Pūslelių atsiradimas – sunkių ligų pradžia

Pavojus

Pūslelių atsiradimas – sunkių ligų pradžia

Žiemą ir pavasarį mūsų imunitetas susilpnėja. Nepalankios oro sąlygos, vitaminų trūkumas nualina organizmą ir jis tampa itin jautrus įvairioms virusinėms infekcijoms. Viena dažniausių – herpeso viruso sukeliama pūslelinė, paprastai pasireiškianti nedidele ant lūpos iššokančia pūslele ir lengvu negalavimu. Į šiuos simptomus nekreipiame dėmesio, laikydami juos nekaltais peršalimo požymiais. Iš tikrųjų herpeso šeimos virusai yra gana pavojingi, galintys sukelti nemažai rimtų sveikatos sutrikimų.

Liga visam gyvenimui

Iš viso yra žinoma apie šimtą skirtingų herpeso viruso rūšių, tačiau žmogui pavojingos yra tik septynios. Blogiausia, kad kartą, dažniausiai ankstyvoje vaikystėje, patekę į mūsų organizmą, jie išlieka ten visą gyvenimą ir bet kuriuo metu gali recidyvuoti – pakartotinai sukelti ligą. Klaipėdos odos ir veneros ligų centro gydytojo dermatovenerologo Vytauto Šakalio teigimu, herpeso šeimos virusai sukelia paprastąją lūpų ir lytinių organų pūslelinę, vėjaraupius ir juostinę pūslelinę, infekcinę ar citomegalinę mononukleozę, kitus susirgimus. Kai kurios ligos yra plačiai paplitusios, pavyzdžiui, paprastąja pūsleline serga apie trečdalis pasaulio gyventojų, tačiau sergama skirtingai. Priklausomai nuo imuninės sistemos pakankamumo vieniems susirgimas pasireiškia labai lengva forma ir yra tik nemalonus, nuotaiką gadinantis ir šiek tiek darbingumą sumažinantis negalavimas, kitiems žmonėms, kurių imunitetas dėl tam tikrų priežasčių yra smarkiai susilpnėjęs, pvz., sergant sunkiomis lėtinėmis ar neišgydomomis ligomis, po sudėtingų operacijų, dirbant alinantį darbą, negaunant visų optimaliam organizmo funkcionavimui būtinų medžiagų ir pan., virusinė infekcija gali būti net pavojinga gyvybei, kadangi neretai pažeidžia gyvybiškai svarbius organus – smegenis, plaučius, kepenis.

Virusai - dviejų tipų

Paprastąją pūslelinę sukelia dviejų – I ir II tipo virusai. Jie yra labai panašūs, tačiau bėrimas pažeidžia skirtingas kūno vietas: pirmuoju atveju beria apie lūpas, gali išplisti ant skruostų, smakro, taip pat pažeisti burnos, akių gleivinę ar net smegenis, antruoju pažeidžiama tik sritis žemiau juosmens – lytiniai organai. Tačiau, anot V.Šakalio, pastaruoju metu toks skirstymas gana sąlyginis – tai lemia lytinių santykių įvairumas, oralinių-genitalinių kontaktų paplitimas, kurių metu pirmojo tipo virusas gali pažeisti lytinių organų odą ir gleivinę, ir atvirkščiai.

I tipo virusu dažniausiai užsikrečiama oro lašeliniu būdu arba tiesioginio kontakto metu. Paprastai pirmą kartą virusas į organizmą patenka labai anksti, apie penktus gyvenimo metus – vaikas užsikrečia nuo suaugusiųjų, bučiuojant, glamonėjant mažylį, naudojantis vienais stalo įrankiais, aplaižant čiulptuką. Pirminė infekcija gali labai pakenkti vaiko savijautai – prasideda gingivitas arba stomatitas, mažylis karščiuoja, paburksta gerklė, išopėja burnos gleivinė. Tačiau neretai užsikrėtimo simptomai nepastebimi – virusas nervais nukeliauja į stuburo smegenų užpakalinių šaknelių nervinius ganglijus (nervinių ląstelių sankaupas) ir ten lieka visam gyvenimui. Pakartotinei infekcijai nereikia kito viruso nešiotojo – jis suaktyvėja organizmui nepalankiomis aplinkos sąlygomis ar esant vidiniams pakitimams.

II tipo virusu užsikrečiama tik tiesioginio kontakto būdu, pradėjus lytinį gyvenimą. Pirminė infekcija pasireiškia daug sunkiau nei recidyvas – gali pakilti temperatūra, padidėti ir skaudėti kirkšnių limfmazgius, galvą, vėliau atsiranda gausių skausmingų ir varginančių vietinio pažeidimo simptomų.

