– Kodėl studijuodama mediciną pasirinkote dietologiją? Juk tada į mitybos naudą gydant ligas kitų specialybių medikai dar žiūrėjo skeptiškai.
– Tiesiog studijų metais pažinau puikią mokytoją docentę Janiną Saukienę. Jos dėka pamačiau, kad galima daug sveikatos sutrikimų išvengti arba juos greičiau išgydyti parenkant tam tikrą maitinimąsi. Kaip tik tuo metu atsirado kai kurių labai rimtų sveikatos sutrikimų korekcijos galimybė – buvo pati pradžia dirbtinio maitinimo ir kitų pagalbos sunkiems ligoniams būdų, parenkant jiems tinkamą maitinimąsi. Ir kai matai, kad sunkiai sergantis žmogus gyvena kokybišką gyvenimą dėl tinkamai jam sudėliotų maistinių medžiagų, yra žavu. Ir tai buvo viena priežasčių, kodėl pasirinkau dietologiją.
Augau tokioje aplinkoje, kur daug dėmesio buvo skiriama maistui. Mano abi močiutės buvo baigusios smetoninius maisto ruošimo kursus, maistas namuose visuomet turėjo būti šviežiai ruoštas, buvo reikalaujama šiokios tokios estetikos, aiškinama apie produktų naudą ir žalą – tiek, kiek jos išmanė. Kažkada dar mokyklos laikais pas močiutę radau knygą, kurią dar ir dabar turiu – restauruotą, garbingoje vietoje namuose laikau tą senąjį smetoninį receptų vadovėlį šeimininkėms. Jame yra surašytos ir sergantiems žmonėms skirtos dietos, išskirtas vegetarinis maitinimasis. Net ir dabar vartant man tuos lapus yra smagu matyti, kad ten buvo daug tiesos jau tada.
– Tai jūsų močiutės, atvažiavus anūkams, į stalą nenešė cepelinų su spirgučiais?
– Maistą nešdavo – kitaip ir būti negali. Bet tas maistas buvo estetiškas, patiekalai įmantresni. Galbūt ir banaliai skamba, bet pas kaimo močiutę visada šalia bet kokio maisto būdavo patiekiama daržovių. Jeigu sezono metas – šviežių, ne sezonas – raugintų. Tai buvo šventas reikalas. O miesto močiutė akcentuodavo dėmesį valgymo procesui, kad tuo metu negali veikti kažko kito, neturi pliurpti niekų, žiūrėti televizorių ar panašiai. Ragindavo nepatingėti gražiai pasidengti stalą, kad valgyti būtų malonu, ir lėkštes po kiekvieno patiekalo keisti.
Augau tokioje aplinkoje, kur daug dėmesio buvo skiriama maistui. Mano abi močiutės buvo baigusios smetoninius maisto ruošimo kursus, maistas namuose visuomet turėjo būti šviežiai ruoštas.
– Ką visada galima būtų rasti jūsų namų šaldytuve?
– Apatinėje lentynoje visada yra daržovių, pas mus visada yra sūrio, dažniausiai yra jau paruoštų arba belaukiančių, kol bus ruošiami, vištienos gaminių, kefyro keli buteliukai, migdolų gėrimo, uogienės.
– Uogienė nelabai sveika – ten juk yra cukraus.
– Niekas nedraudžia cukraus vartoti. Mūsų šeimoje niekas neserga cukralige. Jeigu cukrus vartojamas saikingai, jis nepakenks. Uogienė dėl to ir yra šaldytuve, kad jos indelio užtenka ilgesniam laikui.
– Užauginote tris vaikus. Ar sunku jiems buvo augti su mama dietologe?
– Laiminga buvo jų vaikystė. Priekaištų nesu sulaukusi. Niekada nedrausdavau būnant kitoje aplinkoje jiems valgyti tai, ko jie nori. Jie ragaudavo visokio maisto. Pas mus namuose taip pat būdavo įvairaus maisto, bet vyraujantis – sveikatai naudingas. Ir patys vaikai pastebėdavo, kad namuose šiek tiek kitoks maistas, nei pas daugumą jų draugų.
