Vakarų Lietuvos sostinės raida

Audra Daujotienė: visada prisipažįstu, jei ko nežinau

Savivaldybės tarybos narė Audra Daujotienė daugelį metų rūpinasi uostamiesčio socialinėmis problemomis. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Mero pavaduotoja Audra Daujotienė jau dešimtmetį aktyviai dalyvauja politikoje. Ji tapo pirmąja mero pavaduotoja dar Eugenijaus Gentvilo “laikais” ir nuo 1997 metų užima atsakingus postus uostamiesčio savivaldybės administracijoje. Ji prisipažino, kad profesionalaus politiko duona nėra labai skalsi, o žmonių požiūris į politikus dažnai prieštaringas. Visuomenėje gajus požiūris į politiką kaip į nelabai švarų dalyką. Tačiau A.Daujotienė niekada nebijo žmonėms pasakyti, kad nėra iš tų, kurie rinkimų metu pažada aukso kalnus, neįgyvendinamus projektus ir dalykus, o po to slepiasi nuo visuomenės ir ginasi savo pažadų.

Kas rūpi, kuo labiausiai domisi mero pavaduotoja A.Daujotienė, kokias regi miesto perspektyvas?

- Man savivaldybių problemos nebuvo naujas atradimas vien todėl, kad anksčiau dirbau Savivaldos problemų tyrimų centre. Į politiką einama sąmoningai, atsakingai apsisprendus. Nenoriu minėti konkrečių vardų ir pavadinimų, tačiau Klaipėdos savivaldybės tarybos istorijoje buvo ne vienas atvejis, kai politikais tapdavo atsitiktiniai žmonės, netgi atsitiktinės partijos, kurios sulaukdavo apgailėtino likimo. Jeigu partijoje nesusitelkia darni komanda, gerai vienas kitą jaučiantys ir papildantys žmonės, jie vargu ar išsilaikys. Vieną kadenciją jie gali užimti vietas posėdžių salėje, pasėdi, o ką veiks vėliau? Sunku prisiminti ir jų darbus. Panašių žmonių yra Seime, yra ir mūsų taryboje. Argi seniai buvo visiems gerai žinomas pavyzdys, kai į tarybą atėjo visai nauja partija, nauji žmonės, tačiau netrukus susipyko, susiskaldė, kitų rinkimų metu nieko nelaimėjo.

Centro sąjunga, kurios narė buvau anksčiau, per savivaldybių rinkimus taip pat nelaimėjo daug balsų. Tada man siūlė pereiti į kitą partiją, siūlė geras sąlygas. Nepasidaviau tokioms vilionėms. Jeigu į politiką eini tik dėl gerai mokamo darbo, tik dėl kažkokios pozicijos, nemanau, kad tuo ilgai teks naudotis. Pasidavimas tik politinei konjunktūrai – labai pavojingas dalykas. Tikrieji politikai turi išaugti, susiformuoti. Ne vienas politikas yra pastebėjęs, kad sukurti partiją nesudėtinga, daug sunkiau vienam tikslui suburti žmones.

- Kaip ir kada Jūs apsibrėžėte savo darbo savivaldybėje sritį, problemas?

- Dirbantis politikas, iš to valgantis duoną, turi labai tiksliai apsibrėžti savo darbo pobūdį ir problematiką. Dirbant politiku visuomeniniais pagrindais, sunkiau suprasti ir įvertinti įvairių sričių problemas. Suprantama, yra dalykų, kuriuos pažįsti ir žinai išsamiau, giliau. Savivaldybės tarybos narys daugiau įsigilina į tam tikros sferos problematiką, nes jis neišvengiamai turi dirbti kuriame nors tarybos komitete. Tačiau galiu pastebėti, kad gydytojas nebūtinai privalo dirbti Sveikatos reikalų komitete, rūpintis tik sveikatos apsaugos sritimi. Esu pastebėjusi, kad politikai ne visada supranta ir įvertina vieną aplinkybę: savivaldybės tarybos narys turi atstovauti ne savo profesijos kolegoms, ne daliai miesto ar miestelio, bet suprasti ir spręsti bendras savivaldybės problemas. Savivaldybės tarybos narys turi atstovauti visiems visuomenės sluoksniams.

- Kaip Jums atrodo, ar tarybos nariai pasitiki savivaldybės administracijos specialistais? Ar nejaučiama priešprieša tarp politikų ir specialistų?