Kaip dažnai liga kartojasi, priklauso nuo žmogaus imuniteto. Vieniems per visą gyvenimą gali pasireikšti tik 2-3 pakartotiniai infekcijos priepuoliai, kiti kankinasi keletą kartų per metus.

Gresia komplikacijos

Plačiai paplitusi nuomonė, kad vėjaraupiai – nepavojinga „vaikiška“ liga, ne visai teisinga. Ši liga gali būti ir visiškai lengvos, ir labai sunkios formos, kai atsiranda rimtų vidaus organų, smegenų pažeidimų. Ja dažniausiai persergama anksti, iki 12 metų. Tipiniu atveju ima skaudėti galvą, pakyla temperatūra, vargina silpnumas, vangumas, dingsta apetitas. Smulkiomis pūslytėmis išberia liemenį, veidą, plaukuotą galvos dalį, veidą, galūnes, taip pat gali pažeisti burnos, lytinių organų gleivinę, akių junginę. Tačiau greitai visi ligos požymiai išnyksta be pėdsakų – randeliai lieka tik tais atvejais, kai į žaizdeles buvo patekusi infekcija ir jos supūliavo. Vaikams liga komplikuojasi retai, tačiau jei vėjaraupiais suserga suaugusysis, jų išsivystymo tikimybė 25 kartus didesnė. Itin pavojinga susirgti nėštumo metu.

Vėjaraupius sukeliantis virusas priklauso mažai kintančių herpeso virusų grupei, todėl persirgus šia liga, imunitetas įgyjamas visam gyvenimui. Tačiau jis niekur nedingsta, o „pasislepia“ nervų sistemos ląstelėse ir, nusilpus imunitetui, vyresniame amžiuje gali sukelti daug sunkesnį susirgimą – juostinę pūslelinę. Tai labai varginanti ir skausminga liga, pažeidžianti ne tik odą, bet ir nervus. Ji pasireiškia gausiai šlapiuojančiais odos bėrimais, kurie paprastai išsidėsto juostomis nervo kryptimi, ir itin stipriais, beveik nepakeliamais skausmais, galinčiais kankinti net keletą mėnesių. Norint išvengti šių sunkių ligų ir jų sukeliamų rimtų komplikacijų, galima pasiskiepyti.

Keičia formas

Gana dažnai, ypač jaunesnio amžiaus žmonės, serga kito herpeso šeimai priklausančio Epšteino-Baro viruso sukeliama infekcine mononukleoze, kuria užsikrečiama per orą. Ji yra labai panaši į ūmų faringitą – ligonis ilgai karščiuoja, smarkiai padidėja kaklo limfmazgiai, skauda gerklę, galvą, maudžia raumenis, jaučiamas nuolatinis nuovargis, silpnumas. Gali būti pažeidžiami vidaus organai, atsiranda pakitimų kraujyje. Nors dažniausiai liga praeina be pasekmių, kartais pasitaiko rimtų komplikacijų – kepenų, blužnies, plaučių funkcijų sutrikimai, encefalitas, traukuliai, psichozė.

Citomegalinė mononukleozė yra labai panaši į infekcinę mononukleozę, tačiau ją sukelia kitas herpeso virusas. Ji yra labai klastinga, nes pasireiškia skirtingomis formomis. Šie ligos simptomai neretai painiojami su virusinio hepatito ar gripo simptomais.

Sunaikinti neįmanoma

Herpeso virusą sunaikinti neįmanoma – geriami ar išoriškai vartojami vaistai tik palengvina ligos simptomus, tačiau galima nuslopinti jo aktyvumą, sumažinti pakartotinių pasireiškimų tikimybę. Pagrindinis gydymo akcentas – imuninės sistemos, viso organizmo stiprinimas, grūdinimas, nes, kaip ir kiti virusai, jis dažniausiai „prikimba“ prie silpnesnę sveikatą turinčių žmonių. Puikios sąlygos ligai pasireikšti susidaro esant fiziniam, psichiniam nusilpimui, sergant tam tikromis ligomis, sunkiai dirbant, nuolat patiriant stresą, netaisyklingai maitinantis, mažai miegant, turint žalingų įpročių. Imunitetą neigiamai veikia ir peršalimas, perkaitimas, nudegimai, skersvėjai, nuolatiniai kontaktai su sergančiais asmenimis. Šiek tiek pakoregavus gyvenimo būdą, galima sumažinti ne tik šios infekcijos pasikartojimo, bet ir kitų negalavimų atsiradimo tikimybę.