Ši sena „tradicija“ versle neišnyko iki šių dienų: kodėl tai yra rizikinga praktika?

Dovilė: Gal reikėtų pradėti nuo to, kad apskritai sandoriai yra įprasta verslo praktika ir kasdienybė. Kiekvienas veiksmas, sukeliantis naudą arba leidžiantis ją gauti, yra pagrįstas sandoriu. Todėl natūralu, kad įmonė su sandorių sudarymu susiduria kasdien. Kalbant apie fiktyvius sandorius, jie suprantami kaip tokie sandoriai, kuriuose sutartyje užfiksuota informacija neatitinka realių gyvenimo aplinkybių. Tai gali būti paslaugų objektas, atsiskaitymo būdas ar apskritai pats atsiskaitymas. Kitaip tariant, aplinkybės, nurodytos sutartyje, realybėje neegzistuoja, todėl tokie sandoriai laikomi fiktyviais.

– Žmonių kalba kalbant, gal galėtume pavyzdžiais iliustruoti, kada sandoris yra fiktyvus? Pavyzdžiui, ar galima laikyti bandymą optimizuoti darbuotojų atlyginimą per paslaugų sutartis tokiu atveju?

Dovilė: Taip, jūsų pateiktas pavyzdys yra labai tinkamas. Praktikoje tikrai pasitaiko atvejų, kai įmonės, siekdamos sutaupyti darbo užmokesčio kaštus, susitaria su aukščiausio rango darbuotojais, kad dalį atlyginimo mokės ne taip, kaip numatyta teisės aktuose, o per paslaugų sutartį su kita įmone. Tokiu atveju sukuriamas fiktyvus sandoris: nors sutartis pasirašyta ir šalys yra žinomos, faktiškai paslaugos neteikiamos. Tai, kas sumokama pagal tokią paslaugų sutartį, yra tiesiog darbuotojo darbo užmokestis. Tokia fiktyvi sutartis sukuria regimybę, kad egzistuoja santykiai tarp dviejų įmonių, nors realiai tai yra tas pats atlyginimo mokėjimas, išvengiant privalomų mokesčių. Tokios situacijos užtraukia teisinę, įskaitant ir baudžiamąją, atsakomybę, nes nusikalsta tiek įmonė, kuri nemoka mokesčių, tiek vadovas, pasirašantis tokias sutartis ir mokantis pagal fiktyvias sąskaitas faktūras. Tai yra nusikalstamos veikos, susijusios su įmonės turtu.

– Linai, norime jūsų komentaro apie fiktyvias sutartis dėl kvalifikacijų ar darbų priėmimo aktų. Kodėl versle į tai kartais žiūrima pro pirštus ir kokias rizikas tai slepia?

Linas: Iš tiesų verslo santykiuose galima susidurti su įvairaus pobūdžio fiktyviais sandoriais ar sutartimis. Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai įmonės, dalyvaudamos pirkimų konkursuose, bando fiktyviais dokumentais pagrįsti savo tariamą kvalifikaciją. Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų atveju keliami kvalifikaciniai reikalavimai: turėti tam tikros vertės suteiktas paslaugas, atliktus darbus ar objektus. Jei įmonė neturi tokio gebėjimo, ji bando dirbtinai tai parodyti – pateikia suklastotus darbų priėmimo–perdavimo aktus ar apmokėjimo dokumentus, kurie turėtų įrodyti kvalifikaciją. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad čia nieko tokio, įmonė juk planuoja atlikti darbus, tik šiuo metu trūksta vieno ar kito kvalifikacinio reikalavimo. Tačiau tokie veiksmai kelia daug rizikų, ypač viešuosiuose pirkimuose. Jei paaiškėja, kad dokumentai buvo netikri, tai gali būti vertinama kaip dokumentų klastojimas, sukčiavimas ar pasikėsinimas sukčiauti. Tokie atvejai viešuosiuose pirkimuose nėra reti, o įmonės, kurios tai daro, vėliau susiduria su rimtomis teisinėmis problemomis.

