Vadovo aktualijos

Arūnas Pasvenskas: “Lietuvoje gaminti verta”

AB “Klaipėdos kartonas” sieks europinių standartų

Antrą šimtmetį uostamiestyje gyvuojanti akcinė bendrovė “Klaipėdos kartonas”, kaip stambiausia šalies kartono gamintoja ir makulatūros perdirbėja, gerai pažįstama ne vien Baltijos regione, bet ir kitose valstybėse. Todėl, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, įmonei nebuvo sunku įsilieti į europinę popieriaus pramonės erdvę. Griežtais gamybinio proceso kontrolės principais besivadovaujantis AB “Klaipėdos kartonas” generalinis direktorius Arūnas Pasvenskas palankiai vertina dabartinę šalies ekonominę politiką ir tikisi, kad tai padės įmonei per artimiausius dvejus metus pasiekti aukštus europinius popieriaus gamybos rodiklius.

- Kokią vietą AB “Klaipėdos kartonas” užima Lietuvos ekonomikoje?

- “Klaipėdos kartonas” yra didžiausia įmonė Baltijos regione, perdirbanti makulatūrą kaip pagrindinę žaliavą. Apie 85-90 procentų surenkamos makulatūros yra perdirbama čia. Europos Sąjungos normatyvai reglamentuoja, kiek šalis per metus privalo surinkti ir perdirbti makulatūros. Šiuo metu šis skaičius siekia 55 procentus. Tai reiškia, kad, pagaminus ir į apyvartą išleidus 100 tūkstančių tonų popieriaus, 55 tūkst. tonų turi būti perdirbta.

Lietuva kol kas nepasiekė šio rodiklio – perdirbama tik 40 procentų makulatūros. Išsiderėjome dvejų metų pereinamąjį laikotarpį, kad galėtume pasiekti atitinkamą žaliavos perdirbimo lygį.

- Kaip įstojimas į Europos Sąjungą paveikė AB “Klaipėdos kartonas” veiklą?

- Lietuvai įstojus į ES, ypatingų pokyčių įmonės veikloje neįvyko. Mes ir anksčiau prekiavome su šalimis narėmis bei kandidatėmis. Dabar prekybos santykiai tapo dar glaudesni, nes supaprastėjo muitų procedūros, lengviau išsprendžiami logistikos klausimai.

Tačiau įsigalioję 10 procentų muitai apsunkino produkcijos tiekimą į Europos Sąjungai nepriklausančias šalis, pavyzdžiui, į Rusiją, Ukrainą. Laisvosios prekybos sutartis su Ukraina, į kurią buvo tiekiama apie 8 proc. pagamintos produkcijos, anuliuota.

Kol šios valstybės muitų nepanaikins, o tai vis tiek kada nors turėtų įvykti, nes jos ruošiasi įstoti į pasaulinę prekybos organizaciją, prekiaujama bus mažiau.

Šiemet planuojame parduoti mūsų gaminamos produkcijos – testlainerio ir fliutingo (žaliava gofruoto kartono gamybai) – už 75 milijonus litų. Europos mastu pagal šį rodiklį kol kas esame maža įmonė. Kad pelnytume bent vidutinės popieriaus gamybos įmonės statusą, turėtume parduoti produkcijos už 150 mln. litų. Esame parengę verslo planą ir gruodžio mėnesį paduosime paraišką Europos struktūrinių fondų paramai gauti. Iki 2006 metų tikimės įgyvendinti šį projektą ir dvigubai padidinti gamybos ir pardavimo apimtis.

Tai bus naudinga ne tik mūsų įmonei. Pagrindinės žaliavos surinkimui, rūšiavimui, pakavimui reikės papildomos darbo jėgos. Atsirastų naujų darbo vietų, jų skaičius turėtų išaugti mažiausiai trečdaliu.

Dvigubai padidėjus surenkamos makulatūros kiekiui, bus išspręstas ir sąvartynų klausimas. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus 2009 metais Lietuvoje turėtų likti tik šeši sąvartynai. Šiuo metu jų net trys šimtai.

- Ar dabartinė šalies ekonominė politika netrukdo siekti užsibrėžtų tikslų?

- Nemanau, kad dabartinės Lietuvos ekonominės sąlygos yra blogos ir galėtų stabdyti lietuviško produkto gamybą. Paimkime įmonių pelno mokestį. Lietuvoje jis yra 15 procentų – vienas mažiausių ES. Kiti mokesčiai taip pat ne ką didesni negu kitose šalyse narėse.

Žinoma, yra ir tam tikrų “stabdžių”. Įmonių steigimo, kontrolės mechanizmai galėtų būti supaprastinti.

Dar vienas sunkiai suvokiamas dalykas. Turime “Mažeikių naftą”, Ignalinos atominę elektrinę. Nei Latvija, nei Estija nieko panašaus neturi, bet mes už kurą ir elektros energiją mokame brangiausiai. Tačiau be jų negalėtų išsiversti nė viena pramonės sritis – nei laivą pastatysi, nei duonos iškepsi, nei makulatūrą perdirbsi. Gamindamas popierių, galiu apsieiti be grūdų, bet ne be elektros energijos ar kuro.

