Galima apskaičiuoti

Reformos rengėjams tikrai verta skaičiuoti tik laiką. „Laikas – pinigai“ – ši ekonominė formulė iki šiol liko neįtraukta į gynybos biudžeto prognozes. Niekas kol kas neskaičiuoja, kiek papildomų pajamų valstybei duotų greičiau priimami sprendimai, mažiau biurokratinio laukimo. Imkime ir paskaičiuokime: jei verslas kurtų 6,7 mlrd. eurų bendrojo vidaus produkto (BVP) ne per mėnesį, o bent viena diena greičiau, per metus tai virstų papildomai bent 2,7 mlrd. eurų BVP ir 500–800 mln. eurų įplaukų į biudžetą. Tai viršytų planuojamą mokesčių reformos efektą – bet be papildomos naštos verslui ar gyventojams.

Vieša paslaptis, kiek nuostolių patiria šalis dėl įstrigusių investicijų. Prastovose pradingsta gyvenamieji kvartalai, kurių leidimų derinimas užtrunka trejus metus ir ilgiau. Prastovose yra gamyklos, kurios jau vakar galėjo kurti gerovę, tačiau laukia suderinimų, leidimų ir nežinia kam reikalingų parašų. Investicijų prastova – tai tiksinčios palūkanos, biurokratinius popierius stumdančių darbuotojų – šiapus ir anapus valdžios – algos, tai prarandamas našumas ir didėjančios kainos vartotojams.

Ligonis reanimacijoje

Versle laikas turi kainą. Gamybos linijos, logistika, projektų valdymas – viskas turi aiškius skaičiavimus, lemiančius investicijų atsipirkimą. Laikas turi kainą ir švietime, medicinoje. Joje laiko kaina kupina dramatizmo: jei reanimacijoje vėluojama nors kelias minutes, gali būti per vėlu. Valstybė tokių laiko skaičiavimų neturi ir iki šiol nesivargina jų daryti, nors ekonomikos padėtis po planuojamos mokesčių reformos gali priminti ligonį reanimacijoje. Tad skubėti – verta.

Tiesa, ekonomikos ir inovacijų ministras jau ėmėsi gerų iniciatyvų, o verslui leista pateikti problemas neseniai įsteigtai komisijai. Belieka iškelti laiku ir pinigais išmatuojamą tikslą: kiek ekonomikos augimo ir mokesčių įplaukų duos spartesni procesai?

Tiesiog reikia įjungti valstybės mastu apsivalymo sąjūdį ir padaryti tai tokiu pat greičiu, jeigu ne trenksmu, kaip skubama didinti mokesčius.

Jei biudžetui reikia 2 mlrd. eurų kasmet, skaičiuokime konkrečiai. Kiek greičiau reikia išduoti leidimus gyvenamųjų namų statybai, kiek pagreitinti leidimų išdavimą naujoms gamykloms (juolab kad jų šiuo metu ir taip nedaug), kiek pagreitinti infrastruktūros prisijungimų išdavimą, stokojamų darbuotojų atvežimą? Verslas užsibrėžęs pasiekti 100 mlrd. eurų BVP iki 2030 m., tam pritaria ir valdžia, o kur dar vienaragių pažadas sukurti 20 proc. BVP. Vadinasi, drąsiai galime viršyti papildomus 5 mlrd. eurų BVP kasmet ir 1,5 mlrd. eurų gynybos finansavimui. Su sąlyga, kad nepražudysime šio augimo mokesčiais.

Apsivalymo sąjūdis

Kiekvienas valstybės tarnautojas giliai širdyje žino, kur galima sutaupyti laiko, o pagal savo kompetenciją jis netgi privalo siūlyti, kokias sistemines problemas reikia spręsti. Tiesiog reikia įjungti valstybės mastu apsivalymo sąjūdį ir padaryti tai tokiu pat greičiu, jeigu ne trenksmu, kaip skubama didinti mokesčius. Taip mes paversime laiką savo sąjungininku. Ne dėl to, kad prastumtume reformą iki liepos 1 d., o kad viešasis sektorius gebėtų greitai kurti vertę, atsiliepti į iššūkius ir prisiimti atsakomybę. Tai leistų sutaupyti ir nemenkų konkrečių eurų. Galiausiai tai reiškia visų trokštamą didesnį visų mūsų našumą. Kad valstybės aparatas judėtų greičiau, jam reikia ne tepalų, o spaudimo arba motyvuojančio visuotinio sąjūdžio. Laiko spaudimas žmogui yra ne visuomet malonus, bet išganingas – jis išgydo nuo prokrastinacijos ir neveiklumo. Kai spaudimo nėra, vienintelis teisingas sprendimas dažniausiai yra atidėtas arba nepriimtas sprendimas.

Politikų sprendimų laikas irgi svarbus. Štai Vyriausybės programoje buvo žadėta neapmokestinti reinvestuojamo pelno ir taip atgaivinti merdinčias investicijas. Tačiau parengtame mokesčių pakete tai liko tik žodžiai. Politikai toliau žada neapsunkinti investicijų mokesčiais, visgi pakete numatytas tik momentinis ilgalaikio turto nusidėvėjimas, ir tai tik žaliajam kursui. Nors skamba gerai, momentinis nusidėvėjimas tik kilnoja mokestį laike ir neprilygsta reinvestuojamo pelno neapmokestinimui. Tik jis būtų reali ir savalaikė pagalba Lietuvos ekonomikai ir kartu biudžetui.

Mokesčiai gali būti surenkami dviem būdais: apkraunant tuos, kurie kuria, arba leidžiant jiems kurti daugiau ir greičiau. Kol kas valstybė renkasi pirmąjį variantą. Gal atraskime antrąjį? Jeigu didesnius tarifus taip lengvai paverčiame biudžeto pajamomis, gal metas tą patį pratimą pritaikyti ir pinigais paverčiant laiką?