– Kas baisiausia, kalbant apie valgymo sutrikimus?
– Manau, baisiausia yra apie juos nekalbėti. Visuomenėje vis dar vyrauja stigmatizuotas požiūris į valgymo sutrikimus kaip į gėdingą arba dėmesio nevertą ligą. Žmonėms sunku suprasti, kad anoreksijos neišgydysi liepdamas pavalgyti, arba kodėl žmogus, sergantis bulimija, negali tiesiog liautis. Alkanos yra ligonių sielos. Kad jas pagydytume, reikia į jas įsiklausyti. Išgirsti jų skaudulius, baimes. Kad ir kaip sunku tai būtų, tai visuomet geriau už tylą. Už tą rožinį dramblį kambaryje, kurį visi ignoruoja ir apsimeta nematantys.
– Atvėręs sielą tampi dar labiau pažeidžiamas... Ar sunku buvo ryžtis savajai išpažinčiai?
– Visada bus žmonių, kurie ieškos būdų įkąsti, bet taip pat bus ir tokių, kurie padės. Ryžtis rašyti knygą nebuvo lengva, nors visą gyvenimą mėgau rašyti ir apie tai kažkada svajojau. Maždaug prieš dešimt metų, kai jau buvau žengusi pirmuosius žingsnius sveikimo keliu, bendraudama su draugais girdėdavau pasiūlymų pabandyti visa tai aprašyti. Taip po truputį pradėjau dėliotis mintis. Tai labiau priminė dienoraštį, kuriame išreikšdavau savo jausmus. Ilgainiui ėmiau galvoti, kad reikėtų sulipdyti šį tą rimtesnio, su daugiau detalių, nes kai sirgau, man pačiai labai norėjosi paskaityti visa tai išgyvenusio žmogaus pasakojimą. Skaičiau vieną knygą, kurioje nebuvo geros pabaigos, ir tai mane demotyvavo. Ėmė atrodyti, kad aš niekada nepasveiksiu. Todėl rašydama savo knygą siekiau įkvėpti vilties tiems, kurie atsidūrė panašioje padėtyje. Kad jie žinotų – nebūtinai visą gyvenimą turėsi gyventi su valgymo sutrikimu. Įmanoma ir gera pabaiga.
– Tačiau Jūsų knygos viršelis gali šokiruoti ne vieną skaitytoją. Kodėl rinkotės būtent nasrų motyvą?
– Valgymo sutrikimai dažnai būna siejami su trapumu, bejėgiškumu. Tačiau aš patyriau, kad anoreksija ir bulimija – tai alkanos ir stiprios pabaisos, pasirengusios praryti mano sielą. Suvalgyti mane visą. Mano svoris buvo nukritęs iki kritinės 38 kg ribos, sutriko vidaus organų veikla. Būtent todėl jaučiau, kad alkana aštriadantė burna geriausiai reprezentuoja anoreksijos ir bulimijos tikrąjį veidą. Net ir niekada nesusidūrusiems su šiomis ligomis verta paskaityti, kaip jaučiasi jų užvaldytas žmogus.
– Atsigręžus į praeitį tenka vėl iš naujo prisiliesti prie senų skaudulių. Nebuvo pagundos atsisakyti sumanymo?
– Išties, kiekvieną kartą, mintimis grįždama atgal, iš naujo išgyvendavau visas jaustas emocijas. Privalėjau daryti pertraukas. Kartais užtekdavo atsitraukti nuo knygos dienai, ne vieną sykį užrašus palikau tyloje keliems metams. Paskui vėl prisėsdavau ir kone viską perrašydavau. Tai kartojosi ir kartojosi, kol supratau, kad grįžtu prie senųjų įpročių, susijusių ir su valgymo sutrikimais, – siekiu tobulumo. Manęs niekada iki galo netenkins visos mano minčių formuluotės, aš niekada nesugebėsiu vienoje knygoje aprėpti visko, bet tikiu, kad pavyko sutalpinti tiek, kiek galėjau geriausiai. Ir to, tikiu, užtenka. Sveikimo kelyje labai svarbu justi, kad esi ne vienas. Jei savo istorija galiu padėti bent vienam žmogui, visa kita nesvarbu.
– Knygą skyrėte mamai, dėkodama už gyvenimą. Ji ir buvo tas žmogus, kuris labiausiai padėjo žengiant sveikimo keliu?
