Apie tai, su kokiomis problemomis susiduria Lietuva ir kaip jas vertėtų spręsti „Žinių radijo“ laidoje „Verslo pozicija“ kalbėjo Arvydas Avulis, „Hanner" valdybos pirmininkas.
– Vienas čekų ekonomistas rašė, kad godumas – rinkos variklis, bet kartu ir žudikas. Ką apie tai manote?
– Labai geri žodžiai. Manau, kad verslas vystosi ir progresuoja. Tai, ką man teko matyti prieš du tris dešimtmečius, kai tik pradėjome verslą Lietuvoje, labai skiriasi nuo dabartinės situacijos – pokyčiai yra didžiuliai. Mano nuomone, jie vyksta į gerąją pusę.
Prieš kelias savaites įvyko labai geras pavyzdys, kai „Swedbank“ paaukojo dešimt milijonų eurų Vilniaus universiteto neliečiamojo kapitalo fondui. Tai labai stiprus ir pozityvus pavyzdys, kuris, tikiu, yra užkrečiamas.
– Lietuvoje labai svarbūs dalykai – švietimas ir demografija. Ar dėl jų yra ko baimintis?
– Švietimas – iššūkis numeris vienas. Turime suvokti, kad jeigu švietimo sistema bus silpna, silpna bus ir ateinanti karta. Tikriausiai nė vienas to nenorime, tačiau, aišku, visi turime prisidėti – kiekvienas savo indėliu.
Kai matome nepasitenkinimą, protestus, blogus vertinimus, o po to kažkam „pridedama“ dešimt balų, tai tikrai nepadeda stiprinti sistemos. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėtume kritiškai įvertinti ne tik kitus, bet ir save. Jei kažko trūksta, pradėkime pokyčius nuo savęs.
Kalbant apie demografinę situaciją, norėčiau šiek tiek nuraminti. Nors tai skamba tragiškai, tačiau, žvelgiant globaliai, mes niekuo neišsiskiriame. Galbūt pas mus procesai vyksta šiek tiek greičiau, bet tai suprantama – esame maža valstybė.
Beveik visos Europos šalys susiduria su tais pačiais iššūkiais. Net tokia šalis kaip Kinija patiria gyventojų skaičiaus mažėjimą. Kai gyventojų virš milijardo – sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai, jie patys tai įvertins. Tam reikia išmintingos politikos.
Jeigu valdžioje esantys žmonės įvertintų, kokia imigracija mums būtų naudinga, galbūt tai netaptų tragedija. Tai vyraujanti tendencija ir vargu ar ją sustabdysime.
Pastaruosius kelis dešimtmečius žmonės nori gyventi didesniuose miestuose – didžiuliai srautai juda būtent ten. Lietuvoje matome tą patį: Vilniuje gyventojų daugėja, o regionuose – mažėja.
Žinoma, galima bandyti padėti regionams, bet pačios tendencijos, tikėtina, nesustabdysime. Demografijos klausimą būtų galima pasukti teigiama linkme, tačiau reikia aiškiai apsispręsti, iš kokių valstybių norėtume pritraukti žmones ir kam tai būtų naudinga.
Jeigu valdžioje esantys žmonės įvertintų, kokia imigracija mums būtų naudinga, galbūt tai netaptų tragedija.
– Kito kelio nematote?
– Jeigu vertintume gimstamumo mažėjimo priežastis, matytume, kad jis mažėja visur, kur aukštesnis pragyvenimo ir išsilavinimo lygis. Kuo žmonės labiau išsilavinę, tuo geriau jie gyvena ir mato daugiau prasmės kituose dalykuose – šeima dažnai atsiduria ne pirmoje, o antroje ar net trečioje vietoje.
Šį požiūrį galima šiek tiek sušvelninti, tačiau iš esmės jį pakeisti vargu ar įmanoma. Todėl reikėtų ieškoti alternatyvių sprendimų.
Pasaulyje yra draugiškų kultūrų ir valstybių, iš kurių, kaip maža šalis, galėtume pasisemti darbo jėgos. Tačiau atvykstantys žmonės turėtų priimti mūsų kultūrą. Tai viena iš esminių sąlygų, apie kurią kalbame per mažai.
