Rekomendacijų keliu
„Citadele“ banko vyriausiasis ekonomistas Aleksandras Izgorodinas mano, kad nepakeitę pasyvios taktikos liksime pralaimėtojais. Jam antrina Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas dr. Algirdas Bartkus: pasak jo, agresyvi kaimyninių šalių – Lenkijos ir Latvijos – politika Lietuvai nepalieka kito pasirinkimo, kaip mažinti degalų akcizus.
Vis dėlto „Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pabrėžia, kad įtemptų aplinkybių kontekste sunku atrasti sidabrinę kulką tobulam sprendimui. Sprendimai, kurių imasi kitos ES šalys, o taip pat ir Lietuva, turi erdvės ir kritikai, ir nepalankiems šalutiniams poveikiams.
„Matyt, pradėti reikia nuo to, kad susiduriame su labai nepalankia degalų kainų šoko situacija, t. y. importuojamas neekonominės prigimties šokas. Paprastai tarptautinės organizacijos, šiuo atveju ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ne kartą yra pabrėžęs, kad su tokiais laike sunkiai išmatuojamais šokais Vyriausybėms reikėtų labai atsargiai elgtis ir atitinkamai taikyti tik taupias, pamatuotas, į pažeidžiamiausius visuomenės sluoksnius nukreiptas priemones ir vadinamuosius antiinfliacinės apsaugos skydus“, – dėsto I. Genytė-Pikčienė.
Tarptautinės reitingų agentūros Lenkijos fiskalinę drausmę vertina vis prasčiau, indikacijos dėl Lenkijos biudžeto atsparumo yra nepalankios.
Šiuo atveju TVF kritikuoja horizontalius mokestinius instrumentus, pvz., pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ar akcizo sumažinimus, kurie biudžetui yra labai brangūs. „Be to, tai nėra taiklios priemonės, nes šia nauda naudojasi ne tik pažeidžiamiausios visuomenės grupės ar verslai, bet ir ekonomikos dalyviai, galintys susidoroti su šiuo išoriniu šoku, – priduria ekonomistė. – Akcentai dėliojami dėl to, kiek tai kainuoja biudžetui, o iš tikrųjų – mokesčių mokėtojams. Jeigu tai yra horizontali priemonė, vadinasi, visi mokesčių mokėtojai ir tie, kurie apskritai automobilių nevairuoja, važinėja visuomeniniu transportu, susimoka už naudą tiems, kurie vairuoja prabangius, galingus ir daug degalų sunaudojančius automobilius. Tokius priemonių neefektyvumus TVF ir akcentuoja.“
Tačiau ES šalys imasi veiksmų, o priemonių įvairovė yra gana plati: yra valstybių, kurios sumažino akcizus degalams, PVM tarifus, įvedė viršutines kainų ribas, riboja maržas, taiko energetikos įmonių viršpelnio mokesčius, akcizų nuolaidas ir PVM perteklinių pajamų grąžinimus ekonomikos dalyviams. Yra ir tokių šalių, kurios taiko tikslines subsidijas būtent pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams ar dirbantiesiems.
Lietuva iki šiol, žvelgiant ir į 2022 m. degalų kainų šuolį, stengiasi eiti būtent TVF rekomenduotu keliu, t. y. sudėlioti priemones taip, kad būtų pasirūpinta pažeidžiamiausiais visuomenės sluoksniais, ir stengiasi vengti horizontalių mokestinių priemonių.
„Dabar horizontalių priemonių irgi netaikėme, išskyrus pavasarį, kai turėjome 6 centų degalų akcizo lengvatą. Tačiau atsigręžę atgal matome, kad ši du mėnesius galiojusi lengvata mums, mokesčių mokėtojams, biudžetui, kainavo 17 mln. eurų“, – primena I. Genytė-Pikčienė.
Viena vertus, tai yra brangi priemonė. Kita vertus, pasižiūrėjus į kaimynines šalis Latviją ir Lenkiją, jaučiame milžinišką spaudimą ką nors daryti su degalų kainomis.
„Lenkija taiko tiek degalų akcizo tarifo sumažinimą iki Europos Komisijos (EK) leistino minimalaus lygio (bešviniam benzinui – 359 eurai už 1 tūkst. litrą, arba 0,359 Eur/l, o dyzeliui (gazoliams) – 330 eurų už 1 tūkst. litrą, arba 0,330 Eur/l), tiek PVM yra sumažinusi nuo 23 iki 8 proc. Taip pat yra įvedusi degalų kainų viršutines ribas, kurios siekia maždaug 1,79 euro. Tai yra stiprios intervencinės priemonės“, – teigia ekonomistė.
