Kol kas – laikinai
Ar Europos ūkininkai, privalantys laikytis griežtų aplinkosaugos, maisto saugos ir gyvūnų gerovės reikalavimų, galės konkuruoti su Pietų Amerikos gamintojais? Kas užtikrins, kad prekybos liberalizavimas netaptų papildomu išbandymu Europos žemės ūkiui?
ES ir MERCOSUR prekybos susitarimas apima keturias Pietų Amerikos valstybes – Argentiną, Braziliją, Paragvajų ir Urugvajų. Juo siekiama sukurti prekybos erdvę, apimančią daugiau kaip 700 mln. vartotojų. Daugiau nei ketvirtį amžiaus trukusios derybos svarbų etapą pasiekė 2026 m. sausį, kai susitarimas buvo pasirašytas. Jo laikinasis prekybos susitarimas pradėtas laikinai taikyti nuo 2026 m. gegužės 1 d.
Rugsėjo 22 d. Briuselyje vykusioje diskusijoje „Let’s talk trade“, kurią surengė Argentinos ambasadorius Belgijoje ir ES, Europos Komisijos (EK), Argentinos, žemės ūkio sektoriaus, prekybos organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai aptarė susitarimo ekonominius, prekybos ir geopolitinius padarinius. Viena svarbiausių diskusijos temų – kokią naudą duos ir kokią riziką turės naujoji prekybos erdvė Europos žemės ūkiui.
Naujų rinkų galimybės
Susitarimo šalininkai pabrėžia, kad jis gali suteikti Europos žemės ūkio ir maisto pramonės įmonėms daugiau galimybių eksportuoti savo produkciją į Pietų Ameriką. Mažesni muitai ir paprastesnės prekybos sąlygos galėtų padėti Europos gamintojams lengviau patekti į šių valstybių rinkas.
Tai ypač aktualu aukštesnę pridėtinę vertę kuriantiems maisto gamintojams, kurių produkcija vertinama dėl kokybės, kilmės ir tradicijų. Susitarime numatyta ir Europos geografinių nuorodų apsauga, svarbi tradicinių regioninių produktų gamintojams.
ES prekybos plėtra taip pat svarbi geopolitiniu požiūriu. Siekiama stiprinti ryšius su Lotynų Amerikos valstybėmis, diversifikuoti prekybos partnerius ir mažinti priklausomybę nuo atskirų pasaulio rinkų.
Tačiau naujos galimybės eksportuotojams nebūtinai reiškia vienodą naudą visam Europos žemės ūkiui.
Yra daug nerimo
Didesnė konkurencija ES vidaus rinkoje pirmiausia gali paliesti jautienos, paukštienos, cukraus ir ryžių gamintojus.
Pietų Amerikos valstybės turi didelių žemės ūkio gamybos pajėgumų, o kai kurių produktų gamybos sąnaudos yra mažesnės nei Europoje. Dėl to palankesnės importo sąlygos gali padidinti konkurencinį spaudimą Europos gamintojams.
Ypač daug diskusijų kelia jautienos sektorius. Brazilija ir Argentina yra svarbios jautienos eksportuotojos visame pasaulyje, todėl didesnės galimybės jų produkcijai patekti į Europos rinką kelia nerimą Europos galvijų augintojams.
Susitarime numatytos importo kvotos ir muitų lengvatos, tačiau ūkininkų organizacijos kelia klausimą, ar jų pakaks vietos gamintojams apsaugoti nuo kainų spaudimo.
Vieno sektoriaus gerovė negali būti kuriama kito sektoriaus sąskaita – tai svarbiausia. Mes, ūkininkai, šiai sutarčiai galime pritarti, jeigu mums bus įrodyta, kad ES ūkininkai nenukentės.
Europos ūkininkai baiminasi ne tik didesnių importo kiekių. Jiems svarbu ir tai, kokiomis sąlygomis Pietų Amerikoje pagaminta produkcija. Jeigu vienoje rinkoje gamintojams keliami griežti aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimai, o kitoje gamybos sąnaudos mažesnės dėl kitokių taisyklių, konkurencija gali tapti nevienoda.
Ar vienodos taisyklės?
