Atsparūs ryšiai
Gegužės pabaigoje Lietuvos oro erdvėje fiksavus kelis objektus, galbūt iš užsienio įskridusius dronus, aktyvuoti NATO naikintuvai, o gyventojams mobiliaisiais išsiųstuose pranešimuose skelbta apie raudoną pavojų.
Ši situacija sukėlė emocijų laviną – vieniems tai buvo šokas, kiti suprato, kad yra gana gerai pasirengę kritinėms situacijoms. Atsirado ir skaičiuojančių, kiek tokios krizės galėtų kainuoti verslui.
Pilietiškumo festivalio „Atsparūs“ diskusijoje apie verslo pasirengimą krizėms dalyvavęs bendrovės „Telia Lietuva“ verslo užtikrinimo, atsparumo ir tvarumo vadovas Vytautas Bučinskas sakė, kad trumpas užsienio drono įskridimas į šalį poveikio verslui beveik neturi. Anot jo, ši patirtis tapo geromis pratybomis, kurių metu šalies verslas galėjo pasitikrinti, ar įmonėse veikia planai, procedūros, apibrėžiančios, kaip valdyti biurą arba kaip saugiai nueiti į priedangas, kai kalbama ne apie labiau įprastą gaisro pavojų.
„Kiek Vilniuje kalbėjomės su kolegomis, visi planai yra suvesti iki automatizmo, kai yra gaisro pavojus, o kai yra oro pavojus, nebūtinai visos sistemos automatiškai suveikia. Čia irgi turime ką nuveikti, pradėjome galvoti ir, pvz., apie Lietuvos radijo transliaciją į slėptuvę ir visą biurą tuo metu, kol vyksta krizė, nes su ryšiais gali būti visaip“, – sakė V. Bučinskas.
Kalbėdamas apie telekomunikacijų, ryšių sistemas, jis tikino, kad jų stiprinimas ir tobulinimas vyksta sistemingai, nelaukiant kritinių situacijų. V. Bučinskas priminė, kad jau būta rimtų situacijų, kai buvo nutraukti įvairūs ryšių infrastruktūros kabeliai, bet niekas nepajuto sutrikimų: „Per pastaruosius kalendorinius metus Baltijos jūroje rusų turbūt buvo nutraukti beveik visi kabeliai, bet mums įprasto interneto arba televizijos sutrikimų nepajutome.“
„Galime spėlioti, kas būtų, jei dronų būtų daug, jie būtų labai taiklūs ir labai stipriai sunaikintų arba pažeistų telekomunikacijos infrastruktūrą. Mokomės iš Ukrainos ir darome tam tikras išvadas. Per karo laikotarpį tinklų atsparumą esame patobulinę kartais“, – teigė V. Bučinskas.
Neslepia skepticizmo
Pasak Lietuvos paukštininkystės asociacijos direktoriaus, bendrovės „Kauno grūdai“ institucinių ryšių vadovo Gyčio Kauzono, maisto pramonės sektorius yra gana gerai išskaidytas po šalį, todėl, pvz., dronui susprogdinus vieną fabriką, visas sektorius nesustotų.
Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad pavojų kartais kelia net ir labai paprastos situacijos, pvz., dingus elektrai, darbuotojai, kurie į įmonių pastatus patenka su įėjimo ir išėjimo kontrolės kortelėmis, iš jų tiesiog nebegali išeiti. „Tokių dalykų išryškėjo ir labai gerai, kad išėjo priverstinės pratybos“, – sakė G. Kauzonas.
„Apskritai maisto pramonė, ištikus krizei, bent jau pirmąsias 72 valandas, tikrai išsilaikytų, nes yra žaliavų, degalų rezervų. Aišku, svarbu būtų užtikrinti elektros tiekimą, pvz., paukščių fermose. Daugelis įmonių turi elektros generatorius, bet kažkuriuo metu juos reikia papildyti degalais, todėl tai jau būtų klausimai po pirmųjų 72 valandų“, – dalijosi jis.
