Mokesčiai

Nemokamos muzikos viešumoje nebūna

Pinigai už kūrybą renkami restoranuose, viešbučiuose ir autobusuose

Nė vienas baras ar kavinė be muzikos neįsivaizduoja veiklos. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Lietuvai vis labiau perimant civilizuoto pasaulio įstatymus ir gyvenimo taisykles, įsigalioja vis nauji įstatymai ir mokesčiai. Dar prieš keletą metų sunku buvo įsivaizduoti, kad reikės mokėti už aplinkos taršą, už įvairių pakuočių naudojimą, o dabar reikia mokėti netgi už tai, kad groji ar klausaisi muzikos.

2003 metų kovo 5 dieną priimtas naujos redakcijos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuris tapo teisiniu pagrindu apmokestinti įvairius ūkio subjektus už muzikos įrašų ir fonogramų viešą atlikimą. Šio įstatymo vykdymo kontrole užsiima Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA), įsikūrusi Vilniuje. AGATA inspektoriai dirba visuose šalies miestuose ir apskrityse, Klaipėdos miesto ir apskrities inspektorė yra Irina Tkačiova.

Nenori tylos

Pasak AGATA direktorės Liudmilos Balcevič, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nurodo, kad bet kuris viešas muzikos įrašo atlikimas komerciniais tikslais turi būti apmokestintas. Muzikos kūrinys yra savotiškas produktas, kurio naudojimas negali būti nemokamas, juo labiau – komerciniais tikslais.

AGATA veikla parodė, kad asociacijos inspektoriams sunkiausia susikalbėti ir galiojančio įstatymo nuostatas aiškinti įvairių barų, kavinių, restoranų savininkams. Jie dažnai nesupranta, kodėl būtina kažkam mokėti už lankytojų salėje retransliuojamą radijo stočių muziką. L.Balcevič pasakojo, kad viešojo maitinimo įstaigų savininkams pasiūlius visai negroti ir netransliuoti muzikos, nesutinka nė vienas. Tačiau tik po ilgų ir sunkių įkalbinėjimų ir įstatymo aiškinimų pavyksta pasirašyti sutartis.

Vakariečių tradicijos

AGATA direktorė L.Balcevič ir Klaipėdos inspektorė I.Tkačiova pasakojo, kad lietuviai nenoriai taikosi su galiojančio įstatymo nuostatomis, vangiai pasirašinėja sutartis. Kitaip reaguoja Vakarų šalių kompanijų, dirbančių Lietuvoje, atstovai.

L.Balcevič pasakojo apie visai unikalų atvejį. Kai „Mažeikių naftą“ dar valdė amerikiečių kompanija „Williams”, jos atstovai patys kreipėsi į AGATA su klausimu, kokį mokestį jie privalo mokėti už muzikos transliavimą darbo vietose.

I.Tkačiova taip pat minėjo panašų atvejį. Į ją neseniai kreipėsi vieno uždaro uostamiesčio klubo, priklausančio skandinavams, vadovai ir klausė, kaip ir kada jie gali sudaryti sutartį su AGATA. Tačiau ir lietuviai vis dažniau supranta, kad atėjo laikas gyventi ir dirbti pagal vakarietiškas tradicijas.

Kurortuose – problemos

AGATA darbuotojai tvirtino, kad daugiausia problemų yra pajūrio kurortuose, ypač Palangoje. Čia veikiančių barų, kavinių ir restoranų savininkai ne tik kad nenori pasirašyti sutarčių ir muzikos atlikėjams bei fonogramų gamintojams atlyginti už darbą, kurio produktais naudojasi, bet ir grasina teismais.

AGATA inspektorių darbo koordinatorė Birutė Tudorakė tvirtino, kad sunkiausia susikalbėti su Palangos restoranų ir viešbučių asociacijos nariais. I.Tkačiova pasakojo, kad palangiškiai tiesiog bėga nuo jos, ignoruoja įstatymą, nenori klausyti jokių argumentų.

Lengviau yra Neringoje. I.Tkačiovos vertinimu, Kuršių nerijoje gyvena tarytum visai kitokie žmonės. Su Neringos verslininkais ir prekeiviais lengva ir paprasta bendrauti, jie neprieštarauja mokėti papildomą, tačiau pagrįstą mokestį.

Palangoje lengva dirbti su didžiųjų viešbučių ir restoranų savininkais, taip pat su tų viešojo maitinimo įstaigų vadovais, kurie dirba tik vasaros sezono metu.

Vienose rankose

I.Tkačiova, AGATA inspektore pradėjusi dirbti maždaug prieš metus, pasakojo, kad jos žinioje – visa Klaipėdos apskritis.

Uostamiesčio barų, kavinių ir restoranų savininkai skirtingai įvertina inspektorės pasirodymą. Ją supranta ir AGATA siūlomas sutartis pasirašo daugelio didžiųjų restoranų ir kavinių savininkai. Sunkiau sekasi paveikti nedidelių barų savininkus, kurie ne kartą jai grasino teismais.

I.Tkačiova tvirtino, kad abipusį supratimą pavyko rasti Šilutėje, Kretingoje, kituose miesteliuose. Nors čia kavinės ir barai lyg ir negali pasigirti didele apyvarta, tačiau jų savininkai gerbia įstatymą.

AGATA vadovų vertinimu, tarp didžiųjų šalies miestų Klaipėda – ne pats blogiausias. Klaipėdiečiai apskritai gerbia muzikantus ir fonogramų gamintojus.

