Pas kaimynus

Knygnešių keliais – cukraus pirkti

Tradicinė automobilių eilė kelyje į Rusiją. Gerdos Gudjurgienės nuotrauka

Tas, kas iš Klaipėdos į Tilžę (dabar Sovetską) keliavo bent prieš gerą dešimtmetį, šiandien išsiruošęs pamatys gerų pasikeitimų. Kai kur važiuos platesniu keliu, o ties Šilute – nauju apylankos keliu ir ten naujutėlaitėje degalinėje galės apsirūpinti degalais. O pasukę ties Mikytais Tilžės link galės nuskrieti vos ne kaip užsienio greitkeliu. Bet neilga atkarpa, nes akis patrauks įspūdingas muitinės terminalas, ir toks pakilus įspūdis neatslūgsta iki pasienio – Karalienės Luizos tilto.

Lietuvos pusėje vaizdas būtų visai europietiškas, jeigu ne didoka automobilių eilė. Sako, jais sieną kerta tie mūsų piliečiai, kuriems ši brangi kelionė apsimoka. Tai tie, kurie parsivežtas iš Rusijos pigesnes negu pas mus prekes čia sugeba parduoti pelningiau. O tie, kurie per tiltą perneša tik tiek, kiek leidžia mūsų Vyriausybės įstatymais nustatyta tvarka, vadinasi, tik kuklioms savo reikmėms, palieka automobilius Lietuvos pusėje ir pėsčiomis kulniuoja per minėtąjį tiltą. Tiesa, gali ir nekeliauti į kitą Nemuno pusę, nes, vos pastačius automobilį, beje, itin duobėtoje aikštelėje, vos ne muitininkų pašonėje, apspinta vyrai ir moterys, siūlantys pirkti brangiau negu Sovetske, bet pigiau negu Lietuvoje – cukraus, cigarečių, degtinės bei pasikeisti litus į rublius. Niekas čia nedraudžia jiems tai daryti, nes jokių pareigūnų aplink nesimato. Tiesa, regi vieną kitą jų užsukantį į netoliese esančią kavinukę. O nutarusiam eiti per sieną belieka mandagiai pasilabinti su pasieniečiais pasų tikrintojais – ir keliauk sveikas į Rusiją.

Tilžė – lietuvybės centras

Ši mintis pirmiausiai šauna į galvą, kai tik atsiduri ant naujo tilto. Žvilgsnis krypsta tolimojo Rambyno kalno pusėn, kažkodėl prisimeni Tilžėje išleistą pirmąjį lietuvišką laikraštį “Nusidavimai” ir su šiuo miestu surištus didžiuosius Lietuvos veikėjus – Vydūną, Jankų, Zaunius. Akys atsimuša į nuostabius, šiandien apšiurusius Karalienės Luizos tilto likučių bokštus ir didžiulėmis raidėmis užrašą “Rosija”. Pagalvoji – kažkada iš Tilžės į Lietuvą knygnešiai slapta gabeno uždraustą lietuvišką spaudą, dabar kontrabandininkai Nemunu plukdo ir raiti arkliais bei ratuoti automobiliais vietoje knygų į Lietuvą velka pigias cigaretes ir alkoholį.

Šitaip nuodija gyvenimo nustekentą tautos dalį. O ir dažnas yra priverstas trenktis į šį miestą pigesnio cukraus, svaigalų bei vaistų.

Ankstų darbo dienos rytą Rusijos pusėje prie neišvaizdžios pasieniečių kontrolės būdelės pėstute sugužėjo negausus būrelis mūsų tautiečių. Pasieniečiams nėra reikalo skubėti, tad keliauninkai ilgai ramstė geležinę tvorą ir spoksojo į gaują valkataujančių šunų bei šiukšliną gatvę. Čia su dviračiais, vežimėliais, maišais, krepšiais ir kibirais atskubėjo Panemunės gyventojai. Daugiausia tai – pagyvenę žmonės, atvežę parduoti į Tilžę bulvių, kopūstų, braškių, pieno produktų ir kitų sunkiu darbu išaugintų gėrybių. Sakosi, taip prisiduriantys prie skurdžios pensijos. Susitikę nepažįstami žmonės kalbasi lyg seni geri draugai, nes visų rūpesčiai – beveik vienodi. Dalijasi informacija – kiek, ko ir kur pirkti, ką galima “pernešti” per sieną. Ypač tai aktualu naujokams, kurie orientuojasi tik pagal nuogirdas.