Vienas svarbiausių Europos ūkininkų keliamų klausimų, ar bus vienodos taisyklės sutarties partneriams abiejose Atlanto pusėse? ES ūkininkai privalo laikytis griežtų maisto saugos, veterinarijos, gyvūnų gerovės, aplinkosaugos ir augalų apsaugos reikalavimų. Jų įgyvendinimas reikalauja investicijų, modernizavimo ir nuolatinių išlaidų.
EK pabrėžia, kad prekybos susitarimas nepakeičia ES maisto saugos standartų. Į Bendrijos rinką patenkanti importuojama produkcija privalo atitikti galiojančius maisto saugos ir veterinarinius reikalavimus. Eksportuojančių valstybių kontrolės sistemos tikrinamos, atliekami auditai, o nustačius pažeidimų gali būti ribojamas tam tikrų produktų importas.
Pasigenda tikslumo
Vis dėlto maisto sauga ir gamybos sąlygos nėra tas pats. Pvz., patikrinus jautieną galima nustatyti, ar joje nėra neleistinų medžiagų ar pavojingų likučių. Tačiau vien toks patikrinimas neatsako į klausimą, kokiomis sąlygomis gyvuliai buvo laikomi, kokie aplinkosaugos reikalavimai taikyti ūkyje ir kiek gamintojui kainavo jų laikymasis.
Susitarime numatytas bendradarbiavimas ir dialogas gyvūnų gerovės, maisto saugos, atsparumo antimikrobinėms medžiagoms ir kitose srityse. Tačiau tai savaime nereiškia, kad Pietų Amerikos ūkiams bus taikomos visos tokios pačios gamybos taisyklės kaip Europos ūkininkams.
Būtent šis skirtumas ir kelia daugiausia diskusijų dėl sąžiningos konkurencijos.
Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Gedas Špakauskas sako, kad MERCOSUR susitarime yra minimos apsaugos apsaugos priemonės tam atvejui, jeigu jis pradės daryti neigiamą poveikį rinkai. „Įsijungtų apsaugos mechanizmas, kuris identifikuotų problemą. Tačiau nepažymėta, kaip greitai tas mechanizmas įsijungtų, – svarsto LŪS pirmininkas. – Jeigu apsaugos mechanizmas įsijungs tik po metų, galbūt jau bus ūkininkų, kurie per tą laiką bankrutuos. Svarstant sutartį vienas svarbiausių tikslų – sužymėti konkrečias sąlygas ir datas, kada mechanizmai imtų veikti.“
Reikalauja saugoti miškus
Dar vienas svarbus aspektas – ES aplinkosaugos politika ir atsakomybė už gamybos grandines, kurios gali būti susijusios su miškų naikinimu.
ES jau yra priėmusi reglamentą dėl produktų, nesusijusių su miškų naikinimu (EUDR). Jis apima galvijus, sojas, kakavą, kavą, aliejines palmes, kaučiuką, medieną ir tam tikrus iš jų pagamintus produktus.
Pagal šį reglamentą atitinkamus produktus į ES rinką tiekiantys arba iš jos eksportuojantys veiklos vykdytojai turės įrodyti, kad jų produkcija nesusijusi su miškų naikinimu po 2020 m. gruodžio 31 d., buvo pagaminta teisėtai ir yra atsekama iki konkrečios geografinės vietovės.
Didelėms ir vidutinėms įmonėms šie reikalavimai pradedami taikyti 2026 m. gruodžio 30 d., o daugumai mažesnių įmonių – 2027 m. birželio 30 d.
Tai ypač aktualu Pietų Amerikai, kur sojų auginimas ir galvijininkystė siejami su miškų plotų nykimo rizika. Europos rinka reikalauja ne tik produkto, bet ir įrodymų apie jo kilmę.
Kita vertus, miškų apsauga – tik viena iš daugelio Europos ūkininkams taikomų prievolių. Įrodymas, kad produkcija nesusijusi su miškų naikinimu, dar nereiškia, kad ji pagaminta laikantis tokių pačių gyvūnų gerovės, aplinkosaugos ar kitų ūkininkavimo standartų.
