– Kaip šiuo metu atrodo Lietuvos ekonomika?
– Trumpuoju laikotarpiu – atrodo labai gerai. Visi pagrindiniai rodikliai tai patvirtina. Šiuo metu vyksta ekonomikos persiorientavimas ir reorganizacija, kuri reikalauja tam tikro laisvo resurso. Dalis žmonių netenka darbo dėl besikeičiančių industrijų, kurios tampa vis labiau orientuotos į eksportą, o ne visiems pavyksta taip greitai prisitaikyti. Tačiau tai nėra blogai – priešingai, tai yra teigiamas procesas.
Šiuo metu ekonomikos lūkesčiai Lietuvoje yra antri pagal dydį Europos Sąjungoje. Jei mūsų artimiausi kaimynai estai ir latviai yra beveik sąrašo apačioje, tai Lietuvoje vyrauja labai pozityvūs lūkesčiai dėl ateities.
Kaip žinia, lūkesčiai formuoja žmonių norą prisiimti finansinius įsipareigojimus, pirkti prekes, todėl auga vidaus vartojimas. Ilgesnėje perspektyvoje tai reiškia didesnę skolos naštą, kuri yra neišvengiama, nes neturime pasirinkimo nedidinti fiskalinių įsipareigojimų. Dar tolimesnėje perspektyvoje susidursime su senėjančios visuomenės problemomis. Nors jos nėra išskirtinai būdingos Lietuvai, vis dėlto jos mus pasivys ir kažkam už tai teks sumokėti.
– Kokia situacija su mūsų ekonomikos konkurencingumu?
– Konkurencingumo sąvoką žmonės supranta skirtingai. Dažnai keliami klausimai, kaip šaliai sekasi pritraukti užsienio investicijas. Situacija šioje srityje iš tiesų nėra gera, tačiau ar tai reiškia, kad Lietuvoje netinkamai sutvarkyta mokesčių sistema, nemokame dirbti su investicijomis ar neturime gerų investicinių projektų? Greičiausiai ne.
Mūsų paslaugų eksporto sektoriui sekasi puikiai, ypač informacinių technologijų sričiai, kuri eksportuoja neapčiuopiamas prekes ir paslaugas. Tuo tarpu gamybos sektoriui praėjusių metų pabaiga tikrai nebuvo sėkminga.
Sunkūs laikai verčia ieškoti gerų sprendimų, o geri laikai užmigdo.
Manau, kad mus pasivijo geras gyvenimas. Daugelis Lietuvoje pastebi, jog atlyginimai auga – per pastaruosius penkerius metus jie didėjo dviženkliu tempu. Kritikai primins infliaciją, ir jie bus teisūs, tačiau realus atlyginimų augimas yra juntamas. Jis formuoja kaštų bazę, kuri tiesiogiai veikia konkurencingumą.
Jeigu esi įmonės akcininkas ar vadovas, kyla klausimas: ką daryti? Arba mažini brangiausią resursą – žmones, arba ieškai automatizavimo sprendimų, inovacijų, pereini prie aukštesnės pridėtinės vertės gamybos. Tai taip pat nėra blogai. Sunkūs laikai verčia ieškoti gerų sprendimų, o geri laikai užmigdo.
– Kaip paaiškinti Lietuvos ekonominį fenomeną?
– Nesu didelis optimistas – dažniau matau rizikas. Esu kalbėjęs su įvairiais sprendimų priėmėjais Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje. Iš Lietuvos dažniau girdžiu abejones, nes mums atrodo, kad situacija nėra tokia gera.
Tuo tarpu latviai jau aukščiausiu lygiu pripažįsta Lietuvos sėkmę ir organizuoja konferencijas bei diskusijas, ką jie galėtų daryti geriau nei lietuviai. Jei anksčiau buvo lyginamasi su estais, nes lygintis su Lietuva nebuvo prasmės, šiandien jau esame kitoje kategorijoje.
– Kaip per ekonomikos plėtros prizmę sukalibruoti mokesčius?
– Interesų grupių buvo ir bus visada. Didžiausia Europos Sąjungos biudžeto dalis skiriama žemės ūkiui subsidijuoti. Galime rasti argumentų, kodėl tai būtina – juk kažką turime valgyti.
Mane labiausiai erzina situacijos, kai taisyklės keičiamos ir man tenka susimokėti už tai, kad kažkas anksčiau padarė klaidą arba dabar turi naują filosofinę viziją.
Manau, kad valstybės turėtų siekti stabilumo. Nėra geresnio produkto už stabilią valstybę. Pavyzdžiui, vietoj veiklos formų naikinimo reikėtų jų mokestinę naštą artinti ir vienodinti, nes vienos formos panaikinimas dažnai sukelia netikėtų ir neplanuotų pasekmių.
Sudėtingiausias dalykas ekonomikos moksle yra mokesčiai. Sakoma, kad apmokestinti reikia tai, kas nejuda. Jei mokestinė politika bando „pagauti“ tai, kas juda greitai, tai yra pati blogiausia strategija. Todėl, kalbant apie kapitalo apmokestinimą, jo nereikėtų pernelyg spausti – kapitalas labai lengvai gali „pabėgti“ į Olandiją ar Mergelių salas.
– Sakoma, kad demografija yra socialinių problemų mama. Kaip manote, ar Lietuva pakankamai skiria dėmesio gimstamumo problemos sprendimui?
– Mano nuomone, Lietuva šiai problemai beveik neskiria dėmesio. Nesu matęs nė vieno sprendimo, kuris būtų realiai orientuotas į gimstamumo didinimą ar šios ilgalaikės problemos sprendimą. Konferencijų apie demografiją sprendimais nelaikau.
Nesu matęs nė vieno sprendimo, kuris būtų realiai orientuotas į gimstamumo didinimą ar šios ilgalaikės problemos sprendimą. Konferencijų apie demografiją sprendimais nelaikau.
Dažnai save raminame, kad tai nėra vien Lietuvos problema, arba tikimės, jog ji kažkaip išsispręs, nes kol kas atrodo tolima. Ekonomistai tai vadina eksponentiniu diskontavimu – tolimos problemos mūsų jaudina mažiau. Labai sunku mobilizuotis spręsti problemą, kurios pasekmės pasirodys tik po daugelio metų.
Antrosios pensijų pakopos reforma buvo bandymas spręsti problemą „čia ir dabar“, o ne ilgoje perspektyvoje. Tačiau net ir šioje srityje nematau gerų sprendimų.
– Ar pensija turėtų priklausyti nuo vaikų skaičiaus?
– Aiškios pozicijos neturiu, tačiau manau, kad į tai reikėtų atsižvelgti. Vienodos pensijos visiems nėra išeitis, nes tada kyla klausimas – kam tie vaikai?
Tikiu, kad geriausi sprendimai atsiranda tada, kai sukuriamos teisingos paskatos. Šiuo metu neturime net politinių paskatų spręsti ilgosios perspektyvos problemas. Demografija dažniausiai rūpi tik aktualijų laidų vedėjams.
Nesakau, kad imigracija nėra sprendimas, tačiau tokioje gana unikultūrinėje šalyje kaip Lietuva tai galėtų sukelti labai neigiamų pasekmių.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)