– Ar jūsų praktikoje tai šiandien yra dažnas reiškinys? Ar daugėja fiktyvių sandorių atvejų? Kaip stebite rinką?

Dovilė: Fiktyvių sandorių visada buvo, skiriasi tik jų formos ir turinys. Anksčiau, pavyzdžiui, buvo populiaru fiktyviai įdarbinti darbuotojus, ypač moteris prieš nėštumo ir gimdymo atostogas, kad jos gautų didesnes išmokas. Tai buvo viena iš dažnesnių praktikų. Dabar situacija kitokia. Atsiradus įvairioms projektinėms paramos galimybėms tiek iš valstybės, tiek iš Europos Sąjungos, įmonės bando pakoreguoti savo rodiklius, pavyzdžiui, gyvybingumo ar kvalifikacinius aspektus. Taip pat, kaip jau minėjau, dėl darbo užmokesčio sutaupymo sudaromos fiktyvios paslaugų sutartys. Kitas pavyzdys – fiktyvūs sandoriai, kuriais bandoma parodyti pinigų judėjimą, kad būtų galima sumažinti pelno mokestį ar formaliai pamažinti gaunamą pelną. Taigi atsakant į jūsų klausimą – fiktyvių sandorių buvo visada ir jų tebėra. Sutartys suteikia šalims daug laisvės, tačiau nesąžiningi ketinimai paverčia šią laisvę patogia priemone manipuliacijoms.

Vadovai turi pasirūpinti aiškiomis taisyklėmis, kad darbuotojai žinotų, ką gali ir ko negali daryti.

– Kalbant kitu kampu – apie asmeninį vartojimą per įmonę. Kodėl tai yra rizikinga praktika, net jei verslas turi tik vieną savininką?

Linas: Asmeninis vartojimas per įmonę yra sena „tradicija“ versle. Ji neišnyko iki šių dienų ir dažnai į tai žiūrima kaip į nieko blogo. Yra galvojama, kad jeigu aš esu įmonės akcininkas, galbūt net vienintelis akcininkas, įmonė vertinama kaip mano, kaip sava. Tačiau teisine prasme taip nėra. Teisine prasme juridinio asmens turtas net ir vieninteliam to juridinio asmens akcininkui – jeigu tai uždaroji akcinė bendrovė – yra svetimas. Juridinio asmens turtas, taip pat ir piniginės lėšos, gali būti naudojamos tik to juridinio asmens interesams tenkinti, tik įmonės naudai. Todėl visi atvejai, kai juridinio asmens lėšomis tenkinami ne įmonės, o asmens – vadovo, akcininko, susijusio asmens ar jo šeimos narių – interesai, yra neteisėti. Mažiausia, kas gali būti, tokiems atvejams paaiškėjus, – mokestinė atsakomybė. Tačiau kai kuriais atvejais gali būti ir baudžiamoji atsakomybė. Pavyzdžiui, praktikoje pasitaiko, kad įmonės lėšomis įsigyjamos transporto priemonės, kurios naudojamos asmeninėms reikmėms, perkami butai ar sodybos, akivaizdžiai poilsinės paskirties, kurios įmonei neneša pajamų, kompiuterinė technika ar telefonai, naudojami ne įmonės veikloje. Taip pat pasitaiko, kad įmonės lėšomis finansuojamos asmeninės kelionės, formaliai įforminamos kaip komandiruotės, arba asmeninės šventės – kaip įmonės renginiai. Visos šios aplinkybės, jei paaiškėja, gali užtraukti ne tik mokestinę, bet ir baudžiamąją atsakomybę, nes tai laikoma juridinio asmens turto pasisavinimu. Turtų atskirtinumą būtina suvokti labai aiškiai: net jeigu man priklauso 100 proc. įmonės akcijų, įmonės turtas man yra svetimas. Aš galiu jį gauti tik per darbo užmokestį arba išmokėjęs dividendus, bet ne pasiimdamas ar vartodamas tiesiogiai.