Įsipareigojimų neužtenka
Prekybos susitarimas nėra vien Europos reikalavimų Pietų Amerikos gamintojams sąrašas. MERCOSUR valstybės taip pat prisiima įsipareigojimų, susijusių su klimato kaita, biologinės įvairovės išsaugojimu, miškų apsauga, darbuotojų teisėmis ir tvariu vystymusi.
Susitarime numatytas įsipareigojimas laikytis Paryžiaus klimato susitarimo, stiprinti aplinkosaugos politiką ir bendradarbiauti siekiant mažinti neigiamą ekonominės veiklos poveikį aplinkai.
Taip pat numatytas dialogas dėl gyvūnų gerovės, keitimasis patirtimi ir bendradarbiavimas tarptautinėse organizacijose.
Jeigu viena susitarimo šalis nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, kita gali inicijuoti konsultacijas ir ginčų nagrinėjimo procedūras. Tam tikrais atvejais galimos ir prekybos apsaugos priemonės.
Vis dėlto kyla klausimas, ar šie mechanizmai bus pakankamai veiksmingi praktikoje. Vien įsipareigojimų įrašymas į tarptautinį dokumentą dar negarantuoja, kad jų bus laikomasi kiekviename ūkyje ir kiekvienoje gamybos grandinėje.
Nauda ūkininkų sąskaita?
ES ir MERCOSR susitarimas atveria naujų galimybių abiejų regionų verslui, tačiau jo poveikis skirtingiems žemės ūkio sektoriams gali būti nevienodas.
Europos maisto pramonės eksportuotojai gali laimėti dėl mažesnių prekybos kliūčių, o jautienos, paukštienos ir kitų jautrių sektorių gamintojams gali tekti susidurti su didesne konkurencija.
Europos ūkininkų organizacijos, tarp jų ir „Copa-Cogeca“, nuolat pabrėžia abipusiškumo principo svarbą. Jų pozicija – Europos gamintojams taikomi aukšti standartai turi būti derinami su veiksminga importuojamos produkcijos kontrole, kad konkurencija vyktų kuo panašesnėmis sąlygomis.
Kai Lietuvoje žmonės klausiami, ar mokėtų kokiu euru brangiau už lietuvišką produkciją, jie sutiktų, tačiau jeigu importuotos produkcijos kaina bus du kartus mažesnė, ar tada pirks lietuvišką?
Galiausiai svarbus klausimas nėra vien tai, kiek naujų rinkų atsivers Europos įmonėms ar kiek produkcijos į Europą atkeliaus iš Pietų Amerikos. Svarbu ir tai, kokią vietą šioje naujoje prekybos erdvėje turės pats Europos ūkininkas.
Prekybos susitarimo sėkmė bus vertinama ne tik pagal išaugusius prekybos srautus, bet ir pagal tai, ar pavyks suderinti ekonominę naudą, aplinkosauginius įsipareigojimus, maisto gamybos saugumą ir sąžiningą konkurenciją.
Kas kontroliuos procesą?
„Svarbus klausimas – kontrolė, kaip užauginama produkcija. Sutartyje įrašyta, kad produkcijoje negali būti vaistų likučių, hormonų ir t. t. Tai galima patikrinti, tačiau mes nežinosime, ar produkcija nebus auginama ten kertant miškus, – sako G. Špakauskas. – Iš Europos ūkininkų reikalaujama įrodyti, kad, pvz., pašaruose nėra sojų, užaugintų kertant miškus, o iš ten drąsiai eis visokia produkcija.“
LŪS vadovas primena, kad svarbu ir socialinis aspektas, kaip užtikrinamos darbuotojų darbo sąlygos. Į tai Europoje žiūrima labai griežtai, o iš kur žinosime, kaip anapus Atlanto užtikrinamos socialinės sąlygos, gal ten išnaudojami žmonės. „Visko patikrinti neįmanoma, Pietų Amerikos šalys yra milžiniškos, tiek kontrolierių ES neprisiūs, juk čia, vietoje, ne viską spėja patikrinti, – sako G. Špakauskas. – Tad esminis dalykas dabar – sužiūrėti, kad būtų visiems taikomos vienodos sąlygos ir kad kuo greičiau įsijungtų apsaugos mechanizmas, nustačius rizikas.“