Pirmyn – į parduotuves!

Pasienietis ilgokai varto pasą, paskui įdėmiai žiūri į jo savininką, duomenis žymi kompiuteryje, taukšteli antspaudą – ir tu jau užsienyje! Pinigų keitimo paslauga “įsitaisiusi” netoli kontrolės punkto – čia jau laukia jauni vyrukai ir siūlo litus keisti į rublius. Pataria negaišti laiko valiutos keitykloje, nes ji nedirba ir neaišku, kada atvers duris. “Koks jums skirtumas, svarbiausia, kad mes dirbame”, - šypsosi draugiški vaikinai. Išties pasikeisti pinigus čia nėra problemų ir tą buvo galima padaryti jau ant Karalienės tilto, kur atvirai rublių siūlė jauna moteris. Rubliais pastorinę pinigines tėvynainiai, anot senos lietuviškos dainos, pasileido “po Tilžės miestelį, kur siauri gaseliai” (siauros gatvelės). Tačiau ne istorinės gatvelės jiems rūpėjo, o parduotuvės. Jose, skirtingai negu sovietmečiu, dabar gausu įvairių maisto prekių, gėrimų, geros rusiškos kosmetikos, ne tokių brangių, kaip Klaipėdoje, garsaus rusiško aukso, gintaro papuošalų ir kt. Pirk jose visko kiek nori, bet nenusiženk Lietuvos įstatymams. Vadinasi, ne viską galėsi pernešti per Lietuvos sieną. Bet apie tai vėliau, o dabar pirmyn – į parduotuves!

Norisi, bet negalima

Keliauninkai jaučiasi čia lyg namuose. Vietiniai juos atpažįsta iš didelių krepšių. Būreliais, tarsi skruzdėlės, jie migruoja iš vienos parduotuvės į kitą. Pirmiausia prie cukraus, kurio vienas kilogramas kainuoja vos vieną litą! Trumpi pasitarimai, ką geriau apsimoka pirkti, stichiškai vyksta prie degtinės prekystalių. Ji nebrangi – nuo 3,5 lito ir šiek tiek daugiau. Pasirinkimas gausus. Visų graibstomas likeris “Čiornaja magija” kainuoja apie 7 Lt. Pagal kišenę gali pasirinkti konjako, balzamo, įvairių vynų. Cigarečių “LM” blokas kainuoja 13 Lt, “Šventas Georgijus” blokas – 6 Lt ir t.t. Šios trys pagrindinės prekės ir, žinoma, benzinas bei vaistai, dėl kurių į Kaliningrado sritį plūsta tėvynainiai.

Pigiau čia parduodami duona, pienas, kava, o mėsos, žuvies kainos – beveik kaip ir pas mus. Štai raudonųjų ikrų dėžutė kainuoja 16 Lt, juodojo šokolado kilogramas – 4.30 Lt. Daug įvairios geros ir pigesnės negu pas mus rusiškos kosmetikos. Sako, iš lietuviškos Panemunės šeimyninių švenčių švęsti Sovetsko restoranuose atvyksta tautiečiai, čia jie kerpasi plaukus, darosi madingas šukuosenas, manikiūrą nebrangiose kirpyklose. Pavyzdžiui, manikiūras čia kainuoja tik 3 Lt. Vaistinės – lankomiausios vietos. Vien dėl validolio, kurio Klaipėdoje su žiburiu nesurasi ir kurio plokštelė Sovetske kainuoja tik 35 centus! O kur dar visi kiti pigesni vaistai, kurie mūsų pensininkams namuose neįperkami arba išvis jų nėra?!