Bendrovės „Volfas Engelman“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos (KKPDA) prezidentas Marius Horbačauskas taip pat tikino, kad trumpalaikis pažeidimas gamybos procesų iš karto nesustabdytų, tačiau turimų elektros generatorių kuriamos energijos ir kitų išteklių veikiausiai nepakaktų visoms pirmosioms kritinėms 72 valandoms.
Ekonomistas Marius Dubnikovas neslepia skepiticizmo. Jis apskritai mano, kad, ištikus rimtai krizei, pirmąsias kelias valandas viskas sustotų, nes žmonės, ypač tie, kurie turi vaikų ir pradeda smarkiai dėl jų jaudintis, paprasčiausiai neateitų į darbą, pultų ieškoti saugumo. Įmonių veikla tiesiog sustotų.
„Pastarieji įvykiai, kurie buvo labai švelnūs, parodė, kad žmonės absoliučiai nežino, ką daryti. Pratybų nebuvo, jos neatliktos, – teigė M. Dubnikovas. – Kažkada teko dirbti Londone, dideliame pastate ir reguliariai, kas savaitę, nežinomu laiku buvo skelbiamas gaisro pavojus, turėdavai išeiti iš pastato. Gal po 30 karto atsirasdavo automatizmas, kad tu neimi savo daiktų, atsistoji, išeini ten, kur žinai, kad turi eiti.“
Tik 30 proc. darbuotojų?
Ukrainos patirtis parodė, kad po pirmųjų krizinių 72 valandų įmonėse liko tik apie 30 proc. darbuotojų. Kaip Lietuvos verslas funkcionuotų su 30 proc. likusių darbuotojų? „Būkime sąžiningi, įmonės tam nepasiruošusios, nepasiruošusi valstybė ir neparuošta infrastruktūra, – atviravo G. Kauzonas. – Maisto pramonė jau trejus ketverius metus kas tris keturis mėnesius inicijuoja susitikimus su Nacionaliniu krizių centru, bet niekur nejudama.“
Pasak jo, neaišku, kas ilgesniam laikui bus aprūpinti elektra, nes generatoriai neveiks amžinai; iš kur gauti dujų, nes be jų Lietuvoje veikiančiose kepyklose duonos neiškepsi ir nepamaitinsi šalies; galiausiai, kokios įmonės, pvz., būtent maisto pramonėje, laikomos strateginėmis. Nacionalinio krizių centro atstovai teigia, kad artimiausiu metu verslo atstovams pateiks atsakymus.
M. Dubnikovas mano, kad šalies ekonomika pirmosiomis krizės dienomis patirtų šoką, natūraliai kristų visuomenės produktyvumas. „Labai optimistiškai žiūriu į strategines įmones, kurios veda mokymus ir turi reikalavimus, kaip įgyvendinti savo veiklą. Ko gero, tai suveiktų, bet nuo strateginių įmonių judant žemyn, pvz., vidutinis verslas, nekalbant apie smulkųjį, pirmą savaitę tikriausiai būtų uždarytas. Tada priklausytų nuo to, kokio intensyvumo problemų kilo, – sakė ekonomistas. – Vidutinio, smulkiojo verslo lygmenimis mes irgi turime apie tai kalbėtis.“
„Atrodo, pvz., mano šeimoje esame susitarę, ką darytume, jeigu kas nors nutiktų. Kur pakibome? Vėl skambinome vienas kitam ir klausėme, ką daryti, – apie asmeninę patirtį, Vilniuje paskelbus raudoną pavojaus signalą, pasakojo M. Dubnikovas. – Visi susitarimai, kuriuos, atrodo, sąmoningai vykdėme, pradėjo aižėti. Įsivaizduokime šeimas, kuriose nėra jokių susitarimų, o jų yra labai daug. Pradedame nuo šeimų, tada – verslai.“
Maisto pramonė, ištikus krizei, bent jau pirmąsias 72 valandas, tikrai išsilaikytų, nes yra žaliavų, degalų rezervų. Aišku, svarbu būtų užtikrinti elektros tiekimą.