LŪS vadovas pasakoja, kad jau prieš metus buvo keliami šie klausimai, bet per metus niekas nebuvo išspręsta, tad dabar vėl iš naujo diskutuojama. „Kai Lietuvoje žmonės klausiami, ar mokėtų kokiu euru brangiau už lietuvišką proodukciją, jie sutiktų, nes mėgsta ir vertina lietuvišką maistą, tačiau jeigu importuoto kaina bus du kartus mažesnė, ar tada pirks lietuvišką? – klausia G. Špakauskas. – Būtų labai gaila, jei lietuviai atsisakytų lietuviškos produkcijos. Saugiai auginame sveiką, gerą ir skanų maistą, norėtume, kad išliktų mūsų gera produkcija. Tiek daug reikalavimų taikoma mūsų gamintojams, todėl būtų apmaudu, jei viskas nueitų veltui, kai atsiras pigesnė ir dar neaišku, ar tokios pačios kokybės produkcija. Mes nesakome, kad sutartis nereikalinga bet reikia ją iki galo sutvarkyti, sudėlioti saugiklius.“
Turi būti kontrolė
G. Špakauskui antrina ir jo kolega buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkas Ignas Hofmanas. MERCOSUR sutartis yra labai ilga – daugiau kaip 100 puslapių, tačiau ji vėl iš naujo studijuojama, diskutuojama dėl jos nuostatų. Ūkininkai kelia reikalavimų, kad būtų užtikrintos vienodos konkurencijos sąlygos abiem pusėms. „Prekyba tikrai gali vykti, jeigu jie turi produkcijos, kuri atitinka Europos standartus, bet klausimas, kaip bus užtikrinama tai, – klausia I. Hofmanas. – Ar bus laikomasi reikalavimų gamybos procese? Produkte ne viską, kas draudžiama ES, galima aptikti jį tiriant. Štai čia mes ir galime prarasti konkurencingumą. Visada sakiau ir sakysiu, kad EK turi sudėlioti mechanizmą, kas bus, jeigu po MERCOSUR susitarimo Europos ūkininkai patirs vienokių ar kitokių sunkumų.“
Nauda kito sąskaita?
Pasak I. Hofmano, MERCOSUR susitarimas labiausiai reikalingas toms valstybėms, kurios turi automobilių pramonę. Pvz., Vokietija. „Ji iš šio susitarimo uždirbs, bet jeigu dėl to nukentės visos ES žemės ūkis, jie ta nauda turi pasidalyti, – sako I. Hofmanas. – Vieno sektoriaus gerovė negali būti kuriama kito sektoriaus sąskaita – tai svarbiausia. Mes, ūkininkai, šiai sutarčiai galime pritarti, jeigu mums bus įrodyta, kad ES ūkininkai nenukentės. Lietuva – už laisvą prekybą, nes jeigu ne tarptautinė prekyba, mes neparduotume savo grūdų. Todėl ir MERCOSUR gerai, tik sutartį reikia sutvarkyti taip, kad ji nepadarytų žalos. Iki dabar saugiklių nėra. Vis dėlto visi europiečiai turi suprasti dar vieną tiesą – jeigu Pietų Amerikos partneriais nebūsime mes, bus kiti toje rinkoje. Kitos šalys. Tai Reikia labai įvertinti ir neperspausti derantis.“
I. Hofmanas sako, kad sutartis yra geras ir naudingas dalykas, bet reikia saugiklių, kad būtų užtikrintas Europos ūkininkų konkurencingumas ir kad ji neduotų naudos tik vienam sektoriui. Kol kas numatoma, kad į Europą per metus įvežamas, pvz., jautienos ar paukštienos, kiekis būtų gana kuklus – tiek, kiek ES šalys saunaudoja per kelias dienas. Tai nedideli skaičiai, bet jie gali keistis. Buvęs žemės ūkio ministras primena lenkų labai gudrią poziciją. Jie sako: mes nepritariame MERCOSUR, nes mes turime savo MERCOSUR – Ukrainą. Kada nors ji integruosis į Europos rinką, dabar prekyba vyksta, jie turi daug produkcijos, kuri gali ir galės judėti be muitų, o tai irgi daro spaudimą Europos ūkininkams. Pasak I. Hofmano, tai gera įžvalga, nes mes patirsime spaudimą ir iš Ukrainos.
Naujausi komentarai