ABSOLVENTŲ ĮSIDARBINIMAS: KODĖL AUKŠTOJO IŠSILAVINIMO PRIREIKIA NE VISUR?

Nors Lietuva yra lyderė tarp Baltijos šalių pagal aukštojo mokslo absolventų įsidarbinimo rodiklį, ekspertai tai sieja ne tik su pakankamai gera aukštojo mokslo kokybe, bet ir sudėtinga rinkos padėtimi. Be to, nerimo kelia tai, kad nemaža dalis studentų dirba darbus, nereikalaujančius studijų metu įgytų įgūdžių, o studijų krepšeliai ne visada atitinka rinkos poreikius.

Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimo vidurkis yra didžiausias tarp Baltijos šalių. Jungtinės Karalystės "The Knowledge Academy" atlikti tyrimai pagal 2018 m. duomenis rodo, kad įsidarbino 83,3 proc. studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose baigusių asmenų. Latvijoje šis rodiklis siekė 81,7 proc., Estijoje – 74,5 proc.

Aukščiausias Europoje absolventų įsidarbinimo vidurkis fiksuojamas Islandijoje (91,8 proc.), Nyderlanduose ir Norvegijoje (89,2 proc.), Vokietijoje (88,7 proc.), Čekijoje (88,0 proc.), Šveicarijoje (87,5 proc.).

Sunkiausiai darbą susirasti sekėsi aukštąjį išsilavinimą įgijusiems Graikijoje (50,5 proc.), Italijoje (52 proc.), Ispanijoje (66,3 proc.), Kroatijoje (67,3 proc.), Bulgarijoje (70,2 proc.).

Sekli darbuotojų pasiūla

Politologo, dirbusio ne viename prestižiniame pasaulio universitete, Ainiaus Lašo manymu, didžiausią įtaką tokiems Lietuvos rodikliams veikiausiai daro santykinai didelis darbuotojų poreikis rinkoje. Anot jo, darbuotojų trūkumas jaučiamas praktiškai visose srityse, todėl esą pernelyg nestebina, kad aukštųjų mokyklų absolventai gana nesunkiai randa darbą, o verslas yra pasiruošęs į juos investuoti.

Tačiau jei ekonominė situacija pasikeistų liūdnesne linkme, tai esą neigiamai atsilieptų ir jaunimo įsidarbinimo lygiui.

Gintautas Jakštas, Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas, taip pat sakė, kad šalies aukštųjų mokyklų absolventų įsidarbinimo lygis yra aukštas dėl darbuotojų pasiūlą viršijančios paklausos. Tačiau, jo manymu, svarbiausia klausti, ar absolventai randa jų lūkesčius atitinkantį darbą. Mat statistikoje, kuri atskleidžia, kokia dalis absolventų dirba darbą, kuriam reikalingas aukštasis išsilavinimas, Lietuva atrodo prasčiau. Pavyzdžiui, vos vienas iš trijų sporto ar žemės ūkio mokslus universitetuose baigusių absolventų dirba darbą, kuriam reikalingas aukštasis mokslas. Likę du trečdaliai dirba darbus, kuriems būtų pakakę profesinio ar žemesnės grandies išsilavinimo.

"Pavyzdys iliustruoja, kad pasiskirstymas skirtinguose švietimo lygiuose neatitinka darbo rinkos struktūros (vertinant aukštos, vidutinės ir žemos kvalifikacijos pareigas). Dar opesnė problema, kad kai kuriose programose studentų žymiai daugiau, nei darbo rinkoje reikės tokių absolventų, kai kuriose – priešingai – studentų net kelis kartus per mažai. Dėl to ir yra situacija, kai darbo rinkoje jaučiamas didelis trūkumas aukštos kvalifikacijos specialistų, pavyzdžiui, inžinierių, IT specialistų, mokytojų ir pan., o kai kurias kitas programas baigę absolventai, nors galbūt įgijo kokybišką išsilavinimą, aukštos kvalifikacijos darbo rasti negali, nes tos profesijos absolventų parengta tiesiog žymiai per daug", – kalbėjo G.Jakštas.