– Korupcijos rizikos versle. Verslo aplinkoje kartais pasitaiko padėkų klientams ar partneriams. Kada dovana ar paslauga peržengia ribą ir tampa, pavadinkime, kyšininkavimu privačiame sektoriuje? Ką čia verslas turi labai aiškiai suprasti ir atskirti, Dovile?

Dovilė: Jeigu kalbame apie kyšininkavimą, dažniausiai pirmiausia mintyse kyla valstybinis sektorius, viešieji interesai. Apie privatų sektorių informacijos nėra daug. Tačiau praktikoje pasitaiko nemažai atvejų, kai korupcinio pobūdžio nusikaltimai inkriminuojami privatiems ūkio subjektams ar fiziniams asmenims. Tyrimas arba teismas, nagrinėdamas bylą, turi nustatyti aplinkybes, dėl kurių asmuo – juridinis ar fizinis – galėtų būti prilyginamas valstybės tarnautojui. Tam reikia, kad jis vykdytų tam tikrą deleguotą funkciją, kuri yra visuomenės ar valstybės interesas, arba įmonės veikla būtų susijusi su visuomeniškai reikšmingomis funkcijomis. Tokiu atveju asmuo galėtų būti prilyginamas valstybės tarnautojui ir teisiamas už korupcinio pobūdžio veiklą, nors jo juridinio asmens forma yra, pavyzdžiui, uždaroji akcinė bendrovė. Jeigu grįžtame prie sutarčių klausimo, čia aktualu, pavyzdžiui, privačių ūkio subjektų darbuotojų tarpusavio atsiskaitymai. Pasitaiko, kad vienos įmonės vadybininkas, norėdamas gauti užsakymą ar parduoti prekes kitai įmonei, siūlo dovanų, pinigų ar kitokią naudą. Čia ir kyla klausimas: ar tai būtų laikoma kyšininkavimu? Viešajame sektoriuje – taip. O privačiame sektoriuje praktika dar nėra iki galo aiški. Kiekvieną atvejį reikia vertinti individualiai – ką daro abi įmonės, kiek jos tenkina visuomeninį interesą, kokios konkrečių darbuotojų funkcijos. Kas svarbiausia verslui: būtina užkirsti kelią tokioms rizikoms iš anksto. Tam reikia turėti bent jau etikos kodeksą, su kuriuo supažindinti darbuotojus. Jame turi būti nustatyta, kokius veiksmus galima atlikti, kaip turi būti forminamos dovanos – tiek gaunamos, tiek teikiamos. Versle dovanos yra įprasta praktika, tačiau jos turi būti dovanojamos taip, kad nekiltų abejonių dėl jų tikslo. Bendra taisyklė: jeigu nustatoma, kad darbuotojas veikė juridinio asmens naudai, atsakomybė gali būti taikoma pačiam juridiniam asmeniui. Todėl vadovai turi pasirūpinti aiškiomis taisyklėmis, kad darbuotojai žinotų, ką gali ir ko negali daryti.

– Įvyko korupcinis atvejis. Kokia atsakomybė grėstų įmonei?

Dovilė: Priklauso nuo aplinkybių. Jeigu būtų nustatyta, kad korupcinis veiksmas atliktas įmonės naudai, jos interesais, galbūt net vadovų žinia ar tyliai pritariant, tai galima kalbėti apie griežčiausią – baudžiamąją atsakomybę. Kalbant apie sutartinius santykius, atsakomybė nebūtinai būtų baudžiamoji. Pavyzdžiui, jeigu vienos įmonės darbuotojas siūlo kitai įmonei atlygį už palankumą sudarant ar vykdant sutartį, tai gali būti sutartinė atsakomybė – sutarties nutraukimas, baudų ar nuostolių atlyginimo reikalavimai.