– Kiekvienas artimas žmogus nori suteikti pagalbą, tik bėda, kad pats ligonis svyruoja tarp noro ir baimės pasveikti, todėl dažnai atsiriboja nuo kitų. Aš iš pradžių neturėjau didelio noro pasveikti. Norėjosi atsikratyti bulimijos, o anoreksija mane traukė, ir aš norėjau ja sirgti. Mama visuomet buvo šalia ir mane palaikė. Ji išgyveno mano ligą kartu ir tik pati susilaukusi sūnaus iš tiesų supratau, kokį siaubą mama turėjo patirti matydama savo vaiką, balansuojantį tarp gyvenimo ir mirties. Ji iš tiesų padovanojo man gyvenimą dukart. Jos meilė padėjo nepasiduoti ir kovoti už savo gyvybę. Ir, be abejo, be Valgymo sutrikimų centro man būtų buvę per sunku pradėti sveikimo kelią. Vėliau, kai sveikstant vėl užeidavo didelė depresijos banga, paskambindavau savo psichoterapeutui, nes kartais reikėdavo išpasakoti jam tai, ką jaučiu, ir tai labai padėdavo.
Sveikimo kelyje labai svarbu justi, kad esi ne vienas. Jei savo istorija galiu padėti bent vienam žmogui, visa kita nesvarbu.
– Kas labiausiai padeda kaunantis su valgymo sutrikimais?
– Tiesos sakymas. Vos tik pajunti impulsą pasakyti tiesą artimam žmogui apie savo savijautą, reikia iškart tai ir padaryti, nes uždelsus liga privers pameluoti. Mes visi linkę meluoti, o valgymo sutrikimai dar labiau tai skatina. Tačiau kiekvieną kartą, kai pasirenki sakyti tiesą, laimi prieš ligą. Tai mažytė pergalė, bet kiekvieną kartą, kai rinksiesi tiesą, po truputį artėsi prie išsilaisvinimo. Svarbiausia – norėti pasveikti. Kol aš nepajutau, kad iš tikrųjų to noriu, jokia pagalba nebuvo veiksminga. Atrodydavo, kad artimieji nori ne padėti, bet, atvirkščiai, mane puola. Sunku pasakyti, kaip turėtų elgtis aplinkiniai, galiu tik duoti pavyzdį iš asmeninės patirties. Sirgdamas valgymo sutrikimu būni labai pavargęs nuo visokiausių pamokslų, nori nuo viso to pabėgti ir dar labiau užsisklendi. Kai artėjau prie lūžio taško, kai jau norėjau pasveikti, bet dar neįstengiau to padaryti, darbe susidraugavau su viena mergina. Ji paprasčiausiai būdavo su manimi, žvelgdama į mane kaip į žmogų, o ne kaip į ligonę. Nesakydavo, kad man reikia pavalgyti, ir nieko nepatarinėjo. Tas paprastas žmogiškumas tuo metu buvo pats sveikiausias santykis ir pats geriausias būdas prisibelsti į mano širdį, nes pasijutau besąlygiškai priimta, o tai man tuo metu buvo pats geidžiamiausias dalykas.
– Kai kovėtės su mirtimi, Jums buvo vos dvidešimt. Turbūt tai neišvengiamai pakeitė požiūrį į gyvenimą?
– Išsivadavusi iš anoreksijos ir bulimijos nasrų suvokiau, kiek daug laiko iššvaisčiau. Ir koks laikinas yra šis gyvenimas. Norėjau nebepraleisti galimybių. Čia ir dabar daryti tai, ką nustumdavau ateičiai. Patirti pasaulį atvira širdimi, kad nebetektų gailėtis dėl praleistų progų.
– Kokius mitybos įpročius skiepijate sūnui? Kuo mėgsta pasilepinti visa jūsų šeima?
– Stengiuosi neišbalansuoti intuityvaus valgymo. Jei sūnus patraukia lėkštę ir jaučiasi sotus, neliepiu pabaigti. Maistą traktuojame kaip energijos šaltinį ir vengiame jį skirstyti į gerą ir blogą. Mėgstame pasigaminti picų vakarus, kartais pasmaližiaujame. Nauja atrasta aistra – tikras karštas šokoladas.
– Į santykį su maistu savo knygoje žvelgiate kur kas plačiau – ne tik kaip į sveikatos sutrikimą, bet ir lygindama su tuo, kiek pasaulyje yra badaujančių ir skurstančių žmonių. Kas tam labiausiai turėjo įtakos?