Darbdaviai kartelės nenuleidžia

Užimtumo tarnybos duomenys leidžia daryti prielaidą, kad absolventų įsidarbinimo galimybės gerėja. Pastaruosius penkerius metus į Užimtumo tarnybą besikreipiančių jaunuolių, iš jų ir absolventų, kasmet mažėja. Per vienuolika šių metų mėnesių į Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyrius kreipėsi 8 tūkst. absolventų: iš jų kas trečias buvo įgijęs universitetinį išsilavinimą, kas ketvirtas baigė kolegiją, apie 42 proc. jaunuolių baigė profesines mokyklas. Šiemet, palyginti su 2018 m. sausio–lapkričio mėnesiais, absolventų įregistruota apie 12 proc. mažiau.

CVonline.lt rinkodaros vadovės Ritos Karavaitienės pastebėjimu, šiuo metu daugiausia darbo pasiūlymų yra skirta IT, klientų aptarnavimo ir paslaugų, gamybos, pardavimų, inžinerijos, finansų, transporto, prekybos, statybos srities darbuotojams. Šiose srityse paklausa didelė, tačiau pasiūla – ne itin.

"Konkurencija šiose srityse nėra didelė, įsidarbinimo galimybės aukštos. Daug didesnė konkurencija fiksuojama rinkodaros, žmogiškųjų išteklių, teisės, žiniasklaidos, organizavimo, administravimo srityse. Čia mažiau darbo pasiūlymų, daugiau kandidatų, o laimi – stipriausi", – pasakojo pašnekovė.

Dažnai laimi tie, kurie studijų metu įgijo atitinkamos darbinės patirties, yra aktyvūs, motyvuoti ir turi teisingą požiūrį į darbą.

Nors darbo rinka išgyvena ne pačius lengviausius laikus – su darbuotojų trūkumu susiduria beveik visos veiklos sritys – ir absolventai galėtų būti išsigelbėjimas, tačiau realybė esą šiek tiek kitokia.

"Jaučiamas kai kurių sričių absolventų trūkumas, pavyzdžiui, IT, technologijų, inžinerijos srities. Tačiau absolventams trūksta praktinės patirties ir įgūdžių, o kai kuriems gerokai stinga ir motyvacijos. Dažnai laimi tie, kurie studijų metu įgijo atitinkamos darbinės patirties, yra aktyvūs, motyvuoti ir turi teisingą požiūrį į darbą. Absolventas absolventui nelygus – darbdaviai vien dėl darbuotojų trūkumo reikalavimų kartelės nenuleidžia ir ieško sau tinkamo darbuotojo, kuris atitiktų ne tik techninius reikalavimus, bet ir tiktų kaip asmenybė. Jei studentas tikslingai sėmėsi darbo patirties, gavęs diplomą jis ieškos jau nebe pirmo darbo, o kils karjeros laiptais", – sakė R.Karavaitienė.

Nuo ankstesnės darbo patirties, kaip pastebėjo pašnekovė, priklauso ir absolvento darbo užmokesčio dydis. Jei absolventas ieškosi pirmojo darbo, jo atlyginimas gali būti gerokai mažesnis už senbuvių. Tačiau jei studijų metu jis sukaupė vertingos darbo patirties, atlyginimas greičiausiai bus didesnis nei absolvento, pirmąkart siekiančio įsilieti į darbo rinką.

R.Karavaitienės skaičiavimu, daugiausiai uždirba 6–10 metų patirtį turintys darbuotojai, o iki vienų metų patirtį turintys uždirba 28 proc. mažiau. Turintys 1–2 metų ir 3–5 metų patirtį darbuotojai uždirba atitinkamai 18 proc. ir 6 proc. mažiau.

Ne diplomas, o patirtis

Specialistai vieningai sutinka, kad didžiausią dėmesį įdarbindami jauną specialistą darbdaviai teikia šio sukauptai darbo patirčiai. Todėl pranašumą įgyja tie, kurie studijas derino su darbu. Tiesa, tuometinis Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (dabar – STRATA) yra konstatavęs, kad darbas studijų metu turi neigiamos įtakos studentų mokymosi pažangumui. Nedirbantys studentai dažniau mokosi puikiais balais, o dirbantys tokių rezultatų pasiekia rečiau.