Normos ir draudimai

Kiekvienoje parduotuvėje pamatai ką nors tokio, ko norėtum nusipirkti, nes pas mus tai kainuoja dvigubai arba trigubai brangiau. Bet jauti apynasrį – mūsų Vyriausybės nurodymus ko ir kiek gali vežtis ir neštis per sieną. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali neštis arba vežtis 2 kg cukraus, vieną litrą degtinės arba kitų gėrimų, vieną bloką cigarečių. Ir, žinoma, ne kasdien, o tik vieną kartą per savaitę! Tiesa, keliauti kaip turistas, grožėtis istorine Tilže – prašau nors kiekvieną dieną, bet lauktuvių neparveši. O vaistų gabenti draudžiama. Tai ko ten važiuoti, nesupranta Vyriausybės apribojimų žmonės. Nes kai kam naudos iš tokių kelionių nedaug, nebent “žalos” – rusų pasieniečių antspaudais išmargintus pasus dažnai keliaujantiems tenka dažniau keisti, o tai atima nemažai laiko ir pinigų.

Kaip gyveni, kaimyne?

Prisipirkus daiktų, prisivalgius skanių rusiškų pyragėlių su mėsa, džemu, kopūstais ir užgėrus skaniomis nebrangiomis – tik 50 centų stiklinė – sultimis, pasitaikė proga pakalbėti su vietiniais ir pasidomėti, kaip jie gyvena.

- Blogai, - atsakė sutiktas inteligentiškos išvaizdos kalbus žmogus, buvęs geologas. – Nėra darbo, maži atlyginimai ir pensijos, nei maistui, nei mokesčiams nepakanka.

Sutikome jį prie butų pardavimo skelbimų lentos, kur perskaitėme, kad, pavyzdžiui, dviejų kambarių butas su patogumais kainuoja apie 15 tūkst. dolerių. Nusistebėjus dėl tokios žemos kainos, pašnekovas paaiškino, kad tuo, kas čia parašyta, nereikia tikėti, kad, pamačius tą butą, paaiškės, jog jis – vienos griuvenos ir kad jį reikia statyti iš naujo. Žmogus sakė girdėjęs, kad ir pas mus – ne pyragai, bet Sovetske dar blogiau – bedarbystė, skurdūs atlyginimai, o vidutinė pensija – tik apie 100 litų. Žmogus mano, kad dėl to kalti ne tik Jelcinas ir Čiubaisas, bet ir lietuviai, o apie Gorbačiovą turi savo atskirą nuomonę, kurios nepanoro nė sakyti.

Netoliese, ant gatvės grindinio, būrelis moterėlių pardavinėjo pieną, varškę, sviestą, braškes ir gėles. Pasidomėjus, kiek kainuoja braškės, supykusi moteris pradėjo šaukti, kad tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Mat braškių neauginanti, o jas atveža lietuviai. Kaip ir pieno produktus. Juos tik parduodanti.

Taip ir knietėjo paklausti, kodėl pati uogų neaugina arba karvutės nelaiko. Juk dirvonuojančios žemės, kurioje nešienauta žolė dangų siekia, miesto skveruose ir pakraščiuose apstu. Bet ne atvykėlių reikalas kištis į svetimą gyvenimą, nes ir patys čia atsidanginome ne iš gero gyvenimo.

Patarė pasiruošti

Nusivarę nuo kojų, apsikarstę krepšiais, sulaukę savo eilės rusų pusėje, vėl “gavę” antspaudą į pasą, keliauninkai per tiltą patraukė namų link. Spėliojo, kaip dabar juos “kratys” Lietuvos muitininkai. Pastarieji buvo geranoriški ir patarė tokioms kelionėms pasiruošti. Tai yra – paskaityti “Valstybės žinias”, domėtis Vyriausybės nutarimais, su kuriais prireikus galima susipažinti ir muitinėje viešai pakabintoje vietoje. Tada jokių nesusipratimų nebus. Žinoma, jie teisūs, bet visa bėda tai, kad tos taisyklės dažnai keičiamos, kad, pavyzdžiui, pasienio rajonų gyventojams normos vienokios (didesnės), tolimesnių – mažesnės. Paskui tuos pakeitimus nepabėgiosi...

Tačiau geriausią užsienį keliauninkai aptiko užsukę į Priekulę, kur miesto centre, puikioje maisto parduotuvėje, gamintojo kainomis prisipirko skanių mėsos, žuvies ir pyrago gaminių. Žodžiu, išėjo taip, kad svetur buvo neblogai, o namuose – geriausia. Bet, kad tai suprastum, reikia nuvažiuoti bent į Sovetską.