Tarifai už plotą

AGATA direktorė L.Balcevič nurodė, kad verslininkai, norėdami susipažinti su atlyginimo tarifais už viešą įrašų ir fonogramų atlikimą, gali paskaityti 2002 m. kovo 7 d. „Valstybės žinias“ (informaciniai pranešimai) arba dominančią informaciją rasti AGATA interneto tinklalapyje .

Restoranai, kavinės, barai, valgyklos, užeigos už muzikinį foną moka nustatyto tarifo mokestį, kuris priklauso nuo lankytojų salės ploto. Toks tarifo nustatymo principas galioja Vakarų Europoje, lietuviai nieko naujo neišradinėjo.

Galima paminėti keletą skaičių. Jeigu lankytojų salės plotas iki 50 kv. m, per mėnesį už foninę muziką reikia sumokėti 36 Lt. Jeigu plotas nuo 101 iki 150 kv. m, tada mokestis yra 54 Lt.

Tarifai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Jeigu fonogramos naudojamos pasilinksminimo programoms, tarifai didėja. Jeigu viešojo maitinimo įstaiga dirba iki 20 val., taikomos nuolaidos.

Tarifai taikomi ir viešbučiams, moteliams, poilsio namams, kurių kambariuose transliuojamos radijo ir TV programos. Tarifai didėja, jeigu kambariuose transliuojamos palydovinės arba kabelinės TV ir radijo programos.

Yra nustatyti tarifai parkams, sporto renginiams. Tarifai nustatyti ir viešajame transporte: maršrutiniuose autobusuose, mini autobusuose, traukiniuose, laivuose ir keltuose. Mokėti reikia ir už muzikos transliaciją darbo vietose.

Pinigai muzikantams

Galutinės AGATA 2003 m. finansinės ataskaitos dar nėra, tačiau ankstesnių metų rodikliai liudija, kad muzikantai ir fonogramų gamintojai atlygiu skųstis negalėtų.

2002 m. visiems atlikėjams už transliuotus įrašus ir fonogramas buvo priskaičiuota apie 178,5 tūkst. Lt, iš jų Lietuvos atlikėjams – daugiau nei 152 tūkst. Lt.

Visiems fonogramų gamintojams buvo priskaičiuota beveik 147,5 tūkst. Lt, iš jų Lietuvos gamintojams – beveik 121 tūkst. Lt.

Tačiau AGATA šaltiniai teigia, kad apie 105 tūkst. Lt už 2002 m. taip ir liko neišmokėta. Pasirodo, ne visi atlikėjai užsiregistravo asociacijoje, nenurodė savo atsiskaitomųjų sąskaitų arba mokėjimo kortelių numerių.

Neseniai AGATA informavo, kad asociacija norėtų išmokėti pinigus grupėms „Mango“, „Pikaso“, „Kosmo“, atlikėjams Geltonai, O.Vyšniauskui, R.Dambrauskui ir kitiems, tačiau jie neužsiregistravę asociacijoje.

Rūpinasi ir agentūra

Atlyginimais autoriams ir atlikėjams rūpinasi ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A). Šiomis dienomis buvo paskelbta šios asociacijos 2003 metų finansinė ataskaita.

Praėjusiais metais už viešą kūrinių atlikimą buvo surinkta 5 mln. 890 tūkst. Lt, už dramos ir muzikos-dramos kūrinių atlikimą – 487 tūkst. Lt, už vizualinių kūrinių panaudojimą – 149 tūkst. Lt, už mechaninius kūrinių įrašus – 1 mln. 341 tūkst. Lt, iš užsienio gauta beveik 232 tūkst. Lt. Agentūra šalies bei užsienio autoriams išmokėtas sumas pernai, palyginti su 2002-aisiais, padidino 18 proc. iki 5,07 mln. litų.

LATGA-A direktoriaus Edmundo Vaitekūno teigimu, autoriams išmokėtos sumos augimą lėmė autoriams palankesnio naujos redakcijos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įsigaliojimas bei aktyvesnė teisėsaugos institucijų veikla. Be to, padaugėjo už viešą kūrinių transliavimą mokančių įmonių bei įstaigų.

Pernai LATGA-A teismams pateikė 145 ieškinius dėl autorių teisių pažeidimų, iš jų 131 byla buvo laimėta, o 14 - dar nebaigta.

Šiuo metu LATGA-A atstovauja 3 tūkst. Lietuvos autorių ir apie 1,5 mln. užsienio šalių autorių interesams Lietuvoje. LATGA-A yra pasirašiusi 113 abipusio atstovavimo sutarčių su 92-iem autorių bendrijomis iš 54 pasaulio šalių.

Atsiskaito su partneriais

Bendraujant su barų ir kavinių savininkais teko girdėti priekaištų, kad abi autorių teisėmis besirūpinančios asociacijos niekada neperveda surinktų pinigų tiesiogiai užsienio atlikėjams. Argi įmanoma patikėti, kad honorarus iš Lietuvos tiesiogiai gauna Madona arba Maiklas Džeksonas, senųjų roko grupių „Chicago“ arba „The Rolling Stones“ muzikantai?

Visame pasaulyje nusistovėjusi tvarka, kad vienos šalies autorinių teisių gynimo asociacijos atsiskaito ne su konkrečiais atlikėjais, bet su jų interesams atstovaujančiomis agentūromis ir asociacijomis.

Tačiau kai kurie verslininkai autorių teisių gynėjams grasina net teismais. O už muziką mokėti reikia.