JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie plataus masto tarifus pagrindiniams prekybos partneriams – 34 proc. importui iš Kinijos, 20 proc. iš Europos Sąjungos, 25 proc. – ne JAV pagamintiems automobiliams. Jis atsisakė atšaukti plataus masto muitus net artimiausiems sąjungininkams. Sekmadienį buvo aiškiai pasakyta: jokių kompromisų, kol nebus išspręstas JAV prekybos deficitas.

Tuo pat metu Kinija atsakė 34 proc. tarifais visam JAV eksportui, o taip pat apribojo retųjų žemės elementų eksportą.

Rinkos reagavo kaip į sisteminį sukrėtimą: Honkongo indeksas smuko 12 proc., Taivano – 9,7 proc., Japonijos, Singapūro, Šanchajaus biržos – daugiau nei 5 proc. Volstritas penktadienį prarado 6 proc., o šiandien smukimas gilėja. Europos ateities sandoriai prieš rinkų atidarymą: Frankfurtas: -4 proc., Milanas: -5 proc.

Finansų analitikai šiuos nuosmukius lygina su 1987 m. spalio 19 d. įvykusiu „Juoduoju pirmadieniu“, kai Dow Jones indeksas smuko 22,6 proc. per vieną dieną.

Pasak ekonomisto Nerijaus Mačiulio, šie tarifai pirmiausia smogs pačioms JAV: infliacija gali pasiekti 7 proc., prognozuojama BVP žala, o ekonominio neapibrėžtumo indeksas aukščiausias nuo 2000-ųjų.

JAV prekybos deficitas egzistuoja tik prekių srityje – ir tai tik dalis viso vaizdo. Kai įskaičiuojame paslaugų eksportą, JAV bendras prekybos balansas tampa daug labiau subalansuotas. Jungtinės Valstijos yra pasaulio lyderės technologinių, finansinių, kūrybinių ir kitų aukštos pridėtinės vertės paslaugų srityje – nuo „Netflix“ iki „Apple“, nuo programinės įrangos iki finansinių paslaugų.

Prancūzija ir Vokietija jau svarsto atsakomąsias priemones, įskaitant mokesčius JAV technologijų bendrovėms. ES atstovai pabrėžia, kad veiks ramiai, bet nebus pasyvūs. Nes planas susitarti nebeatrodo realus.

Todėl D. Trumpo administracijos siekis „viską gaminti vietoje“ ignoruoja esminį faktą – modernioje ekonomikoje konkurencingumas ir augimas vis dažniau kyla iš paslaugų sektoriaus, o ne tik iš tradicinės gamybos. Noras sugrąžinti pramonę kaip pagrindinę ekonomikos ašį atrodo kaip bandymas spręsti XXI a. problemas XX a. metodais.

Lietuvos pramonininkų konfederacijai šis siekis suprantamas – pramonės svarba ekonominiam atsparumui visada buvo mūsų strateginės vizijos dalis. Gaila, kad Europa šios realybės nepripažino pakankamai laiku.

Po pandemijos kalbėta apie tiekimo grandinių grąžinimą į ES, bet konkrečių sprendimų buvo per mažai – farmacija liko Azijoje, puslaidininkiai – Taivane, o tekstilė – Vietname. Dabar už šį delsimą gali tekti brangiai sumokėti.

Tačiau po šio savaitgalio akivaizdu viena: JAV kol kas neplanuoja atsitraukti. Rašau „kol kas“, nes vis dėlto Trumpo veiksmai, nepaisant daugelio jo simpatikų bandymų paaiškinti ir pagrįsti jo drastiškus žingsnius paslaptingu racionaliu planu, atrodo nenuspėjami ir pakankamai chaotiški. Trumpo komanda nori vienu šūviu nušauti mažiausiai tris zuikius – apmokestinti užsienio įmones, surinkti papildomų lėšų į biudžetą ir sumažinti vietinius mokesčius. Tačiau kol kas tai atrodo kaip gana tikslūs šūviai į kojas ne tik sau, bet ir sąjungininkų ekonomikai. Kaip pastebi N. Mačiulis, tai archajiškas požiūris į prekybą, kuris kuria daugiau chaoso nei prognozuojamos naudos.

O tuo metu Europa tampa netiesioginiu taikiniu: dėl JAV taikomų tarifų perteklinis Azijos eksportas gali būti nukreiptas į ES. Pramonė – nuo chemijos iki automobilių – bus spaudžiama iš abiejų pusių. Prancūzija ir Vokietija jau svarsto atsakomąsias priemones, įskaitant mokesčius JAV technologijų bendrovėms. ES atstovai pabrėžia, kad veiks ramiai, bet nebus pasyvūs. Nes planas susitarti nebeatrodo realus.

O Lietuva? Lietuvoje tuo metu svarstomas papildomas apmokestinimas verslui. Toks jausmas, kad deganti namą vietoje vandens bandome gesinti alyva. Kai visas pasaulis grimzta į neapibrėžtumą – ekonominį, geopolitinį, vidaus politika, mokesčių strategija turi būti kaip niekada stabili ir pasverta. Mums sako – nesinaudokite situacija. Nepykite, mieli politikai, bet šiuo metu situacija naudojasi mumis. Mūsų pasyvumu, negebėjimu matyti aiškių prioritetų ir blaškymusi.

Mes negalime tiksliai atspėti, kiek mums kainuos šitą krizė ir kokio platumo ir gylio bus jos padariniai. Dangstytis fraze, kad mūsų tiesioginis eksportas į JAV nėra reikšmingas, tad jokių reikšmingesnių padarinių nebus – mažų mažiausiai naivu ir neatsakinga. Lietuvos ekonomikoje eksportas sudaro itin reikšmingą dalį – tai vienas pagrindinių BVP variklių, bendras prekių ir paslaugų eksportas sudaro virš 80 proc. Tad kai pasaulį purto toks žemės drebėjimas, mes šventai tikime, kad esame paslaptingoje saugumo ir stabilumo juostoje? Mes, kartu su tokiais kaimynais, kokius turime?

Akivaizdu, ką turime daryti. Nedangstyti gynybos poreikiais nepamatuotų rinkiminių pažadų. Apie šalies gynybos ir saugumo stiprinimą galvoti remiantis realiais skaičiais. Ir ekonominių sukrėtimų akivaizdoje visomis priemonėmis saugoti savo ekonomikos gyvybę. O tai reiškia ne apkrauti, o padėti. Ne riboti, o skatinti. Ne bausti, o stiprinti.

Jei šiandien nesaugosime savo pramonės ir savo ekonomikos, rytoj galime sėdėti prie sudužusios geldos. Tai, kad prie tos geldos, labai tikėtina, būsime ne vieni, o garbingoje kokios Vokietijos kompanijoje, jokiu būdu nėra paguoda. Tiesiog sudužusi gelda gali būti labai, labai didelė.