– Pirmą kartą savomis akimis skurdą ir badą išvydau, kai atsidūriau Afrikos žemyne. Išvykti savanoriauti buvo dar mokykloje užgimusi mano svajonė, kurią nusprendžiau įgyvendinti pasiekusi vieną iš sveikimo etapų, kai man reikėjo atrasti būdą iš naujo pamilti save. Tačiau tam, kad galėčiau mylėti, privalėjau iš naujo su savimi susipažinti. Man reikėjo pajusti, kad galiu kam nors padėti ir į šitą žemę atnešti kur kas daugiau nei tik savo ligą. Ilgai nesvarsčiusi pranaršiau internete, susiradau vietą Tanzanijoje, kur galėčiau padėti vaikams, ir nusipirkau lėktuvo bilietus. Atsidūrusi fondo „Tabasamu for Hope“ vaikų namuose, kur mažyliams trūko maisto, ėmiau į pasaulį žiūrėti per kitokią prizmę. Jaučiausi kalta už gyvenimo suteiktas galimybes, ypač kai mane aplankydavo bulimija. Tuomet psichologiškai save bausdavau, vadinau įvairiausiais negražiais būdvardžiais, nesijaučiau verta paties gyvenimo. Dabar suprantu, kad mūsų atsakomybė yra vertinti tai, ką gyvenimas duoda. Nebūtinai turime būti kuo nors išskirtiniai. Turime išmokti pajusti prasmę kasdieniuose mažuose dalykuose. Negalime išgydyti viso pasaulio, tačiau galime pagydyti savo sielą ir taip prisidėti prie kolektyvinės pozityvios energijos kūrimo.
– Kaip manote, ar grožio kultas vis dar diktuoja netinkamus jaunų žmonių pasirinkimus?
– Manau, kad nutolęs nuo realybės grožio kultas paveikia ne tik jaunus protus. Dabar vis daugėja iniciatyvų, skatinančių priimti įvairias kūno formas, tačiau senėjimas rodosi esąs naujas blogis. Pati jaučiu, kaip tai kartais paveikia ir mane – žiūri į atsirandančias raukšles ir pajunti laikinumo baimę. Juolab kai dabar tiek daug įvairiausių procedūrų, skatinančių mus pasidailinti lūpas, skruostus, krūtinę, užpakalį, panaikinti mimikos raukšles. Sunku nepasimesti, tačiau vis dėlto be galo svarbu nelyginti savęs su kitais žmonėmis. Kol nepamilsime savęs, tol nebūsime iki galo laimingi.
„Alkana“: sukrečianti autentiška istorija
Į mitybos sutrikimų spąstus knygos autorė P. Čepinskaitė pakliuvo mados modelio karjeros pradžioje, išgyvendama stiprų emocinį sukrėtimą – mylimos močiutės mirtį.
Maisto ribojimas, iš pradžių atrodęs kaip dvasinis pakylėjimas, nuvedė į tikrą pragarą – badavimas kaitaliojosi su žvėrišku alkiu, persivalgymu ir vėmimu. Iš prigimties lieknas merginos kūnas pamažu ėmė virsti pasibaisėjimą keliančiu skeletu, o pasididžiavimą savo kančiomis pakeitė gėda ir didžiulė neapykanta sau. Kai svoris pasiekė 38 kg, Paulos gyvybė pakibo ant plauko, tačiau jai pavyko išsikapstyti. „Ši kova gali būti labai ilga ir sunki. Gali pasirodyti neįveikiama, tačiau išgyti įmanoma. Esu čia tam, kad tai paliudyčiau“, – sako knygos autorė.
P. Čepinskaitė mados modelio karjerą pradėjo sulaukusi pilnametystės, kai ją pastebėjo naujų veidų ieškančios modelių agentūros. Veiklą mados industrijoje ji tęsė Kinijoje, savanoriavo Tanzanijoje veikiančios organizacijos „Tabasamu for Hope“ vaikų namuose, organizavo paramos lėšų rinkimą būtiniausiems vaikų poreikiams. Vytauto Didžiojo universitete įgijo viešosios komunikacijos bakalauro diplomą. Kai modeliui buvo diagnozuota persivalgančio šalinančio tipo nervinė anoreksija, ji kurį laiką vykdė šviečiamąją veiklą – įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją „Feeding Hope“, kurios tikslas – skleisti informaciją socialiniuose tinkluose, padėti žmonėms, sergantiems valgymo sutrikimais, ir jų artimiesiems. Kartu su mama psichologe Jūrate Bortkevičiene viešojoje erdvėje ji pasakojo apie valgymo sutrikimus, dalyvavo diskusijose. Atvirai papasakota drastiška modelio kovos su mirtimi nuo kūno išsekimo istorija buvo panaudota režisierės Andros Kavaliauskaitės spektaklyje apie valgymo sutrikimus.
Knygą išleido BALTO leidybos namai



(be temos)