Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, o 2014 metų liepą pirmoji tokia operacija atlikta ir antrajame transplantacijos centre – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose.

Vilniuje, Santariškėse, dabar jau atliktos 273 gyvo donoro inksto persodinimo operacijos, Kaune – 2.

Per 45 metus – nuo 1970-ųjų vasario 18 dienos, kai mūsų šalyje buvo atlikta pirmoji inkstų transplantacija (recipientui persodintas mirusio donoro inkstas) – iš viso atliktos 1824 inkstų persodinimo operacijos (ir gyvo, ir mirusio donoro). 1502 inkstų transplantacijos atliktos Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, 322 – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose.

Inksto transplantacija – viena iš trijų pakaitinės inkstų terapijos rūšių po hemodializės ir peritoninės dializės. Pacientai, kuriems diagnozuotas galutinis inkstų funkcijos nepakankamumas ir yra indikacijų pradėti pakaitinę inkstų terapiją, gali būti įtraukiami į recipientų, laukiančių inkstų transplantacijos, sąrašą. Inkstų transplantacija yra ekonomiškai efektyvi medicinos sritis, taupanti valstybės lėšas ir suteikianti žmogui po operacijos grįžti į visavertį gyvenimą.

Gyvoji donorystė – tai audinių arba organų dovanojimas artimam žmogui. Lietuvoje organą (inkstą arba dalį kepenų) gali dovanoti giminaičiai: tėvas, motina, senelis, brolis, sesuo, dėdė. Tačiau jei imunologinis suderinamumas geras, donoru gali tapti net ir vyras ar žmona, t.y. žmogus, nesantis biologinis giminaitis. Pastaruoju metu kai kurie gydytojai siūlo svarstyti galimybę išplėsti galimų gyvųjų donorų ratą – kad jais galėtų būti ne tik sutuoktiniai ir kraujo ryšį turintys artimi giminaičiai, bet ir, tarkime, vyro tėvai – marčiai ar žmonos tėvai – žentui.

Anksčiau inkstą galėjo dovanoti tiktai tas žmogus, kurio kraujo grupė yra tokia pati, kaip ir transplantacijos laukiančio artimojo. Dabar Lietuvoje jau atliekamos operacijos, kai donoru tampa kitos kraujo grupės žmogus. Tik tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus gydymas.

Tačiau tikintis geresnių gyvosios inkstų donorystės rezultatų, svarbu ne tik medicininė pusė – t.y. geras recipiento ir donoro imunologinis suderinamumas. Ne mažiau svarbus ir kitas aspektas: kad dializės centruose dirbantys medikai, taip pat šeimos gydytojai atkreiptų dėmesį į recipientų sveikatos būklę, suvoktų gyvosios donorystės svarbą, būtų aktyvūs, pilietiški ir pasikalbėtų su recipientu bei jo artimaisiais dėl inksto dovanojimo. Gyvosios donorystės procese dalyvauja du asmenys – donoras ir recipientas. Jų abiejų operacija yra planuojama iš anksto, kruopščiai ištyrus tiek recipientą, tiek donorą.

Šiuo metu inksto transplantacijos Lietuvoje laukia 195 recipientai, su persodintu inkstu gyvena apie 750 žmonių.