Sandėliavimo dilemos
Kariauti priverstos Ukrainos patirtis taip pat parodė, kad verslas pradėjo kaupti įvairias atsargas. „Šioje situacijoje dideli sandėliai yra pranašumas, – apie tam tikra prasme sunkėjančią ekonomiką kalbėjo M. Horbačauskas. – Konkrečiai mūsų įmonės atveju, iš verslo logikos ir istoriškai susiklostė, kad turime gana daug atsargų. Mūsų pagrindinės žaliavos yra vanduo ir salyklas. Na, vandeniui nustojus tekėti būtų bėda, bet kritinių žaliavų ir produkcijos atsargų kuriam laikui, pusantro ar net dviem mėnesiams, turėtume. Klausimas, kas būtų, jeigu neveiktų bankų sistemos, kaip, pvz., reikėtų atsiskaityti už žaliavas. Grynųjų pinigų tiek neprikaupsi, turbūt šita dalis po kurio laiko iškiltų.“
G. Kauzonas atkreipė dėmesį į sezoniškumo klausimus, pvz., jei krizė ištiktų nuėmus grūdų derlių, dėl atsargų būtų galima jaustis gana saugiai. Tačiau kitaip yra mėsos sektoriuje, kur ilgai sandėliuoti produkciją vargiai įmanoma.
Pasak V. Bučinsko, telekomunikacijų sektoriaus Achilo kulnas yra globalizacija: „Mūsų tinkluose beveik nėra įrangos, kuri būtų pagaminta Lietuvoje ar arti Lietuvos. Priklausome nuo tolimų šalių, yra įvairios įrangos sandėliai, įvairūs jų lygiai, – teigė jis. – Dalinės įrangos užtektų pusei metų, bet sudėtingos tinklų įrangos, kurios vienas vienetas kartais yra vertas 100 tūkst. eurų, daug neprisandėliuosi, bet stengiamasi tai daryti. Sandėlius bandoma komplektuoti atsparumo linkme – turėti tai, kas būtina.“
„Turime dar vieną rezervą, laboratoriją, kurioje yra visų tipų įrangos bent po vieną vienetą – kaip karštas rezervas. Tik čia atsiranda dar kitų niuansų: telekomunikacijų versle įranga, kuri sandėlyje stovėjo dvejus metus, jau paseno, o jei ji stovėjo ketverius metus, jos jau nebepalaiko netgi gamintojas“, – aiškino V. Bučinskas.
„Vėlgi, Ukrainos pavyzdys. Jie turėjo problemų, išsiuntėme net nežinau kiek sunkvežimių visokio tipo įrangos: naujos, naudotos, mums nepasiteisinusios ir t. t. Inžinierių kūrybingumas padarė ją naudojamą antram ar trečiam gyvenimui. Manau, pas mus irgi yra pakankamai gerų galvų ir rankų, kurios prikeltų bet kokią įrangą antram gyvenimui ir užtikrintų mūsų paslaugų veikimą“, – neabejoja V. Bučinskas.
Vakarėlis tęsiasi?
M. Dubnikovas nemano, kad į vakarus už Lenkijos esančiuose namų ūkiuose neramu, nes karo nuojautos gana tolimos – kažkas kažkur kitur kariauja, taip kitose šalyse vyraujantį mąstymą įsivaizduoja ekonomistas. Verslo pasaulio lygmeniu ekonominiai duomenys šiek tiek prieštarauja vieni kitiems.
„Yra įtampos, rodikliai rodo, kad yra baimės arba pasitikėjimo trūkumas dėl rytojaus. Kita vertus, matome prekybos apimties augimą. Skirtingai nei buvo tikėtasi, kad šį pavasarį bus susitraukimas, yra atvirkščiai – ekonominis augimas, nes įmonės bando užsisakyti žaliavų, komponentų ir panašių dalykų, siekdamos fiziškai gauti tai, kas bus reikalinga, ir bent jau kainas fiksuoti. Tam tikriausiai didžiausią įtaką daro ne Ukrainos karas, o Hormuzo sąsiaurio situacija, nes šiandien, kad ir kaip būtų gaila, Ukrainos karas absoliučiai nebeveikia“, – pripažino M. Dubnikovas.
