Priverstinis gydymas taikomas tik psichikos ligoniams ir tik išskirtiniais atvejais. Tačiau net ir pavojų keliantys ligoniai turi teisę į teisminę gynybą, bet ji dažnai pažeidžiama.

Tai paaiškėjo Seimo kontrolieriaus įstaigai atlikus tyrimą. Apie tai – pokalbis su Seimo kontrolieriumi Romu Valentukevičiumi.

– Ligonių teises gina įstatymai, bet niekas nenori tikėti sergančiaisiais psichikos ligomis. Jūs ėmėtės užtarti tokius pacientus?

– Reikia jiems padėti. Visų pacientų teises gina įstatymai, sergančiųjų psichikos ligomis – taip pat. Pastariesiems teisinės pagalbos galbūt reikia dar dažniau, nes jie labiau pažeidžiami, ypač tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl jų priverstinio hospitalizavimo ir gydymo. Teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali įvertinti, ar pacientui taikomas priverstinis hospitalizavimas atitinka teisės aktų reikalavimus, užtikrinti, kad būtų gerbiamos ir apsaugotos jo teisės į laisvę, saugumą ir orumą, o psichiatrijos įstaigų administracija neviršytų savo įgaliojimų.

Tačiau nagrinėjant vieno paciento skundą prieš Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą paaiškėjo, kad šio centro administracija, spręsdama jo priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo klausimus, neužtikrino galimybės gauti advokato paslaugas ir taip apribojo jo teisę būti atstovaujamam teisme, kuomet buvo nagrinėjama jo byla. Todėl savo iniciatyva analizavau padėtį vienuolikoje psichiatrijos įstaigų ir įvertinau, kokia tvarka pacientai yra priverstinai hospitalizuojami, kaip jie, jų atstovai ir artimieji yra informuojami apie priverstinį hospitalizavimą, kaip užtikrinama asmens teisė būti išklausytam psichiatrijos įstaigos administracijos ir taip toliau.

– Kokiais atvejais gali būti taikomas priverstinis gydymas?

– Sunkiomis psichikos ligomis sergantys asmenys gydomi priverstinai, jei jie savo veiksmais gali padaryti žalą sau, savo ar aplinkinių sveikatai ir gyvybei, taip pat turtui. Tačiau priverstinis hospitalizavimas be teismo leidimo gali tęstis ne ilgiau kaip dvi paras. Jei reikia jį pratęsti, tai gali padaryti tik teismas.

Tačiau visa bėda ta, kad iki šiol nėra Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintos priverstinio hospitalizavimo tvarkos. O kad jos labai trūksta, rodo kai kurių psichiatrijos įstaigų bandymas šią tvarką nusistatyti pačioms. Tyrimo metu paaiškėjo, kad penkios iš vienuolikos psichiatrijos įstaigų turi savo patvirtintą priverstinio hospitalizavimo ir gydymo tvarką. Tačiau vis dėlto būtina turėti vieną ir visoms psichiatrijos įstaigoms vienodą priverstinio hospitalizavimo tvarką ir ją būtina patvirtinti kuo skubiau. Vadovaudamiesi šia tvarka, priverstinai hospitalizuojami asmenys ar jų atstovai galėtų vertinti, ar nebuvo pažeistos jų teisės.

– Kokią informaciją turi teisę gauti priverstinai gydomas ligonis?

– Gydytojas psichiatras privalo pacientui suprantama forma paaiškinti situaciją, informuoti apie priverstinį guldymą į ligoninę ir jo priežastis, trukmę, paaiškinti specialius terminus apie jo sveikatos būklę, ligos diagnozę, jo teises ir informuoti apie visus kitus veiksmus, susijusius su pacientu.

Atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad ne visose psichiatrijos įstaigose pacientams tokia informacija suteikiama. Daugelyje jų pacientai ir jų atstovai nėra informuojami netgi apie tai, kad įstaigos administracijos kreipėsi į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo. Tik Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinikoje pacientai yra informuojami apie savo teisę skųsti teismui gydytojo psichiatro sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo.

Taigi primenu, kad psichiatrijos ligoninių pacientai turi teisę apskųsti gydytojų psichiatrų sprendimus dėl jų priverstinio hospitalizavimo ir gydymo psichiatrijos įstaigos administracijai arba teismui. Pacientams ir jų atstovams turi būti pranešta apie šias teises.