Gana agresyviai elgiasi ir Latvija, kuri degalų akcizus irgi yra nuspaudusi iki EK leistinos minimalios ribos. „Natūralu, kad tokiame kontekste tokiais tarptautinių institucijų diktuojamais standartais vadovautis galime tik iki tam tikros ribos, nes yra akivaizdūs praradimai, kalbant apie komercinio transporto degalų užsipilimus. Čia, matyt, reikėtų stabtelti ir pergalvoti mūsų akcizų politiką vidutiniu laikotarpiu. Į kontekstą reikėtų atsižvelgti labiau, kad bent kažkiek išlygintume situaciją ir apribotume degalų turizmą, kuris kenkia mūsų ekonomikai ir mažina su degalų pardavimais susijusių mokesčių surinkimą“, – tvirtina I. Genytė-Pikčienė.
Kiti mechanizmai?
Jei, kaip teigia finansų ministerija, degalų akcizų sumažinimas valstybės biudžetui kainuoja per daug, galbūt galima taikyti kokias nors lengvatas bent jau transporto įmonėms? Pvz., Italijos Vyriausybė, neapsikentusi sunkvežimių vairuotojų protestų, visai neseniai patvirtino 175,2 mln. eurų finansinės paramos paketą sunkvežimių vairuotojams, taip pat ūkininkams ir žvejams, nukentėjusiems dėl smarkiai išaugusių degalų kainų.
Vis dėlto A. Izgorodinas mano, kad taikyti subsidijas ar, pvz., grąžinti akcizus už degalus transporto įmonėms nėra taiklus sprendimas. „Tai padaryti techniškai labai sudėtinga, tai daug kainuos administravimo prasme, nes tas įmones reikia identifikuoti, mokesčių atžvilgiu kitaip aptarnauti – Valstybinei mokesčių inspekcijai tai irgi papildomai kainuotų. Tada kyla klausimas, ar tokios papildomos priemonės administravimas nesuvalgys visų privalumų ir laimėjimų vežėjams“, – dėsto ekonomistas.
„Manau, kad šiuo atveju nereikia imtis eksperimentų, nes yra labai paprastas būdas: pažiūrėti, ką daro kiti, ir atitinkamai savo mokesčių politiką derinti prie jų. Šiuo atveju tai yra elementari net ne valstybės, bet verslo logika. Bet koks verslas žiūri, ką daro konkurentai, ir prie to šiek tiek pritaiko savo strategiją. Valstybė šiuo atveju irgi turi elgtis taip pat“, – įsitikinęs A. Izgorodinas.
Dr. A. Bartkus laikosi panašios nuomonės – jei kaimyninės šalys mažina degalų akcizus ir net PVM, Lietuva turėtų neatsilikti. Šiuo metu Lietuvoje benzino akcizas siekia 562 eurus už 1 tūkst. litrą (0,562 Eur/l), o dyzelino – 553,60 euro už 1 tūkst. litrą (0,554 Eur/l). „Dabartinius mūsų degalų akcizus tikrai galima sumažinti iki EK leistinos minimalios ribos ir mes nenusižengtume jokioms ES normoms“, – pabrėžia ekonomistas.
„Lenkijoje iš tikrųjų akcizas yra netgi mažesnis, nei leidžia ES, nes ten daug priklauso ir nuo zloto svyravimų, – atkreipia dėmesį jis. – Be to, manau, kad turėsime žaisti su PVM. Jeigu mes sumažiname akcizą ir paliekame tą patį 21 proc. PVM tarifą, degalų kaina nuo, pvz., 2,30 euro sumažėtų iki 2,03 euro, suapvalinus. Gauname apie 27 centų šiokį tokį sutaupymą.
Jeigu mes paraleliai pritaikome ir lengvatinį PVM degalams, pvz., 12 proc., mes gauname 1,88 euro dyzelino kainą – tai jau yra 42 centų sutaupymas. Tarp 2,30 euro ir 1,88 euro tikrai yra didelis skirtumas“, – sako VU ekonomistas.