„Vakarėlis tęsiasi, dirbtinis intelektas ir visos jo sudedamosios dalys veda verslą į priekį, verslų akcijų kainos pasiekė rekordines aukštumas, ekonomikos rodikliai irgi gana geri, nėra labai aukštos infliacijos, – išvadas darė ekonomistas. – Mes savo regione suprantame, kas yra karinis konfliktas ir kokių rizikų kyla. Vakarop nuo Lenkijos turbūt visi yra atsipalaidavę ir tai yra didžiulė bėda dėl to, kad po visų įvykių, kai į Lietuvos oro erdvę įskrido dronas, pasirodė, kad mes esame absoliučiai nepasiruošę. Įsivaizduokite, kaip ispanas, kuriam reikėtų vykdyti penktąjį NATO straipsnį, yra pasiruošęs – jis turbūt nepasiruošęs.“
„Kaip mes esame pasiruošę, kai yra nutekinti duomenys iš Registrų centro? Kaip mes jaučiamės, kai žiniasklaidos priemonių, tinklalapių pirmuosiuose puslapiuose buvo straipsnis ne apie tą dieną Rumunijoje į daugiabutį pataikiusį droną su sprogmeniu, bet apie tai, kad „OnlyFans“ narė atvažiavo į LOGIN konferenciją? Pažiūrėkime į save šiek tiek kritiškai, kiek esame pasiruošę, susirūpinę ir kiek rūpinamės, kai kas nors įvyksta“, – kritikos negailėjo M. Dubnikovas.
Jis kvestionavo ir valdančiųjų požiūrį į galimą karinį konfliktą, nes, regis, jie maksimaliai orientuoti į socialinį biudžetą, kaip padidinti pensijas, išmokas socialinėms reikmėms, pašalpas. „Gynybai, gerai, paskirti 5,3 proc., o kas į tai įeis – pamatysime. Tikrai, manau, nustebsime, pamatę kitų metų biudžetą“, – svarstė ekonomistas.
Klausimas, kas būtų, jeigu neveiktų bankų sistemos, kaip, pvz., reikėtų atsiskaityti už žaliavas. Grynųjų pinigų tiek neprikaupsi.
Išlikti budriems
Kas baisiau: kad ištikus krizei neveiks verslui svarbi infrastruktūra ar pasklis panika visuomenėje? V. Bučinsko teigimu, tikriausiai blogesnis būtų antrasis scenarijus. Pasak jo, technologijos dirba pačios ir paprastai jas reikia tik prižiūrėti. „Programuoti įrangą sudėtinga, bet galima. Žmones irgi galima programuoti, nors sunkiau, nes mažiau prognozuojama. Padeda nuolatinė komunikacija ir kartojimas, kai jau, atrodo, ir pačiam nusibosta, ir pratybos“, – požiūriu dalijosi V. Bučinskas.
G. Kauzonas jam antrino ir pabrėžė, kad reikia nuolatinių pratybų ir ruošos, ne tik verslo, bet ir savivaldybių, Vyriausybės lygmeniu. Jis negailėjo pagyrų KKPDA parengtam „Verslo atsparumo ir tęstinumo vadovui“. Tai pirmasis Lietuvoje verslo bendruomenės sumodeliuotas praktinis atsparumo ir veiklos tęstinumo modelis. Dokumentas skirtas organizacijų vadovams ir padeda sistemingai įsivertinti grėsmes, apibrėžti kritines funkcijas, pasirengti 72 valandų autonominiam veikimui ir užtikrinti finansinį stabilumą krizės sąlygomis. Vadovas grindžiamas aiškiais, skaitiniais rodikliais ir orientuotas į realų veikimo pajėgumą, o ne formalių planų turėjimą. Tai rekomendacinis, praktiškai pritaikomas įrankis, kurį kiekviena organizacija gali adaptuoti pagal savo veiklos mastą ir rizikos profilį.