- Statistikos departamento duomenimis, importo rodikliai vis auga. Prekybininkai teigia, kad lietuviškas popierius brangesnis už įvežamą iš kaimyninių šalių. Tai ar apsimoka jį gaminti Lietuvoje?

- Reikėtų konkrečiau apibrėžti popieriaus sąvoką ir kalbėti apie skirtingas jo rūšis. Galima išskirti kanceliarinį popierių (kopijavimo), spaudos popierių (knygų), žurnalinį, laikraštinį ir kt. Kai kurių rūšių popierius nėra gaminamas ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Anksčiau beveik visų minėtų rūšių popierių gaminęs Kauno fabrikas bankrutavęs.

Apskritai šiuo metu popieriaus pramonės lygis gerokai menkesnis negu buvo, pavyzdžiui, 1990-aisiais.

Pastatyti modernų popieriaus fabriką Lietuvoje kainuotų apie 300 mln. eurų. Argi kas nors investuotų tokius milžiniškus pinigus, kai rinka yra palyginti nedidelė? Be to, reikia ir žaliavos – celiuliozės. Jau penkiolika metų intensyviai diskutuojama apie celiuliozės fabriko statybą, tačiau kol kas niekas nesikeičia. Kol nebus pastatytas celiuliozės fabrikas, tol nebus galima kalbėti apie specifinių popieriaus rūšių gamybą. Iš makulatūros juk aukštos kokybės balto popieriaus nepagaminsi.

Be to, Lietuvoje trūksta ir atitinkamos kvalifikacijos specialistų. Mano išsilavinimas – celiuliozės ir popieriaus inžinierius technologas. Dabar tokios siauros specializacijos darbuotojai neruošiami. Jeigu įmonei dabar reikėtų pasamdyti popieriaus gamybą gerai išmanančių specialistų, Lietuvoje jų rasti būtų sudėtinga. Tektų ieškoti Rusijoje, Suomijoje ar Švedijoje.

- Kiek žmonių dirba “Klaipėdos kartone”? Kokiais principais remiatės jiems vadovaudamas?

- Šiuo metu įmonėje dirba 330 darbuotojų. Koks esu vadovas, geriausia būtų paklausti pavaldinių. Teorija išskiria tris vadovų tipus: liberalas, autokratas ir demokratas. Norėčiau save priskirti trečiajam. Vadovo liberalo asmeninės savybės puikiai atsiskleidžia kūrybinėje veikloje – toks galėtų dirbti dizaino studijoje, laikraštyje. Autokratiniais metodais tinka vadovautis kariuomenėje.

Vis dėlto neretai tenka derinti demokratinius ir autokratinius valdymo metodus. Kai 1993 metais pradėjau eiti “Klaipėdos kartono” generalinio direktoriaus pareigas, įmonė buvo ant bankroto ribos. Jeigu tada būčiau vadovavęsis demokratiškomis ar liberaliomis nuostatomis, galbūt įmonė dabar neegzistuotų.

Gamybos procesas apskritai turi būti griežtai reglamentuotas. Darbuotojai turi žinoti, kad už prasižengimą laukia bausmė, o įdėtos pastangos – bus teigiamai įvertintos.

- Ar dažnai tenka bausti pavaldinius?

- Be abejo, tenka. Tačiau įmonėje galioja ne bausmių, o skatinimo sistema. Kiekvieno mėnesio pabaigoje įvertinamas žmogaus indėlis į gamybinį procesą. Jeigu darbuotojai įvykdė planą arba net viršijo numatytus rodiklius, jų darbo užmokestis padidėja 30 procentų. Jeigu ne – gauna mažesnę premiją.

- Ar labai skiriasi Arūnas Pasvenskas, vadovas, nuo Arūno Pasvensko, peržengiančio namų slenkstį?

- Nemanau, kad, uždaręs darbo kabineto duris, labai pasikeičiu. Jeigu žmogus darbe yra vienoks, o namuose – visiškai kitoks, tai reiškia, kad kažkur jis elgiasi nenatūraliai.

Šeimoje, kaip ir darbovietėje, remiamasi tam tikra sistema, susiklosčiusiomis tradicijomis. Kiekvienas šeimos narys turi žinoti, už ką yra atsakingas, ką turi ir ko neturi daryti. Jeigu kas nors sulaužo nusistovėjusią tradiciją, kyla konfliktas.

- Kaip šeimos nariai vertina Jūsų darbą? Tikriausiai vadovavimas atima nemažai laiko ir jėgų.

- Šeimos nariai jau priprato, kad kartais tenka važiuoti į fabriką ir šeštadienį, sekmadienį ar švenčių dienomis. Įmonė dirba 24 valandas per parą, per šventes – taip pat.

- Kas geriausiai padeda pailsėti nuo darbo? Ką veikiate laisvalaikiu?

- Esu krepšinio aistruolis. Žaidžiu Klaipėdos krepšinio veteranų komandoje. Galiu pasigirti, kad 1999 metais tapome Lietuvos krepšinio veteranų čempionais.

Mėgstu keliauti. Dalį atostogų būtinai praleidžiu Nidoje, kitą dalį – šiltuose kraštuose toli nuo Lietuvos.