- Man atrodo, kad visi mes turime dirbti tarpusavio pasitikėjimo dvasia. Niekada nemaniau, kad kažkuris tarybos narys turi vienodai gerai išmanyti visus klausimus. Jeigu tokių atsiranda – žiūriu į juos nepatikliai.

Ne vienerius metus dirbdama mero pavaduotoja, mero patarėja, nebijojau sau ir kitiems prisipažinti, kad nežinau ar mažiau išmanau vieną ar kitą problemą. Kita vertus, miesto gyvenimas toks įvairus, sudėtingas, kad viena galva visko neaprėpsi. Tarybos nariai, dirbdami komitetuose, turi galimybę daugiau įsigilinti į vienos sferos problemas, atsakingai siūlyti sprendimus. Reikia pasitikėti ir administracijos specialistais. Aš nedaug išmanau urbanistikos ir architektūros reikalus, todėl pasitikiu kolegomis, kurie išsamiau domisi šia sritimi. Dabar ištisa komanda savivaldybėje užsiima miesto vystymosi strateginiu planavimu. Jie tai išmano, jie siūlo sprendimus – argi privalau viską neigti ir vaidinti labai išmanančią? Lygiai tas pats šiandien svarstant ir tvirtinant miesto biudžetą. Be tarpusavio pasitikėjimo nebus vaisingo darbo.

- Kurios neišspręstos miesto problemos jaudina labiausiai?

- Jų nemažai. Bėda tai, kad mes neretai susirenkame, svarstome įvairius klausimus, nustatome problemas, tačiau dažnai atsimušame į problemą – o kas visa tai padarys? Ne vienerius metus kalbame apie miesto sporto bazės reikalus. Miesto stadioną turime, į jį nemažai investavome, tačiau objektas dar nesutvarkytas. Labai norime padėti mūsų garsiajai „Žuvėdrai“, jai būtina salė jaunųjų šokėjų repeticijoms. Galvojame, svarstome, galimybių lyg ir yra, bet vėl – kažką kitą teks nuskriausti. Pagaliau pajudėjo Koncertų salės remonto darbai. Miestui būtina prestižinė salė, dabar atsirado ir pinigų, bet kiek rūpesčių buvo, kol į Žvejų rūmus iškėlėme Muzikos centro kolektyvus. Malonu, kad Muzikos centras tame milžiniškame pastate nepražuvo, kolektyvai dirba, repetuoja, ruošia naujas programas. Tačiau jeigu bus statomas naujas sporto kompleksas su universalia sale, ką daryti su Žvejų rūmais? Toks klausimas neišvengiamai iškils. O kiek švietimo problemų? Daugelis sako, kad aš nuolat ginu švietimo darbuotojus Tačiau kiek problemų jie turi! Kaip visas jas išspręsti? Malonu bent tai, kad įsibėgėjo mokyklų renovacija, kad mokykla – jau ne tik stogas virš galvos.

- Kokios socialinės miesto problemos dar laukia sprendimo?

- Mums būtina pasirūpinti pažeidžiamais, negalios kamuojamais žmonėmis. Aš nekalbu apie ligonines, specialias įstaigas, kurios rūpinasi šiais žmonėmis. Ne, kai kurie mūsų gyvenamosios aplinkos dalykai turėtų labiau atitikti jų poreikius. Tokiais žmonėmis turėtų rūpintis, juos prižiūrėti socialiniai darbuotojai, teikti kasdienines, netgi buitines paslaugas. Argi maža pavyzdžių, kai dėl neišmanymo, nesugebėjimo tinkamai savimi pasirūpinti žmonės praranda butus, išmetami į gatvę? Mano galva, to būtų galima išvengti, jeigu negalios kamuojamiems žmonėms būtų galima efektyviau padėti. Tokia pagalba kainuotų pigiau nei žmonių slaugymas ligoninėse ar kitose specializuotose įstaigose. Be to, jiems mielesnė būtų ir įprasta namų aplinka.

- Koks Jūsų darbo, veiklos svarbiausias principas?

- Niekada nebijau pasakyti, kad ko nors neišmanau. Visada stengiuosi išklausyti kitus, žinoti žmonių nuomones, suprasti jų interesus. Aš nebijau nežinoti, bet už tai aš žinau, ko nežinau. O tai stimuliuoja sužinoti, įsigilinti, o jau po to turėti savo nuomonę. Labiausiai nepasitikiu tais, kurie atrodo lyg universalūs specialistai. Net per rinkimus neišmokau meluoti, dalinti tuščius pažadus. Gal todėl man apskritai ir sekasi.