– Valstybė garantuoja teisinę pagalbą psichikos ligomis sergantiems asmenims, bet juk medikai nėra suinteresuoti savo pacientus skatinti kovoti su jais?

– Kai sprendžiami sunkiomis psichikos ligomis sergančių pacientų priverstinio hospitalizavimo ir gydymo klausimai, psichiatrijos įstaigos administracija privalo kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl teisinės pagalbos pacientui suteikimo. Palyginęs psichiatrijos įstaigų kreipimosi į šią tarnybą skaičių su priverstinai hospitalizuotų asmenų skaičiumi, nustačiau, kad kelios psichiatrijos įstaigos nė karto nesikreipė dėl teisinės pagalbos pacientams suteikimo.

Manau, kad informacija apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turėtų būti suteikiama pacientui ar jo atstovui, kad jie patys galėtų prašyti šios pagalbos. Tačiau tokia praktika įtvirtinta tik Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos departamente. Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktoriaus teigimu, apie teisę į teisinę pagalbą pacientai visada informuojami gydytojų konsultacinės komisijos metu. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinika ir Rokiškio psichiatrijos ligoninė nurodo, kad jose pacientams yra sudarytos sąlygos kreiptis dėl teisinės pagalbos. Tačiau tyrimo metu nustačiau, kad per pusantrų metų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos negavo nė vieno priverstinai hospitalizuoto asmens ar jo atstovo prašymo suteikti teisinę pagalbą.

– Net ir informavus ligonį apie jo galimybę skųstis kyla nemažai biurokratinių keblumų. Jei jau giname žmogaus teises, ar nebūtų galima supaprastinti šio proceso?

– Iš tiesų, šiuo metu galiojantys teisės aktai priverstinai gydomiems pacientams neužtikrina galimybės teisinę pagalbą gauti operatyviai ir lanksčiai. Biurokratizmo šiuo metu daug. Priverstinai gydomas pacientas kartu su prašymu suteikti teisinę pagalbą privalo pateikti sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, patvirtinančią, kad jis serga sunkia psichikos liga. Be to, toks pacientas pats privalo susisiekti su jam paskirtu advokatu ir susitarti dėl susitikimo. Taip pat teisės aktai nenumato reikalavimo priverstinai hospitalizuotiems pacientams teisinės pagalbos paslaugas suteikti operatyviai, kaip, pavyzdžiui, sulaikytiems užsieniečiams, iš užsienio atvykusiems nelydimiems ar be teisėtų atstovų priežiūros Lietuvoje paliktiems nepilnamečiams, kuriems paslaugos pagal su Valstybės sienos apsaugos tarnyba pasirašytą sutartį turi būti suteiktos ne vėliau nei per 6 valandas.

Būtina pabrėžti ir tai, kad Civilinio proceso kodekse nepagrįstai nenumatyta teisė apskųsti teismo išduotą leidimą pratęsti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą. Kaip paaiškėjo mano atlikto tyrimo metu, daugelis teisėjų laikosi nuomonės, kad toks reglamentavimas nėra teisingas, nes priverstinis hospitalizavimas yra asmens laisvės apribojimas, kaip ir kardomoji priemonė suėmimas, tačiau suėmimo taikymą leidžiama apskųsti, o priverstinio hospitalizavimo pratęsimo – ne.

– Ar nebus sunkiau priversti psichikos ligomis sergančiuosius gydytis, jeigu liberalizuosime teisės aktus?

– Mano nuomone, teisės aktai pirmiausia turi užkirsti kelią teisės pažeidimams psichiatrijos ligoninėse. Jei pacientui neišvengiamai būtinas priverstinis gydymas, jam ar jo atstovui turi būti suteikta visa būtina informacija ir griežtai laikomasi teisės aktų reikalavimų. Niekas valstybei taip brangiai nekainuoja, kaip suvaržytos žmogaus teisės.

– Kas bus daroma Jūsų nustatytoms negerovėms išgyvendinti?

– Tyrimo medžiaga  persiųsta Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministerijoms. Apie tyrimo metu rastus pažeidimus informavau visas psichiatrijos įstaigas. Mano žiniomis, šiuo metu valstybės institucijos yra sudariusios darbo grupę, kuri turės siūlyti priemones nustatytiems trūkumams šalinti.