Natūralu, kad vaikams norėdavosi ir to nesveiko maisto. Ir gaudavo. Žmonės turi pažinti ir žinoti. Pažinti skonį ir žinoti, kodėl nereikia to valgyti kiekvieną dieną. Mano vaikai nuo pat mažų dienų mielai gerdavo vandenį ir jie iki šiol tai daro – tai pagrindinis jų gėrimas. Arba nuo pat mažumės nebuvo taip, kad kuris nors iš trijų nevalgytų daržovių arba vaisių.
Kita problema – jeigu daržovės tiesiog padėtos šaldytuve, tai tikrai nepasiims ir nepasiruoš. Iki dabar, jeigu salierai arba pomidoriukai padėti šaldytuve, tai jie ir pabus ten savaitėlę. Tačiau jeigu prieš išeidama į darbą aš juos supjaustysiu ir padėsiu ant stalo, tai jie bus suvalgyti. Tiesiog tingi pasipjaustyti, bet manau, kad jie dar turi teisę – aštuoniolikmečiai sūnūs arba dukra studentė, išlėkdama į paskaitas.
– Ką vaikai veikia dabar? Ar kuris nors nusprendė eiti mamos pėdomis?
– Sūnūs dvyniai baigia vienuoliktą klasę. Ką veiks ateityje, kol kas neišduoda. Ką pasirinks, tas bus jų. Dabar domisi sportu, sveika gyvensena ir tai propaguoja, domisi biologija, istorija – čia yra jiems svarbiausi dalykai. Dukra studijuoja mediciną, baigia penktą kursą. Kokią specializaciją rinksis – dar neaišku, dar turi laiko. Šiuo metu ji labai domisi tokiomis sritimis, kurios reikalauja veiksmo, greitų sprendimų. Ji savanoriavo daugiau nei metus greitosios medicinos pagalbos stotyse, dabar savanoriauja COVID-19 skyriuose, buvo išvažiavusi atlikti praktiką į Vokietiją, ten dirbo akušerijos-ginekologijos, chirurgijos skyriuose. Jai tai įdomu.
– Jūs pati atsisakėte mėsos. Kodėl?
– Kai laukiausi dvynių, jie man "pasakė", kad jiems nereikia. Man besilaukiant netiko mėsos kvapas, vaizdas, skonis. Vėliau supratau, kad to skonio man ir netrūksta, ir aš jo nepasigendu. Bet nesu vegetarė – tiesiog nevalgau mėsos. Vegetarizmas yra daugiau filosofija, kuriai aš ne visai pritariu. Be to, gyvenime nutikus situacijai, kai netikėtai lėkštėje atsiranda mėsa (pavyzdžiui keliaudama Čekijoje, nemokėdama kalbos, užsisakiau patiekalą, kuris pagamintas iš mėsos, ir nieko, valgiau). Tačiau net ir nevalgant mėsos įmanoma visavertiškai maitintis, baltymų, geležies gaunant iš kitų produktų – žuvies, avinžirnių, kruopų patiekalų. Ir taip jau beveik devyniolika metų. O sūnūs dabar mėsą labai net valgo.
– Pakalbėkime apie šiandieninę situaciją: po karantino ne vienas skundžiasi užsiaugintais papildomais kilogramais...
– Jau yra ir tarptautiniai pastebėjimai, apibendrinimai, kad išties karantino metu žmonių svoris keitėsi, ir gana įvairiai. Yra tokių, kurie priaugo svorio, bet yra ir tokių, kurie išnaudojo šį laikotarpį kūno masei koreguoti, jei buvo ji didesnė. Vis dėlto didžiajai daliai – ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje – nutiko taip, kad kūno masė padidėjo. Yra visiškai realios to priežastys. Jos išanalizuotos, sudėliotos punkteliais.
