Verslas

Gintaras – šalies turtas

Kai atsivėrė valstybės sienos, daug protų žavisi mūsų krašto puošmena ir turtu – gintaro dirbiniais. Susipažįsta su gintaru per meistrus ir šio verslo atstovus, tik paskui užsuka ir į muziejus. Pastaruosius trejus metus gintaro žaliavų kaina kyla. Ypač užsienyje. Kas Vokietijoje kainuoja, tarkim, šimtą eurų, pas mus vertinama tik šimtu litų. Gintaro verslas labai senas, o gintaro meistrų dirbtuvės bene ilgaamžiškiausios iš senųjų tradicinių mūsų krašto amatų.

24 meistrų gildija

Palangą galima vadinti gintaro sostine. Gintaro dirbtuves čia įsteigė žydai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Dabar Palangoje veikia pelno nesiekianti viešoji įstaiga „Palangos gintaro meistrų gildija“, jungianti 24 narius – gintaro verslo atstovus.

-Tai tokia artelė, į kurią įstoję jaučiamės stipresni. Kooperuojame lėšas modernesniems įrenginiams įsigyti, žaliavoms atsivežti. Lengviau rasti verslo ir prekybos partnerių. Galime dirbti kryptingai, kai pasiskirstome darbus ir pareigas gildijos viduje. Nereikia visiems bėgti tuo pačiu taku, galime rimčiau atsidėti kūrybai ir... rinkai, - kalbėjo gildijos narys, buvęs pirmasis pirmininkas Sigitas Mickūnas.

- Gildiją įsteigėme 2000 metais. Padidėjo turistų dėmesys mums, nes esame naujas kultūros objektas Palangoje. Mus įtraukė į Lietuvos gintaro kelio maršrutą, kuris yra Europos gintaro kelio (per Lenkiją, Austriją, Vokietiją, Italiją...) sudėtinė dalis. Savivaldybė supranta gintaro verslo svorį Palangos gyvenime, padėjo tinkamai sutvarkyti vasaros prekybą gintaro dirbiniais gatvėje. Lengviau rasti kontaktus su parodų organizatoriais. Gintaro meistrus visada jungė profesinis ryšys ir idėjų bei kūrybos konkurencija. Gildija dar labiau sutvarkė mūsų santykius ir bendrus tikslus, - sakė dabartinė Palangos gintaro meistrų gildijos vadovė Janina Triznickienė.

Ekspozicija – dirbtuvės

Palangos gintaro meistrų gildijos būstinėje (S.Dariaus ir S.Girėno g. 27) gali apsilankyti bet kuris palangiškis, sanatorijos poilsiautojas ar smalsus svetimšalis turistas. Pirmame aukšte galima susipažinti su gintaro apdorojimo įrenginiais – nuo ąžuolinio koja minamo tekėlo iki moderno. Tekėlą iš ąžuolo sumeistravo Alvydas Šeduikis – tokį, kokiu žmonės šlifavo, poliravo ir tekino gintarą nuo seniausių laikų. Įrodyta, kad jau XVII amžiuje Palangoje buvo gintaro dirbtuvės, ne tik pavieniai meistrai. Čia, atvirose dirbtuvėse, jei turėsite noro, galėsite savo rankomis nušlifuoti, pragręžti pajūryje rastą gintarėlį.

Antrame aukšte, kur visus maloniai pasitinka pardavėja Kristina, – šiandieninių gintaro amatininkų kūrybos ekspozicija ir prekyba.

- Jei nori iš gintaro verslo gyventi, vien meninės kūrybos nepakanka, būtina serijinė gamyba, prekyba. Atsižvelgiame į paklausą. Šiuo metu atgijo poreikis smulkiems suvenyrams, - sakė gintaro meistras Edmundas Triznickas.

Gintaro turgus - saulei netekėjus

Gintaro meistrai užsiminė, kad jau pasibaigė laikai, kai žaliavos (iškasto gintaro) buvo gaunama pigiai ir paprastai. Dabar patys tiekėjai žaliavą surūšiuoja pagal dydį, tankį, spalvą ir atspalvius, „išlesioja“ gabaliukus su inkliuzais, kurių vis rečiau ir rečiau pasitaiko. Žaliava perkama pasaulinėmis (ne lietuviškomis) kainomis. Tikrųjų gintaro prekeivių – asų - derybos vyksta vieną savaitės dieną Palangos turguje. Suvažiuoja ankstų rytą, kai dar toli iki saulėtekio. Dažniausiai tie patys agentai, kurių gimtoji kalba - rusų, anglų, vokiečių, lietuvių... (Ar ne čia bus gimusi idėja vogti iš muziejaus Saulės akmenį?) Palanga – viena iš vietų, kur vykta didžioji gintaro prekyba. Šio veiksmo dalyviai vieni kitus supranta labai greitai ir, įprastam turgui dar neprasidėjus, jie jau būna baigę savo darbą.

Seniausiųjų girių iškasena

Žaliava dažniausiai vežama iš Kaliningrado srities. Čia gintaras kasamas iš žemės. Kasyklų yra buvę įvairiose šalyse, įvairiose žemės vietose. Enciklopedijos nurodo, kad gintaras yra labai sakingų pušų sakai – sukcinitas – susidarę prieš 60 milijonų metų sakams patekus į gruntą. Kasyklos senka, todėl kaina kyla. Meistrai tvirtina, kad to gintaro, kurį išmeta jūra ir sužvejoja pakrantės gintaro žvejai, užtektų nebent trims dienoms „pažaisti“, o ne ištisus metus žaliava aprūpinti dirbtuves ir gaminiais rinką.