Paklaustas, ar nesusidaro paradoksali situacija, kai į darbo rinką lengviau įsilieja prastesniais balais mokslus baigę, tačiau studijų metais dirbę studentai, G.Jakštas pažymėjo, kad esminis dalykas ieškant naujo darbuotojo yra kandidatų žinios ir gebėjimai. Anot jo, klausimas, kaip šios žinios ir gebėjimai buvo įgyti, darbdaviui yra antraeilis. Tai patvirtina šiemet STRATA atlikta darbo skelbimų analizė, kurios metu buvo išanalizuota daugiau nei 160 tūkst. darbo skelbimų, siekiant nustatyti, koks išsilavinimas, įgūdžiai, darbo patirtis ir asmeninės savybės aktualiausios naujų darbuotojų ieškantiems darbdaviams.

Tyrimo rezultatai parodė, kad net į 64 proc. skelbimų išsilavinimo reikalavimas nėra įtrauktas, nors apie pusę skelbimų sudaro aukštos kvalifikacijos darbo vietos, kurioms reikalingi gebėjimai, įprastai įgyjami aukštosiose mokyklose. Taigi, pagrindinis akcentas yra žinios ir gebėjimai, kurie gali būti įgyti įvairiais būdais.

Nors yra daug tyrimų, kurie rodo, kad darbas studijų metų pagerina studentų perspektyvas darbo rinkoje, tačiau, kaip akcentavo pašnekovas, darbas darbui nėra lygus – reikėtų atskirti atvejus, kai studentas dalį dienos skiria su studijomis susijusiam ir tolesnei karjerai aktualią patirtį teikiančiam darbui nuo žemos kvalifikacijos darbų.

Pagal rodiklį, parodantį, kiek asmenų dirba žemesnės kvalifikacijos darbą, negu įgytas išsilavinimas, Lietuva, palyginti su ES, pasižymi gana prasta situacija.

"Tai signalizuoja apie kelias problemas, susijusias su studijų kokybe, studijų vietų paskirstymu, žemu studijuojančiųjų pasirengimu, praktiškai neegzistuojančiu profesiniu orientavimu. Kita vertus, reikia pripažinti ir tai, kad ne visiems studentams pavyksta sėkmingai suderinti darbą su studijomis. Dalis dirbančių studentų mokosi tik tam, kad išlaikytų egzaminus ir gautų diplomą. Pabaigę studijas jie lieka tame pačiame žemesnės kvalifikacijos darbe, o diplomas gula į stalčių. Tačiau, jei studentas renkasi su studijomis susijusį darbą, jam geriau sekasi rasti tinkamą laiko balansą ir toks pasirinkimas gali turėti teigiamos įtakos studento karjeros perspektyvoms. Todėl galima pasidžiaugti, kad beveik pusė dirbančių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų renkasi darbą, susijusį su studijuojamu dalyku", – sakė G.Jakštas.

Anot jo, tik maža dalis darbdavių prašo kandidatų atnešti diplomo priedėlį ir parodyti studijų rezultatus. Daug dažniau tinkamiausią kandidatą atsirinkti padeda pokalbis ir praktinė užduotis – tai geriausiai padeda įvertinti kandidato potencialą.

Yra darbdavių, kurie norėtų, kad absolventai būtų parengti konkrečiai darbo vietai. Tačiau aukštojo išsilavinimo misija yra kitokia.

Praktika – geriausias kelias

Šalies darbdaviai studijų kokybę, kaip pastebėjo G.Jakštas, yra linkę vertinti ganėtinai kritiškai. 2014 m. centro atliktas tyrimas parodė, kad tik pusė darbdavių šalies studijų kokybę vertina teigiamai. Tuo metu 31 proc. ją įvertino neutraliai, o 19 proc. – neigiamai. Anot jo, studijų kokybės atžvilgiu kritiškiausi privataus sektoriaus darbdaviai. Tačiau darbdavių ir akademinės bendruomenės požiūris į studijų kokybę dažnai skiriasi.