Laužo taisykles
Dr. A. Bartkus atkreipia dėmesį, kad lengvatinio PVM degalams ES teisės aktai neleidžia, tačiau Lenkija jį taiko. „Ispanai, man atrodo, ir akcizą taiko žemesnį nei minimalų. Europoje dedasi absoliuti betvarkė, tą reikia konstatuoti“, – pabrėžia jis.
Pasak ekonomisto, nors ES šalių narių požiūris daugybe klausimų labai skiriasi, ES pirmiausia yra ekonominė bendrija, todėl būtinas ir bendras koordinavimas: „Jeigu mes toje ekonominėje bendrijoje turime tam tikras taisykles, mes jų ir turėtume laikytis. Jeigu pas mus neleidžiama pritaikyti lengvatinio PVM, tai nei Lenkija, nei jokia kita šalis neturėtų šitaip elgtis, nes tai reikštų, pvz., momentines ir garantuotas sankcijas.“
Lenkija renkasi mažinti spaudimą gyventojams, o su Briuseliu pasiderės ateityje – taip dr. A. Bartkus įsivaizduoja Varšuvos požiūrį: „Visos Briuselio procedūros trunka net ne mėnesius, o kartais metų metus. Susirašinėjimas su Briuseliu yra tai, kas laukia dar tik ateityje, todėl lenkai taip ir elgiasi.
Jei kaimynai laužo taisykles, mes turime informuoti Briuselį, kad esame priversti, atsižvelgiant į kaimyninių šalių minimalius akcizus ir žemesnį PVM, imtis analogiškų priemonių, taip siekiant apsaugoti savo vartotojus. Beje, į beprasmio degalų turizmo aspektą ES biurokratai labai atsižvelgtų – mes jiems turėtume paaiškinti, kad, sumažinus ne tik akcizą, bet ir PVM, degalų kainų skirtumas Lenkijoje ir Lietuvoje pasidarys neesminis, o dėl to Lietuvos vartotojai nustos važinėti į Lenkiją ir deginti degalus tik dėl kelionės į Lenkiją. Briuselio akimis, tai turėtų būti absoliučiai beprasmiškos išlaidos. Tai praktiškai yra energijos švaistymas, – akcentuoja ekonomistas. – Mūsų sprendimas būtų traktuojamas kaip atsakas į nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes. Manau, netgi formalių pažeidimo procedūrų nebūtų pradėta. ES tai irgi yra proga apgalvoti, kaip vykdyti mokesčių politiką, jeigu mes esame bendrija.“
Pasak jo, mokesčiai turėtų būti labiau harmonizuoti. Kaip dar vieną iš Lietuvai neigiamų efektų turinčių nesuderintos mokestinės politikos pavyzdžių dr. A. Bartkus išskiria Latvijos Vyriausybės sprendimą sumažinti PVM daliai maisto produktų. „Visi Šiaurės Lietuvos gyventojai važiuoja ne į Pasvalio ar Biržų parduotuves, bet kitoje pusėje sienos esančias latvių parduotuves, – sako jis. – Tai yra kaimynių veiksmai, darantys įtaką Lietuvai.“
Dr. A. Bartkus siūlo Lietuvai prisitaikyti prie kaimyninių šalių ir iki metų pabaigos, kaip nusprendė Lenkija ir Latvija, sumažinti akcizą dyzelinui iki 330 eurų už 1 tūkst. litrą ir PVM iki lengvatinių 12 proc. Be to, ekonomistas pabrėžia, kad neverta apsiriboti tik lengvatomis dyzelinui: nors per 60 proc. automobilių parko Lietuvoje sudaro dyzelinu varomi automobiliai, vis dėlto trečdalis gyventoju vairuoja benzinu varomus automobilius. „Šiems vairuotojams degalai irgi pabrango. Turi būti paraleliai priimtas ir sprendimas dėl benzino akcizo mažinimo. Šie gyventojai irgi jaučia Artimųjų Rytų karo padarinius, tik nežinau, kodėl visi vien tik apie dyzeliną kalba“, – stebisi jis.
„Negali nukentėti ta šalis, kuri drausmingai laikosi taisyklių. Jeigu futbolo aikštelėje turime tokį teisėją, kuris leidžia spirti į kojas, pastumti tave, parversti, su ranka įnešti kamuolį į vartus, reikia ir patiems atitinkamai elgtis“, – išvadą daro dr. A. Bartkus.
