Kadaise piktžole laikyta gražgarstė, stumdama šalin tradicines lietuviškas daržoves, skinasi kelią į gurmanų lėkštes, įkandin jos – traškieji rėžiukai.
Keičiasi mitybos įpročiai
Regis, dar taip neseniai šventinis stalas buvo neįsivaizduojamas be jos didenybės naminės, arba baltos, lietuviškos mišrainės. Šalia jos tradiciškai garbingas vietas užimdavo dar bent kelių rūšių majonezu gardintos, skrandį viršvalandžiams įdarbinančios panašios sudėties mišrainės. Aliejumi šlakstytus agurkus, ridikėlius, pomidorus ir salotų lapus svečiai mandagiai stumdavo į stalo galą, kol galiausiai dėmesio nesulaukusios pavandenijusios daržovės keliaudavo į šiukšlių kibirą. Atrodo, bėgantys metai keičia ne tik moterų suknelių ilgį ar batelių kulno aukštį, bet ir valgymo įpročius. Dideles porcijas keičia vieno kąsnio užkandžiai, riebius majonezus – lengvi padažai, tarpusavyje sunkiai derinamus produktus – harmoningi, o mūsų mitybos žodyne atsiranda naujų žodžių: ančiuviai, parmezanas, artišokai ir t. t.
Auginkite patys
Antai salota, kurios pavadinimą dar visai neseniai išgirdę suraukdavome antakius, pastaruoju metu karaliauja mūsų valgiaraščiuose. Dabar be gražgarstės, labiau žinomos rukolos vardu, neapsieina nė vieno didesnio ir populiaresnio restorano virėjai. Šią prieskoninę žolelę virtuvės guru naudoja žuvies ir mėsos garnyrams, maišo į padažus, ja gardina užkandžius. Ne tik skanu, bet ir sveika. Gražgarstė – vitamino C ir jodo „bomba“ žmogaus organizmui, be to, ji garsėja ir kaip afrodiziakas. Nusipirkti šios prieskoninės žolelės galima bet kuriame didžiajame prekybos centre. Vis dėlto kiekviena save gerbianti šeimininkė pavasarį darželyje stengiasi pasisėti bent mažą saujelę gražgarstės sėklų. Mažu daržu gali tapti ir jūsų daugiabučio balkonas – aplinkai nereikli žolelė sudygsta net ir esant minusinei temperatūrai. Po kelių savaičių lapelius galite skabyti ir valgyti. Pasak gurmanų, skaniausi nedideli, maždaug 10 cm, lapeliai. Kuo jie brandesni, tuo skonis aitresnis. Tiesa, gaminant maistą galima vartoti ir augalo sėklas, kurios puikiai atstoja garstyčias.
Auga pavėsyje
Dar vienos salotos, besiprašančios į mūsų lėkštes, – rėžiukai: rūgštoki, traškūs ir mėsingi. Šis daugiametis augalas įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą – skinti jo nevalia, todėl galvą ir vėl galime lenkti didiesiems prekybos centrams, kuriuose vos už porą litų prekiaujama rėžiukų sėklomis. Jas galima sėti pavasarį ir vasarą į drėgną dirvožemį. Rėžiukas, ko gera, vienas iš nedaugelio prieskoninių augalų, augančių vėsiose vietose, daliniame arba visiškame pavėsyje. Paprastai šiam augalui svarbu, kad augimo vietoje nuolat būtų maždaug 1 cm vandens. Tokios sąlygos įprastai būna užpelkėjusiame tvenkinio pakraštyje, o auginant namie į dubenėlį patariama kasdien įpilti šviežio, daug deguonies turinčio vandens.
Švieži ir su varške
Ir gražgarstės, ir rėžiuko lapai vertingiausi, kol jauni. Jie visuomet valgomi švieži, tačiau stiklinėje vandens pavėsyje išsilaiko net keletą dienų. Pasak virtuvės virtuozų, rėžiukai sriuboms suteikia itin sodrų skonį, sumaišyti su kitomis lapinėmis salotomis praturtina jas naujais atspalviais, ypač dera su varškės patiekalais. Paruoškite tešlą virtiniams. Kol ši stovės šaldytuve, susmulkinkite svogūną, rėžiukus ir suberkite juos į varškę, kurią naudosite virtinių įdarui. Žiupsnelis druskos, pipirų, kmynų. Skanaus.
Naujausi komentarai