Dirbdama su žmonėmis, kurie nesugeba kontroliuoti svorio arba kurie jau serga nutukimu, net ir ne karantino metu visuomet sakau, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti priežastis. Kai suvoki priežastis, jas pažįsti, lengviau yra priimti tolesnius sprendimus. Manoma, kad priežastys, dėl ko karantino metu padidėjo kai kurių žmonių kūno masė, – padidėjo suvartojamų kalorijų kiekis, nes tiesiog buvo daugiau valgoma. Viena priežasčių, kodėl buvo daugiau valgoma – nuobodulys. Antra iš priežasčių – stresas. Tuomet kramsnojama iš neturėjimo ką veikti arba siekiant numalšinti stresą. Ir abiem šiais atvejais dažniausiai pasirenkami mažos maistinės vertės produktai. Tai maistas, kuris turtingas makronutrientų – riebalų ir angliavandenių, šiek tiek baltymų, bet turintis mažai mikronutrientų – vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Kita iš tų priežasčių – manoma, kad pats stresas ir karantinas sutrikdo žmogaus poilsio ir darbo režimą, pasireiškia miego sutrikimai. Tai susiję su tam tikrais procesais, vykstančiais galvos smegenyse, su tokių medžiagų kaip serotoninas, melatoninas gamyba. Maiste, kuris kramsnojamas mano minėtų priežasčių atveju, medžiagų, kurios skatintų serotonino ir melatonino gamybą, negausu. Tie maisto produktai, kurie būtų rekomenduotini – šakniavaisės daržovės, tamsiai žalios lapinės daržovės, sėklos, migdolai, nepatenka tarp to maisto, kurį dažniausiai renkamės pakramsnoti.
Žinant priežastis, kitas žingsnis ir būtų išsiaiškinti, ką padaryti, kad nebūtų nuobodu, kad stresas vargintų mažiau.
Priklausomai nuo to, kaip žmogus išnaudojo buvimo namuose situaciją, tokius rezultatus ir turi. Nes šiais laikais, kai beveik visiems prieinamos interneto platybės, juo labiau sėdint namuose, galima pasirūpinti fiziniu aktyvumu, pasirinkti tinkamą maistą ar tiesiog tvarkingai susidėlioti savo dienotvarkę.
Didžiulę nuostabą pačioje pradžioje man sukėlė žmonių reakcija į gresiantį karantiną – didelio kiekio maisto pirkimas. Ir ne bet kokio, o ilgo galiojimo maisto, net cukraus. Toks keistas, sakyčiau, pasąmoningas, sunkiai suvokiamas veiksmas.
Kai kasdien eini į darbą, turi vežioti vaikus į darželius, mokyklas, būrelius, tai turi pasiaiškinimą visų pirma sau, o po to ir visuomenei, kodėl negali papildomai pajudėti. O čia staiga visi tie pasiaiškinimai nebegalioja. Papildomai nepajudėjai – pats kaltas, nes galimybės tikrai buvo. Net ir besikarantinuojančiam žmogui, kuris negalėjo išeiti į lauką, sušilti, pajudėti tikrai galimybių buvo. Galų gale tie pavyzdžiai sudėtingomis sąlygomis sportuojančių žmonių, kurių pilnas internetas – kas kiek žingsnių nuėjo vieno kambario bute, kiek kilometrų nubėgo savo kieme arba kokius fizinius pratimus galima atlikti mažoje erdvėje. Norint galima daug padaryti.
– Na, nebuvo noro – turime rezultatą: papildomi kilogramai. Kaip iš viso to dabar kapstytis?
– Visų pirma reikia su savimi išsiaiškinti, ar nori kapstytis. Sau nuoširdžiai identifikuoti priežastis, jas pamatyti. Viena galimybių pamatyti – bent savaitę rašyti, ką veiki ir ką valgai. Ir tai labai daug ką pasako. Jeigu sąžiningai užsirašai kiekvieną suvalgomą kąsnį, išgertą gurkšnį ir nuveiktą veiklą, tai trečią dieną dažnam ir akys atsiveria. Nes kartais žmogus daro kažką save žalojančio skatinamas momentinio pasitenkinimo.