Dosnumo ribos
Vis dėlto I. Genytė-Pikčienė mano, kad Lietuvos kaimynės negalės ilgą laiką taikyti tokių dosnių priemonių. Pasak jos, jau dabar Lenkija kurį laiką patiria EK perteklinio deficito procedūrą: „Tarptautinės reitingų agentūros Lenkijos fiskalinę drausmę vertina vis prasčiau, indikacijos dėl Lenkijos biudžeto atsparumo yra nepalankios. Tai jau Lenkijai kainuoja aukštesnes palūkanas, kurias tenka mokėti tiek bandant pasiskolinti, tiek refinansuojant valdžios sektoriaus skolą.“
Lietuvai, beje, tai irgi yra opus klausimas, nes susiduriame su nepalankia valdžios sektoriaus skolos aptarnavimo kaštų trajektorija, apie kurią jau dabar įspėja tiek finansų ministerijos, tiek Valstybės kontrolės prognozės.
A. Izgorodinas sutinka, kad dosni Lenkijos politika tikrai brangiai kainuoja šalies biudžetui, bet faktas ir tas, kad lenkai papildomų pinigų dabartinėmis aplinkybėmis gauna iš lietuvių.
Nereikia imtis eksperimentų, nes yra labai paprastas būdas: pažiūrėti, ką daro kiti, ir atitinkamai savo mokesčių politiką derinti prie jų.
„Manau, kad Lenkija nepralošia, jos pagrindinė užduotis yra padaryti taip, kad gyventojai ir vairuotojai šalies viduje mokėtų mažesnes kainas, o kaimynų vairuotojai irgi piltųsi degalų Lenkijoje. Iš dalies ta strategija pasiteisino“, – vertina ekonomistas.
Jo įsitikinimu, Lietuvai reikia atsisakyti ambicijų kiekvienais metais didinti akcizus, neatsižvelgiant, kas vyksta kaimyninėse rinkose ir pasaulyje. „Praėjusių metų pabaigoje „Citadele“ bankui rengiau ekonomikos prognozes. Mūsų prognozė buvo, kad nafta kainuos 60 dolerių už barelį. Dabar kainuoja 110 dolerių už barelį. Manau, kad valstybė turi prisitaikyti prie naujos realybės: tol, kol tęsis karas Irane, nafta liks brangi. Šiuo atveju kalbame ne tik apie biudžeto pajamų maksimalizavimą, bet ir apie pagalbą vairuotojams. Jeigu mes neatsižvelgsime į tai, ką daro kitos valstybės, liksime pralaimėtojo vietoje“, – įspėja A. Izgorodinas.
Anot jo, kitų metų biudžete neturi būti jokių galimybių nei dyzelino, nei benzino akcizų didinimui, ypač tuo atveju, jeigu ir mūsų kaimynai, o kartu ir konkurentai, nedidins akcizų: „Kitaip sakant, mums neužtenka padidinti akcizus ir sakyti, kad kitais metais surinksime daugiau lėšų. Reikia žiūrėti, kokią akcizų politiką taiko mūsų kaimyninės šalys.
Paprasti vairuotojai, kaip aš, pilsimės degalų Lietuvoje. Tačiau yra labai didelis kitas vartotojas, t. y. transporto įmonės, kurios sunaudoja labai daug degalų. Jos maksimaliai ieško variantų, kur degalų užsipilti pigiau, – sako ekonomistas. – Šiais metais akivaizdžiai buvo nepataikyta su akcizo degalams padidinimu, nes jis nesugeneravo tiek pinigų, kiek visi planavo.“
Finansų ministro Taurimo Valio teigimu, svarstomos akcizų alternatyvos, bet greičiausiai nuo kitų metų pradžios, kai įsigalios papildomi įsipareigojimai, susiję su anglies dioksido (CO2) dedamąja. Vis dėlto T. Valys tvirtina, kad trumpalaikis akcizų mažinimas būtų neproporcingai brangus ir reikštų biudžeto pajamų netekimą.
„Biudžetui skausmingas ir dabartinis aukštas akcizų dydis, nes tai atsispindi ir biudžeto pajamose, kurios, sakyčiau, nuvilia, turint omenyje, kokią infliaciją šiais metais išgyveno Lietuva. Jos praėjusiais metais finansų ministerija neprognozavo“, – primena A. Izgorodinas.