Jei atvykai gyventi pas mus, turi priimti mūsų kalbą, kultūrą ir religiją. Mums nereikia bendruomenių, su kurių problemomis šiandien susiduria Švedija ar Vokietija, jau nekalbant apie Prancūziją. Tai labai rimti iššūkiai, panašaus masto kaip tie, su kuriais Lietuva susiduria saugumo srityje.
– Daugelis mano, kad Vilniuje padarėme klaidą – dabar čia dominuoja rusų kalba. Ar sutinkate?
– Mes labai nuolankiai ir palankiai priėmėme iš Ukrainos atvykusius žmones. Tai reikia daryti ir toliau, tačiau kartu turime aiškiai pasakyti: „Gerbiami ponai, jeigu norite čia pasilikti, mes tikimės, kad kalbėsite lietuviškai.“
Jeigu naudojamasi tuo, kad galima kalbėti rusiškai, mes privalome aiškiai transliuoti, jog galime suteikti šiek tiek laiko prisitaikyti, bet jei mūsų taisyklės netinka, reikėtų ieškoti kitos šalies. Turime saugoti savo kultūrą ir kalbą – jos nereikia praskiesti nei rusų, nei jokia kita kalba.
Jeigu naudojamasi tuo, kad galima kalbėti rusiškai, mes privalome aiškiai transliuoti, jog galime suteikti šiek tiek laiko prisitaikyti, bet jei mūsų taisyklės netinka, reikėtų ieškoti kitos šalies.
– Pasaulis pasikeitęs – jaunimas nori visko greitai. Kiek jus tai neramina?
– Tai nėra tvarus požiūris. Šiuo metu tokia tendencija išties vyrauja, tačiau nemanau, kad ji bus ilgalaikė. Turime suprasti, kad gyvename mažoje, patogioje Lietuvos rinkoje, kurioje ilgą laiką buvo daug galimybių augti.
Atlyginimų augimas Lietuvoje per pastaruosius 30 metų buvo vienas sparčiausių pasaulyje – nėra nė vienos kitos valstybės, kurioje atlyginimai būtų augę greičiau. Tiesiog išgyvenome etapą, kai sąlygos buvo ypač palankios.
Per tą laiką užaugo karta, kuri matė nuolatinį gerėjimą. Tačiau taip nebūna visada – ekonomika veikia ciklais. Pasiekę dabartinį lygį turime suprasti, kad gausos laikotarpis artėja prie pabaigos. Greitai pamatysime, kad norint susirasti darbą reikės daugiau pastangų.
Atlyginimų augimas Lietuvoje per pastaruosius 30 metų buvo vienas sparčiausių pasaulyje – nėra nė vienos kitos valstybės, kurioje atlyginimai būtų augę greičiau.
Šiandien tokios problemos dar nėra – darbdaviai patys ieško darbuotojų. Vis dar gajus požiūris, kad galima dirbti mažai, o uždirbti daug, tačiau tai nėra nei tvaru, nei turi ilgalaikę perspektyvą.
Lietuvoje turime apie 100–150 tūkstančių bedarbių. Mažai kalbėta apie tai, kad bedarbio išmokų laikotarpis buvo pailgintas – vietoj devynių mėnesių jos dabar mokamos metus.
Esant darbo jėgos trūkumui, mes didiname išmokas ir ilginame jų mokėjimo laiką – tai didelė klaida, už kurią Lietuva dar susimokės. Galbūt šiandien neberasime konkrečių sprendimo autorių, tačiau, mano manymu, prie to prisidėjo ir premjerė. Tokie sprendimai prieštarauja sveikai logikai ir ekonomikos dėsniams.
Šiandien išlaikyti apie 100 tūkstančių bedarbių Lietuvai kainuoja maždaug 500 milijonų eurų per metus. Man skaudu ir apmaudu matyti, kai į gatves išeina policijos pareigūnai ar ugniagesiai, nes jiems nerandama kelių milijonų eurų atlyginimams pakelti. Ar tai nėra absurdas?
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai