„Lūkesčiai tikrai buvo dideli, daug įdėta darbo, daug susitikimų, daug posėdžių, o apčiuopiamų rezultatų ir sprendimų nėra“, – praėjusią savaitę „Žinių radijui“ sakė K. Mažeika.
Pasak jo, vietoje dabartinės tarybos būtų siūloma grįžti prie ministro patariamosios tarybos modelio, kai konkrečiais klausimais būtų konsultuojamasi su mokslo, verslo ir socialinių partnerių atstovais.
Maisto taryba – socialdemokratų idėja, kuria jie džiaugėsi. Ir štai naujasis žemės ūkio ministras, demokratas, nori ją panaikinti. Ką apie tai mano socdemai? Ar tikrai Maisto taryba nepateisino lūkesčių? Ar kovoje su aukštomis maisto kainomis nuleidžiamos rankos? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo „Pricer.lt“ vadovas Arūnas Vizickas (toliau – A. V.), Seimo nariai – socialdemokratė Birutė Vėsaitė (toliau – B. V.), demokratė Jekaterija Rojaka (toliau – J. R.) ir konservatorius Mindaugas Lingė (toliau – M. L.), taip pat Maisto taryboje dirbęs ūkininkas, socialdemokratas Mindaugas Maciulevičius (toliau – M. M.) ir Vilniaus universiteto ekonomistas doc., dr. Algirdas Bartkus (toliau – A. B.).
– Kaip atrodo maisto kainos Lietuvoje? Ar jos auga, ar jos krenta?
– A. V.: Šiandien pastebime tam tikrą stabilumą ir netgi kosmetinį kainų sumažėjimą, bet tikrai ne dėka Maisto tarybos, o todėl, kad atsigavo konkurencija. Vienas didžiausių žaidėjų paskelbė kainų revoliuciją, dėl ko kainas koreguoti buvo priversti kiti žaidėjai. Kol kas poveikis dar nėra tokio plataus masto, yra prekybos tinklų, kurie gina savo kainodarą. Vienas iš Maisto tarybos tikslų – didinti kainų skaidrumą – galėtų būti naudingas. Tikslas iškeltas, bet nerealizuotas. Maisto tarybos problema ta, kad jos veikla panašesnė į darbo imitaciją nei į darbą.
– Kodėl taip nutiko?
– A. V.: Maisto taryba turėtų atstovauti vartotojus, jei nori sumažinti kainas. Vienu iš pagrindinių jos instrumentų turėtų būti konkurencijos atstatymas. Tai, ką jau matėme susirinkimuose, buvo pokalbiai apie tai, kaip teisingai paskirstyti pyragą, kuris jau yra užkrautas vartotojui. Kalbant apie tikslus, tokius kaip kainų skaidrumas ar prieinamumo didinimas, jokių veiksmų inicijuota ir realizuota iš Maisto tarybos nebuvo. Dėl tikslo rūpintis maisto sveikatingumu buvo įvestas cukraus mokestis, visiškai neanalizuojant jo poveikio ir pasekmių. Kitas tikslas – teisingesnis vertės paskirstymas tarp ūkininko, perdirbėjo ir prekybininko – taip pat nesulaukė jokios iniciatyvos. Ūkininkai tik dar labiau nukentėjo, pieno kainos sumažėjo ir iniciatyvų tai spręsti nebuvo.
– Ar džiaugiatės Maisto tarybos veikla ir jos rezultatais?
– B. V.: Rezultatai gana kuklūs, bet drastiškai naikinti šio formato nesiūlyčiau. Nevyriausybininkai, perdirbėjai ir ūkininkai pagaliau turėjo galimybę susitikti su didžiausiais prekybos tinklais ir matyti, kur yra piktnaudžiaujama verte. Sąlygos tiekimo grandinėje nėra visiems vienodos. Jei ministras turi geresnį receptą, kaip sutvarkyti šias problemas, tegul siūlo jį Vyriausybei. Bet aš manau, kad tai buvo labai geras formatas, galbūt ir nepakankamai išnaudotas, tačiau naikinti lengva, o sukurti sunku.
– Kaip jums atrodo, kodėl rezultatų nebuvo?
– B. V.: Galbūt neužteko laiko, galbūt užduotys nebuvo aiškiai suformuluotos. Manau, kad padėtis yra pataisoma.
– Kokių žingsnių galima tikėtis iš naujosios koalicijos siekiant kovoti su maisto kainomis? Ar visos viltys buvo dedamos į maisto tarybą?
– B. V.: Kai energetikos ministras ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad būtų skelbiamos degalų kainos, konkurencija paaštrėjo. Jeigu būtų pasitelktos mokslo institucijos, suvienodintos metodikos, manau, kad turėtume rezultatą ir matytume, kur yra per daug pelnomasi vienų ar kitų grandinės dalyvių sąskaita.
– Ar palaikote savo partijos kolegos, ministro Kęstučio Mažeikos idėją naikinti Maisto tarybą?
– J. R.: Reikia pripažinti, kad tarybos egzistavimas ir diskusijos daugiau atsakymų neatskleidė. Šiandien mums trūksta ne duomenų, ne tarybų, ne diskusijų, o atsakymų. Šiuo metu Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pavesta stebėti kainas. Turėtume judėti link išankstinio perspėjimo mechanizmo, o ne reagavimo po to. Kainų stebėsena negali būti politikos tikslas. Jos tikslas turi būti suprasti, kodėl kainos Lietuvoje kyla sparčiau, nei kitur. Reikalinga nuolatinė stebėsena su labai aiškia atsakomybe, kuri, deja, vis dar nevyksta. Tuomet nuo statistikos turime pereiti prie ekonominės diagnostikos. Reikia ne tik matuoti, bet ir ieškoti sprendimo. Šiandien turėtume kalbėti ne vien apie Maisto tarybos egzistavimą, bet ir tai, kokius sprendimus galėtume įgyvendinti, kad ne tik stebėtume, bet ir judėtume link diagnostikos, kuri užbėgtų už akių didelėms kainų krizėms.
– Kaip turėtų veikti išankstinio perspėjimo mechanizmas? Ar žmonės turėtų būti perspėjami, kad kainos augs?
– J. R.: Ne žmonės, o politikai. Šiuo metu turime kelias institucijas, atsakingas už dalelę bendro paveikslo. Lietuvos bankas turėtų stebėti ir valdyti infliaciją. Žemės ūkio duomenų centras aiškiai, tam tikrais pjūviais parodo, kokia dalis atitenka maržai, ūkininkams, prekybininkams ir per kokius kanalus formuojama galutinė kaina. Mes turime labai didelę energetinių išteklių dedamąją. Turime suprasti, kaip ir per kiek laiko spaudimas energetikai paveiks bendrą kainų lygį. Išankstinio perspėjimo mechanizmas turėtų signalizuoti, kokie trumpalaikiai ar ilgalaikiai sprendimai yra reikalingi.
– Pone Linge, nuo pat pradžių buvote skeptiškas, kai atsirado Maisto tarybos idėja. Kaip vertinate naujojo ministro kalbas, kad tarybą reikėtų naikinti?
– M. L.: Įžvalgos ir nuogąstavimai pasitvirtino, tai pripažįsta ir patys valdantieji. Kai buvo kuriama Maisto taryba, demokratai tam pritarė. Šiandien jie atsitraukia ir pripažįsta, kad tai buvo panašiau į imitaciją, o ne į realų problemos sprendimą. Jie bent jau nebando tęsti proceso, kuris nėra efektyviai orientuotas į rezultatą. Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai atsiranda užmojis reguliuoti kainas ir ieškoti kaltų. Norint pamatyti kainos sudedamąją ar ką nors paaiškinti visuomenei, nereikia, kad institucijos rinktųsi į posėdžius ir perkrautų popierius iš vieno stalčiaus į kitą. Tokių resursų nėra ir galbūt dabar dėmesys bus koncentruojamas į kitas problemas.
– Ar manote, kad tiesiog reikia padėti tašką ir nebebandyti lįsti prie maisto kainų bei palikti viską rinkai?
– M. L.: Žiūrint, koks yra tikslas. Kai Maisto taryba buvo kuriama, visuomenei buvo pristatyta, kad reikia kovoti su augančiomis maisto kainomis. Kadangi buvo formuluojamas toks lūkestis, žmonės tikėjosi konkretaus rezultato. Pakeliui tai transformavosi į kitas smulkesnes iniciatyvas, tokias kaip kainos skaidrumas, paaiškinimai ir skelbimai. Buvo galima pasakyti tai nuo pat pradžių ir nekurti bereikalingų lūkesčių ar instrumentų. Buvo galima visa tai pateikti be pompastikos, kad įsteigus vieną papildomą instituciją įvyks stebuklas ir situacija rinkoje pasikeis.
– Pone Mindaugai, jūs dalyvavote Maisto tarybos veikloje nuo pat pradžių. Ar manote, kad jai vis dėlto pavyko nuveikti ką nors prasmingo?
– M. M.: Pagrindinė klaida buvo iškomunikuoti, kad sukurta Maisto taryba sureguliuos kainas. Tuomet žurnalistai ėmė klausinėti, ar kainas jau sureguliavome ir ar dabar viskas atpigs. Taryba nuo pat pradžių neturėjo galimybės apie tai kalbėti. Įstatymai draudžia rinkos dalyviams kalbėti apie kainas ir siekti susitarimų. Maisto taryba darydavo bendrą apžvalgą, kodėl kainos kyla, krenta ir kaip pasiskirsto grandinėje. Tai buvo gera platforma, nes šiandien neturime jokio kito formato, kuriame diskutuoti galėtų ir pirminės grandies gamintojai, ir perdirbėjai, ir prekybininkai. Pieno supirkimo kaina nepadengia savikainos ir su kiekvienu primelžtu pieno litru ūkininkas praranda pinigus. Toks formatas duoda stimulą ir atsiranda vieša diskusija. Diskusijose yra ir daug viešų kalbų. Kuo labiau visuomenę šviesime, kuo atviriau kalbėsime ir parodysime, kaip pasidalinamas galutinės maisto produktų kainos pyragas, tuo skaidriau ir geriau bus visiems. Nesakyčiau, kad pats formatas yra labai blogas. Priešingai, Europos Sąjungoje einama panašiu keliu. Daug kitų šalių turi panašias tarnybas. Tai yra platforma diskusijai, kuri tikrai duoda vaisių.
– Maisto taryboje besidarbuojantis M. Maciulevičius sako, kad iš esmės formatas buvo geras. Ką jūs apie tai galvojate?
– A. B.: Pirmiausia niekada nebūčiau steigęs šios tarybos. Argumentų, ką galime pasiekti įsteigę tokią instituciją, nebuvo daug. Praėjus daugiau laiko po eksperimento, buvo padaryta išvada, kad naudos nėra daug ir Maisto tarybą geriausia panaikinti. Tačiau blaškymasis yra blogas dalykas. Sukuriami lūkesčiai, institucijos įdarbinamos į procesą, o tada Vyriausybė staiga atsisako savo projekto. Jei suformuojame naują instituciją, tai ji turėtų išlikti bent jau to politinio ciklo metu. Žvelgiant giliau, ši situacija rodo, kad esame giliai įklimpę praeityje. Maisto įperkamumas nėra Lietuvos žmonių problema. Gyventojai puikiai įperka maistą. Mūsų dėmesys turi krypti ne į kainas, o į kitus su maistu susijusius aspektus. Europos Sąjunga ir išsivysčiusios valstybės užsiima žemės ūkio transformacijos klausimais, kad maistas būtų kuo ekologiškesnis.
Jei suformuojame naują instituciją, tai ji turėtų išlikti bent jau to politinio ciklo metu.
– Sakote, kad maisto įperkamumas nėra problema. Tačiau statistika rodo, kad maistui lietuviai išleidžia 19 proc. vartojimo išlaidų, kai vidurkis bendrijoje yra 13 proc. Ar tai nekuria problemų, kurias reikėtų spręsti?
– A. B.: Mes lyginamės su Europos Sąjunga, su vienomis iš turtingiausių, sėkmingiausių šalių planetoje. Esame pakliuvę į klubą, kuriame didžiosios šalys yra prieš mus. Bet tai nereiškia, kad mes atsiliekame ar esame skurdi valstybė. Problema ne ta, kad maistui išleidžiamas didelis procentas, o ta, kad lietuvių pajamų lygis nėra priartėjęs prie Vakarų europiečių pajamų lygio. Tačiau mes gerai juos vejamės.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)