Pramintais keliais

Amatai amatams tarnauja. Keramikai sukūrė naujas granules gintarui šlifuoti. Lenkijos inžinieriai siūlo naujus elektros įrenginius gintarui apdoroti. Pristatymas – į namus. Perka. „Tik patys pasitobuliname iki tinkamo lygio, nes kiekvienas meistras turi savų subtilybių“, - sako gintaro meistras Saulius.

Gintaro papuošalų ir kitų dirbinių kelias taip pat siekia tolimus kraštus. Gal net tolimesnius nei senasis Europos gintaro kelias. Neseniai vienas gildijos narys grįžo iš pusiaujo kraštų, kur oro temperatūra – 54 laipsniai. Verslo reikalai nuvedė, nes ir ten gintaras domina.

Geri dantys už senus karolius

Dabar labai vertinami seni gintaro dirbiniai, nuo laiko pakeitę savo spalvą ir spindesį. Tokių mūsų močiučių skrynelėse dar yra nemažai. „Nupirkau neseniai tokius iš vienos močiutės. Sumokėjau tiek, kad labai gerus dantis susidės...“ - prisipažino palangiškis gintaro asas. Gintaro dirbinys nuo laiko keičia savo spalvą, jis savotiškai „subręsta“, kelia savo vertę. Arabų šalyse panašios senienos prilyginamos brangakmeniams.

Pamėgtos smulkmenos

Prekiautoja Kristina papasakojo, kad paprasti turistai iš įvairiausių kraštų labai domisi gintaro dirbiniais, labai žavisi, tačiau perka tik nedideles smulkmenas: gintaru inkrustuotus dėklus vizitinėms kortelėms, dėžutes tabletėms nešiotis, kišenines pelenines, sages plaukams, veidrodėlius, užrašų knygutes, žiebtuvėlius. Matyti ir gintaru padengtos gertuvės („baklaškės“), pypkės, medinės šukos, pakabukai raktams, peilių kriaunos. Gražiai atrodo perregimos laivelių burės – nauji populiarūs suvenyrai.

Viltis atgaivinti cechą

Palangiškių gintaro meistrų gildijos viltis – kada nors atgaivinti gintaro apdirbimo cechą. Tebetūno pastatas, kuriame tarybiniais laikais toks cechas veikė, apie jį ėjo garsas „per visą sąjungą“. Jis priklausė Klaipėdos „Dailės“ kombinatui ir buvo vienintelis toks Lietuvoje. Žlugo kombinatas, išsivaikščiojo ir cecho darbuotojai. Užkietėję gintaro meistrai ir šio verslo vertės žinovai darbą tęsė pavieniui, patys ieškojo galimybių išlikti ir iš to gyventi. Gintaro meistrų turi ir Kaliningrado sritis, Lenkija, bet mūsiškių meistriškumas esąs daug didesnis.

Gintaro dirbtuvėlių Palangoje prieš kurį laiką vėl atsirado. Bet nedaug, išblaškytos. Dirbtuvėlėse galima pamatyti, kiek kantrumo ir kruopštumo reikia, kol iš gintaro gabaliuko „pasidaro“ apvalus vėrinio rutuliukas ar skaidri suvenyrinio laivelio burė.

„Presas“ ir plastmasė

Gintaro verslo atstovus pykdo falsifikatoriai. Vieni gamina vadinamąjį „presą“, kiti plastmasę ir siūlo už tikrą gintarą. „Presas“ – tai presavimo būdu suspaustos gintaro dulkės. Šio verslo meistrai turi savo technologiją, suteikiančią gaminiui patrauklumo. „Jeigu ir kaina kaip už „presą“ – tegu daro, ką nori. Bet jeigu siūlo už natūralų... Arba pakiša plastmasės gabalą ir sako, kad gintaras... Falsifikatoriai gudrėja ir... siutina“, - sako gintaro verslo žinovas Albertas. Gaila, kad pirkėjai mažai pažįsta tikrąjį gintarą, yra lengvatikių, kuriuos apsukruoliai tik ir gaudo, kad įbruktų niekalą, išgvelbtų pinigus.

Būna ir atvirkštinių faktų. Kaip tarp žvejų, taip ir tarp tikrųjų gintarininkų yra savų anekdotinių nuotykių. Pardavė vienas stambiam kolekcionieriui didelį gintaro luitą už solidžią kainą. Pirkėjas kitą dieną atpūškuoja su pretenzija, kad, girdi, esąs apgautas. Jam žmonės pasakę, kad natūralių gintarų tokio dydžio nebūna... Ir nesiduoda perkalbamas! Pagaliau nukeliavo pas Florencijos ekspertus, sumokėjo dar kartą solidžiai už tyrimus. Gavo atsakymą, kad gintaras tikrai natūralus. Tik tada atlėgo.

Trupinių verslas

Gintaro biznis visada turėjo paslapčių ir nuotykių. Ar seniai nutilo Gintaro kambario istorija? Pasaulinio masto, ilgai trukusi ir iki šiol iki galo neatskleista, nors Kambarys iš naujo atkurtas. O Palangos gintaro muziejaus Saulės akmens vagystės nuotykiai? Tačiau yra ir smulkūs, kruopų dydžio gintaro trupinėliai. Nušlifuoti, nupoliruoti jie spindi patraukliu, gamtos paslapties spindesiu... Turguje už pačią mažiausią kainą galite nusipirkti mažų gintaro paveikslėlių – lyriškų peizažų mediniuose rėmeliuose. Kaina - tik du litai! Sako, jei iš karto imi tokių paveikslėlių visą „bananų dėžę“, vieno kaina bus tik 60 centų. Šį verslą meistrai vadina „kinišku“.