„Labai geras yra Kauno pramonininkų planas, viskas labai teisingai numatyta, į ką reikia atkreipti dėmesį, – pažymėjo G. Kauzonas. – Tačiau jeigu paklaustume, kiek iš 100 ne strateginių įmonių jį perskaitė, susidėliojo savo veiksmus, turbūt, jei tai trys keturios įmonės, jau bus neblogai, todėl reikia apie tai kalbėti.“
Skirtingiems sektoriams atstovaujantys lyderiai diskusijos pabaigoje pasidalijo savo nuomone, kokia Lietuvos verslo dalis šiandien yra realiai pasiruošusi rimtoms krizėms. G. Kauzono manymu – 20–25 proc., M. Horbačausko teigimu – 10–20 proc., o V. Bučinsko optimistiniu vertinimu – 50 proc.
Ekonomistas M. Dubnikovas atkreipė dėmesį, kad 96 proc. Lietuvos ekonomikos sudaro smulkusis ir vidutinis verslas. Likę 4 proc. – stambus ir strategiškai svarbus verslas. M. Dubnikovas neabejoja dėl didžiosios šių 4 proc. daugumos pasirengimo, tačiau mano, kad 96 proc. likusio šalies verslo atstovų yra nepasiruošę krizėms. Statistikoje įprasta paklaidos zona yra apie 5 proc. „Vadinasi, paklaidos zonoje esame pasiruošę“, – išvadą padarė ekonomistas.
Ar mokame veikti kartu?
Buvęs krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas pateikia Švedijos pavyzdį, kur apie pusė verslų turi labai aiškią sąsają su valstybės pasirengimu grėsmėms. Lietuvoje situacija – kur kas prastesnė. „Norint sujudinti verslą ir jį integruoti į valstybės pasirengimą, turi būti dvipusis bendravimas. Mano žiniomis, atmetus viešąjį sektorių, visoje darbo rinkoje yra apie 1 mln. Lietuvos piliečių, kurie dirba įvairiose ūkio verslo subjektuose. Turime apie 150 tūkst. įvairiausio dydžio įmonių, kurios gyvuoja Lietuvoje“, – pilietiškumo festivalyje „Atsparūs“ kalbėjo T. Godliauskas.
„Integracija prasideda ir nuo paties verslo, jo atsparumo planų, kiek jis pats investuoja į savo veiklos tęstinumą vienos ar kitos krizės atveju, – pabrėžė T. Godliauskas. – Verslas turi tapti jungtinių valstybės planų sudėtine dalimi. Tai leistų turėti vieną bendrą kalbą, aiškų vaidmenį ir veiksmus.“
Pvz., didžiausios Lietuvoje, taip pat ir Baltijos šalyse, ligoninės Kauno klinikų generalinis direktorius prof. hab. dr. Renaldas Jurkevičius sakė, kad ši įstaiga turi susitarimų su verslu, tačiau daug ką daro pati: gamina maistą pacientams, skalbia, remontuoja įrangą, turi nuosavus vandens gręžinius su valymo įranga ir t. t.
Kauno klinikos yra pasirengusios, ištikus krizei, pirmąsias 72 valandas veikti kaip izoliuota sala, tačiau vėliau be verslo, įvairių tiekėjų įsitraukimo sunku įsivaizduoti sklandžia tolesnę veiklą, pripažino prof. hab. dr. R. Juknevičius.
Glaudūs ryšiai su verslu krizinėse situacijose labai pagreitina procesus, koordinavimą – tai jau parodė praktika per pandemiją.
„Labai norėčiau, kad mūsų supratimas būtų toks kaip Izraelyje, – atviravo prof. hab. dr. R. Juknevičius. – Džiaugiamės, kad 92 proc. Kauno klinikose dirbančių žmonių yra mobilizacinio rezervo sąrašuose, jie sutiko ateiti ir dirbti krizės atveju. Ukrainoje – kitokie skaičiai, žymiai mažesni. Tačiau Izraelyje yra didesni skaičiai, ten nebėga iš šalies, o grįžta į šalį, kad padėtų žmonėms.“
„Žinoma, jie daugiau laiko ruošiasi, gali viską perkelti po žeme, ligoninės veikia požeminėje infrastruktūroje, medikai yra saugūs. Kai mes pasieksime, kad ir mūsų ligoninės būtų saugios karo metu, aš labai tikiu, kad pas mus ateis mūsų medikai ir mes įvykdysime savo pareigą“, – dalijosi Kauno klinikų vadovas.
Naujausi komentarai