Linas: Dovilė palietė pakankamai aktualų aspektą, kuris, galbūt, ne visada yra įvertinamas verslo rizikose: tai yra tai, kad už samdyto įmonės vadovo ar įmonės darbuotojo veiksmus gali kilti baudžiamoji atsakomybė ir pačiai įmonei. Net jeigu tas vadovas ar atitinkamo rango padalinio vadovas, ar kitas darbuotojas, turintis tam tikrus įgalinimus, savaip supranta juridinio asmens interesus ir, viršydamas savo įgaliojimus, bando sukurti tam juridiniam asmeniui kokią nors naudą – padidinti pardavimus, sumažinti savikainą – bet tuo pačiu padaro korupcinį nusikaltimą. Ir net jeigu toks asmuo veikia be įmonės savininkų, be įmonės akcininkų žinios ar pritarimo, tai nešalina įmonės baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamajame kodekse yra numatyta galimybė patraukti juridinį asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Yra suformuoti tam tikri kriterijai, kuomet juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra galima ir taikoma, kartu su įmonės darbuotojo neteisėtais veiksmais. Todėl tai gali sąlygoti pakankamai reikšmingas neigiamas pasekmes įmonei: jeigu įmonė pripažįstama kalta dėl korupcinio nusikaltimo, tai eliminuoja galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, jau nekalbant apie visas reputacines žalas ir finansavimo galimybių sumažėjimą. Tai gali iš esmės lemti didžiulius nuostolius verslui ar net jo pabaigą vien dėl to, kad samdytas darbuotojas atliko neteisėtus veiksmus, net ir be akcininkų žinios.

– Šiandien daug minėjome – civilinis ginčas, baudžiamoji atsakomybė. Kaip atskirti, kada sutarties nevykdymas yra tik civilinis ginčas, o kada jau baudžiamoji atsakomybė ir galimas nusikaltimas?

Linas: Turbūt tai vienas iš sudėtingiausių klausimų, dėl kurio dirba daugelis advokatų. Viskas yra gerai, kol sutartis vykdoma, kol abi šalys vykdo savo įsipareigojimus: viena teikia darbus arba paslaugas, kita atsiskaito. Tačiau kai viena šalis sutarties nevykdo, tada kyla klausimas: ar tai tik civilinis deliktas – sutarties sąlygų pažeidimas, dėl kurio savo teises reikia ginti teikiant civilinį ieškinį, ar vis dėlto toks veiksmas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika ir būtina inicijuoti baudžiamąjį procesą, interesus ginant baudžiamojo teismo tvarka. Pagrindinis momentas, kuris leidžia atskirti baudžiamąją ir civilinę atsakomybę, nesigilinant į daugybę kriterijų, suformuotų teismų praktikoje, yra tai, ar kaltininkas, kuris nevykdė sutarties ir padarė žalą kontrahentui, ėmėsi sąmoningų priemonių, kad apsunkintų nukentėjusios šalies galimybes savo interesus apginti civilinio proceso tvarka. Pavyzdžiui, ar buvo pateikti suklastoti dokumentai, galbūt slėpta tikroji vienos iš sutarties šalių tapatybė, gal buvo pateiktos suklastotos užtikrinimo priemonės, paslėptas įmonės turtas, kad jo nebūtų galima nukreipti į išieškojimą ir panašiai. Bet, kaip minėjau, tai labai sudėtingas klausimas, teismų praktika yra labai įvairi, todėl kyla daug ginčų tam, kad būtų galima atskirti vieną atsakomybę nuo kitos ir nustatyti, kokiu būdu geriausia apginti savo interesus.

– Pabaigai po vieną sakinį: jeigu reikėtų įvardinti svarbiausią patarimą verslui, kaip išvengti nemalonumų sudarant sandorius, koks tai būtų?

Dovilė: įsitikinti, su kuo sudaromas sandoris. Čia svarbiausia.

Linas: Tiesiog atidžiai sudaryti sandorį, atidžiai nagrinėti sąlygas ir nesileisti apgaunamam.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

Šiame straipsnyje:

Linas Belevičius