Ir visiškai nebūna skaičiuoti, kiek kalorijų turėtum suvartoti, kiek jų suvartoji, kiek sudegini. Paskaičiuoja kartą, kitą, paskui nustoja – ai, atsibodo, nieko nesuprantu, vienoje lentelėje vieni skaičiai, kitoje – kiti, kažkokia nesąmonė. Nusivylimas, ir viskas baigiasi. Nieko skaičiuoti nereikia. Pradėti reikia nuo banaliausių dalykų – tiesiog susirašius, kokia yra situacija, o kitas žingsnis turėtų būti vėl visiškai banalus – tiesiog savo dienotvarkę surašyti popieriuje: kada valgau, kada judu, kada darau kažkokius kitus veiksmus. Ir kai ta dienotvarkė sudėliojama popieriuje ar telefone – daug veiksmingiau. Ne be reikalo sakoma, kad per Naujuosius metus reikia surašyti savo ateinančių metų planus.
Visi puikiai žino, koks maistas yra sveikatai naudingesnis. Tai tokio maisto turėtų būti maždaug du trečdaliai viso dienos raciono, jeigu įmanoma – ir dar didesnis kiekis. Kitaip tariant, jūsų racione turi atsirasti kruopų, įvairių daržovių, reikėtų saikingiau vartoti skrudintus patiekalus. Tai visiems puikiai žinomi dalykai. Tereikia savo dienotvarkėje pasirašyti, kad pusryčiams – varškė, o rytoj – košė, ir to laikytis. Tada ir antsvoris nekels rūpesčių.
Kai šeima susirenka prie bendro stalo...
Visi žino, kad salotos – mano rūpestis. Man patinka jas gaminti, ir visai šeimai tai tinka. Kai manęs dukra klausia, pagal kurį receptą gaminu, sakau: šiek tiek to, šiek tiek ano, o baigiau taip, kaip norėjau. Taip ir yra. Tiesiog susirandu receptą ir kažką iš jo pritaikau. Tarkime, pamatau pankolius. O, galima paruošti pankolius su apelsinais! Bet pati nelabai mėgstu maišyti daržovių ir vaisių. Tai pakaks užtarkuoti apelsino žievelės. Ir gerai tos improvizacijos pavyksta. Žuvies patiekalai – taip pat mamos rūpestis. Visa mano šeimyna mėgsta, kad tai būtų žuvies filė. Dažniausiai ji skaninama banaliai – arba citrinpipiriais, arba tiesiog šlakeliu citrinų sulčių, pipirais ir saikingai druskos, ir trumpai ant nesvylančio paviršiaus pakepama. Išbandėme daug įvairiausių žuvies ruošimo būdų, bet šis prigijo labiausiai. Visas gerumas – paprastume, kad jaustųsi žuvies skonis ir natūralumas. Per šeimos šventes ant stalo būna ir baltos mišrainės – tiesiog tėvai prie jos pripratę, vaikai ją mėgsta. Ir savotiška tradicija išlaikoma. Ruošiama su paprastu parduotuvėje pirktu majonezu – specialiai kokio nors naminio negaminu. Tad viską galima valgyti, tik saikingai, ne kasdien. Pastaruoju metu ant mūsų šventinio stalo dažnai garuoja troškiniai – juos mėgta gaminti mano vyras iš ėrienos arba avienos. Ruošia specialų marinatą – ten jau vyro burtai. Žinau, kad naudoja aliejų, kažkokias prieskonines žoleles. Aš paskui jau sudedu į puodą ir lėtai, beveik keturias valandas, troškinu ant silpnos ugnies.
DMN inf.0 komentarai
10 komentarai
BNS inf.1 komentarai
Romalda
atvezu virusa
Romualdas