"Dalis darbdavių studijų kokybę redukuoja iki įdarbinto absolvento pasirodymo. Jei absolventas dirba gerai – studijų kokybė gera, jei jis susiduria su iššūkiais – vertinimas kritiškas. Tačiau nebūtinai prastas darbuotojas reiškia prastą studijų kokybę – tai gali nulemti ir asmeninės darbuotojo savybės ar kiti veiksniai, kurių įtaką įvertinti sudėtinga. Yra darbdavių, kurie norėtų, kad absolventai būtų parengti konkrečiai darbo vietai. Tačiau aukštojo išsilavinimo misija yra kitokia. Aukštasis išsilavinimas turi ugdyti kūrybišką, XXI a. iššūkiams pasirengusią asmenybę, turinčią platų akiratį ir išprusimą. Tai nereiškia, kad vos priimtas į darbą absolventas tiksliai žinos, kaip ką daryti ir tiks tik tai konkrečiai darbo vietai. Iš jo turi būti tikimasi žinių ir gebėjimų, leisiančių gana greitai tapti produktyviu darbuotoju daugelyje skirtingų profesijų", – pažymėjo G.Jakštas.

Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Andrius Nikitinas tvirtino, kad darbdaviai absolventus vertina palankiai – jų įdarbinimas esą tik šiek tiek labiau komplikuotas, kadangi darbdaviui kainuoja papildomų resursų.

"Daugelis darbdavių studentus mielai priima, aišku, egzistuoja tam tikros apmokymo sąnaudos – reikia paruošti specialistą, nes jis yra žalias, o tai reikalauja laiko ir resursų. Tačiau resursų tam yra – yra įvairių priemonių, programų, finansuojamų ir iš ES fondų, ir organizuojamų mūsų pačių", – sakė pašnekovas.

Kaip svarbiausią veiksnį, norint lengviau įsilieti į darbo rinką, A.Nikitinas įvardijo praktiką studijų metu. Jo manymu, praktiką atlikti būtina ir absolventams nereikėtų bodėtis net lūkesčių neatitinkančių paprastų darbų. Mat vien įsilieję į darbdavio kolektyvą jie įgyja žinių, kaip valdomi procesai, kokios egzistuoja atsakomybės ir pareigos, kokios yra galimos darbo kryptys. Praktika po bakalauro studijų taip pat leidžia atrasti tinkamą magistro studijų kryptį. Galiausiai įsidarbinimo galimybes labai padidina rekomendacijos tarp darbdavių.

Tiesa, pašnekovas neslėpė, kad greta universitetų, kurie tarp darbdavių labai aktyviai ieško praktikos vietų studentams, esama ir tokių, kur pastebimas pasyvumas.

Studijų kokybė – vidutiniška

"Aukštosioms mokykloms yra svarbu žengti koja kojon su bendresnėmis tendencijomis konkrečiose srityse. Pavyzdžiui, jei transporto srityje auga dirbtinio intelekto įrankių reikšmė, ši tendencija turi atsispindėti ir studijose. Ar mums pavyksta tai pasiekti? Sakyčiau, iš dalies pavyksta, bet tikrai turime, kur augti. Juk pasaulis keičiasi sparčiai ir aukštosios mokyklos turi būti tų pokyčių fronto linijose. Vadinasi,  turime nuolat investuoti į akademinį personalą, jo įgūdžių atnaujinimą, naujų įgūdžių įgijimą. Man susidaro įspūdis, kad mūsų Vyriausybė ne visada suvokia, kiek visa tai kainuoja", – sakė A.Lašas.

Jis aukštojo mokslo kokybę vertino kaip vidutinišką. Pašnekovo manymu, yra puikių studijų programų, puikių mokslininkų, bet išlieka daug netolygumų. "Dalis aukštųjų mokyklų yra gerokai aptrupėję, nesugeba pritraukti pakankamai studentų arba tiesiog balansuoja ant rentabilumo kartelės ribos. O tai neigiamai atsiliepia kokybei. Aš vis dar matau konsolidacijos poreikį, kuris leistų ilgainiui stabilizuoti aukštojo mokslo sistemą", – sakė A.Lašas.

G.Jakšto vertinimu, kai kurios studijų programos jau yra per daug susiaurėjusios. Bakalauro programos, jo manymu, galėtų teikti studentams platesnį išsilavinimą, pagrindines krypties lygio žinias ir gebėjimus, o likusią studijų kreditų dalį studentas galėtų naudoti ganėtinai laisvai, pats ar su aukštosios mokyklos konsultantu pasirinkdamas aktualius studijų dalykus. Taip studentas galėtų susiformuoti gebėjimų rinkinį pagal profesiją, kurios sieks po studijų, tačiau taip pat būtų gavęs ir gana platų išsilavinimą, kuris, esant poreikiui, leistų persiorientuoti darbo rinkoje.