Ėmė ir paskaičiavo
Kai įvyksta tokio masto krizė, jau per vėlu skaičiuoti visas pajamas, sako dr. A. Bartkus. Tačiau jis ėmė ir paskaičiavo: VU ekonomistas palygino, kiek per šešis krizinius šių metų mėnesius, pradedant kovu ir baigiant rugpjūčiu, bei lyginant su atitinkamais šešiais praėjusių metų mėnesiais, smuko dyzelino paklausa.
„Realios pajamos į valstybės biudžetą iš dyzelino akcizo ir PVM yra smukusios 4,9 proc. Dėl ko? Dėl smukusios dyzelino paklausos, – teigia dr. A. Bartkus. – Kovą, palyginti su praėjusių metų kovu, dyzelino paklausa smuko 2,6 proc. Balandį, kai kilo kainos, palyginti su praėjusių metų balandžiu, dyzelino paklausa buvo smukusi 6 proc. Gegužę, kai buvo pasiektas lokalus kainų pikas, buvo 10 proc. mažesnė paklausa nei praėjusiais metais tuo pat metu. Birželį, kai Artimuosiuose Rytuose prasidėjo paliaubos, paklausos nuosmukis sušvelnėjo iki 4,3 proc. Liepą, kai paliaubos buvo sulaužytos, – krito 9,3 proc. Rugpjūtį – 6,3 proc. Rugsėjo duomenų dar nematau, bet manau, kad paklausos kritimas buvo dar didesnis.“
Jei susumuotume šių metų aštuonis mėnesius ir lygintume su tuo pačiu periodu praėjusiais metais, dyzelino paklausa yra smukusi 6,5 proc. „Ekonomistai kartais pasako, kad degalų paklausa yra neelastinga kainų atžvilgiu, kitaip sakant, kaina keičiasi, o paklausa nesikeičia. Tačiau taip sakoma tik sąlyginai. Turima omenyje, kad reakcijos būna nedidelės į nedidelius svyravimus, bet kai kaina pradeda augti labai stipriai ir viršija vartotojui psichologiškai priimtiną lygmenį, žinoma, kad paklausa smunka“, – aiškina jis.
Degalų paklausa smunka ne tik dėl to, kad pasienio gyventojai renkasi degalus piltis Lenkijoje ar Latvijoje, bet ir dėl kai kurių gyventojų pasirinkimo tiesiog vairuoti lėčiau ir taupiau, išskiria dr. A. Bartkus. Juk dyzelinu varomi automobiliai dažnai pasirenkami dėl ekonominių sumetimų. „Šie vairuotojai apskritai neretai turi ekonominį mąstymą, todėl nusprendžia važiuoti lėčiau ir taip paprasčiausiai sudegina mažiau degalų – jų nenuperka, todėl mažiau akcizo mokesčių nubyra į biudžetą“, – sako jis.
Dr. A. Bartkus tiesus – T. Valio finansų ministerija nebeturi ko prarasti, nes leido kainoms pakilti į tokias aukštumas, kokias regime šiandien. Negana to, laikydama jas ir toliau tokias aukštas, kelia infliacinį spaudimą absoliučiai visiems sektoriams. „Kodėl lenkai, ispanai nuėmė perteklinius ir kainas aukštyn keliančius komponentus? Todėl, kad stengiasi išvengti infliacijos rizikos. Jie ne tik apie gyventojus galvoja, bet ir apie infliaciją bei perkamąją galią šalyje“, – atkreipia dėmesį ekonomistas.
Jis atvirauja jau kelis mėnesius nesuprantantis, kodėl valstybė nesiima sprendimų ir ko konkrečiai laukia finansų ministerija. „Laukiama, kol pasibaigs [konfliktas Artimuosiuose Rytuose – red. past.]? Tačiau mes esame vieni iš lyderių pagal aukščiausią infliaciją ES, – pirštu į dar vieną sopulį beda ekonomistas. – Vienu kitu euru mažesnis biudžeto surinkimas iš akcizų nėra toks tragiškas, palyginti su nuvertėjusia pinigų perkamąja galia prieš akis. Štai šito reikia stengtis išvengti.
Nėra taip, kad tik Lietuvos finansų ministerija yra išmintinga. Latvių, lenkų, ispanų, kroatų, maltiečių finansų ministerijos irgi yra nekvailos, bet elgiasi kitaip nei Lietuvos ministerija. Gal reikia susimąstyti, kodėl mes elgiamės kitaip nei visi kiti?“ – retorinį klausimą kelia dr. A. Bartkus.
(be temos)
(be temos)
(be temos)