IŠGYVENIMAS

Skurdas išvarė prekiauti

Neišgalintys susimokėti net turgaus mokesčių, žmonės su senomis knygomis, indais, batais ar buities prietaisų detalėmis, net akiniais glaudžiasi prie prekybos centrų ar turgaviečių pakampėse. Džiaugdamiesi gavę vos kelis litus, jie mano, kad blogiau už juos jau nebeįmanoma gyventi.

Dažnai apvagia

Senajame turguje išdėliojusi ant žemės savo pačios megztas kojines, pensininkė Bronelė guodžiasi, kad neilgai jai reikės taip turguje vargti: greitai ji parduos visas pavasarį megztas kojines. Kojinėms siūlų gavo išardžiusi išaugtus anūko megztinius. “Greičiau gali numegzti, nei parduoti”, – sakė moteris ir staiga prisiminė, kaip kartą jai pavyko uždirbti trisdešimt litų. “Kad taip visada sektųsi”, - užsisvajojo senutė, kiekvieną mėnesį gaunanti 178 litus pensijos.

Anot Bronelės dar prieš keletą metų buvo galima laisvai dėlioti prekes ant prekystalio, niekas už tai nebaudė. Taip ji pardavė ir savo indus, nereikalingus drabužius, surinktas vaistažoles. Dabar jos vieta tiesiog ant turgaus grindinio.

“Pensija maža, o mokesčiai dideli, tai kur dingsi”, - sakė kita nepanorusi prisistatyti moteris, prekiavusi savo pačios kažkada avėtais batais. Už mažai avėtų batų porą prašo dešimt litų.

Prie pat įėjimo į Senąjį turgų kasdien sėdinti pensininkė džiaugiasi, kai per dieną pavyksta uždirbti 4 – 5 litus. Už teisę prekiauti turguje kasdien moka po 2 litus. Tik dažnai nuostolių daugiau nei pelno: senučiukę dažnai apvagia po turgų slampinėjantys vaikinai. “Pensininkų niekas nekenčia ir nemyli”, - nusprendė moteris.

“Paskutinės rūšies”

Prie priešais Naująją turgavietę esančio prekybos centro “Iki” įsikūrusi maža prekyvietė tų žmonių, kurie nepajėgia sumokėti turgaus mokesčių. Jau keletą metų juos kasdien vaiko policininkai, tačiau jie vis tiek kasdien čia sėdi su gėlėmis, senais indais, knygomis ar drabužiais.

“Jei čia žmogus pakliuvo, jis pačios paskutinės rūšies. Tai nepriklauso nei nuo tautybės, nei nuo to, koks tavo išsilavinimas”, - mano rusakalbė moteris, prekiaujanti pačios sodintomis gėlėmis ir tuščiais stiklainiais. Prieš keletą metų susirgus vyrui ir pritrūkus pinigų vaistams, jai nebeliko nieko kito, kaip išeiti į gatvę. Po vyro mirties viskas tik blogyn ėjosi. “Turėjau vilties: o gal bus geriau, gal viskas susitvarkys, bet kasmet viskas blogėja. Koks skirtumas - ar aš šiandien mirsiu, ar rytoj, bet man skaudu dėl jaunimo ateities”, - sako pensininkė.

Pardavusi visus vertingus savo daiktus, ji kasdien renka makulatūrą ir tuščius stiklainius. Už kilogramą makulatūros moteris gauna penkis centus. Kai vienas vyras iš šios moters nupirko stiklainių už litą aštuoniasdešimt centų, ji visam turgui sušuko: “Šiandien aš turtinga!”

Pardavė visą turtą

“Visiškai nesiseka, šiandien net pagalvę iš namų atnešiau”,- pasakojo lazdele pasiramsčiuojanti Lidija. Trisdešimt ketverius metus dirbus vienoje valgykloje, dabar jai nebeliko nieko kita, kaip išparduoti visus savo daiktus, kad galėtų vaistų nusipirkti. Vis skaičiuojanti dienas iki pensijos moteris prisipažįsta, kad jau “pravalgė” visą savo turtą: indus, patalynę, drabužius. Namuose liko tik keletas namų apyvokos daiktų, patys reikalingiausi drabužiai bei televizorius.

Išviliojo pensiją

Septyniasdešimt septynerių Lidija su skausmu prisimena, kaip birželio mėnesį, tą pačią dieną kai gavo pensiją, jai naktį paskambino vyrai, prisistatę policininkais, ir pasakė, kad skubiai reikalingi 2000 litų, nes jos sūnus pateko į avariją. “Tiek pinigų nesu turėjusi, bet kai tie vyrai atvyko, atidaviau visą savo pensiją”,- prisimena moteris.

Atvykę tikrieji policininkai ilgai senutei aiškino, kad negalima būti tokiai lengvatikei. “Suprantu, kad negalima tikėti viskuo. Bet kai paskambino vidurnaktį ir dar pranešė tokią žinią, patikėjau”, - sakė Lidija.

Parduoda monetas

Visą gyvenimą rinkęs senovines monetas, įvarius papuošalus, indus, dabar Stasys juos pardavinėja. Tilžės gatvės turgavietėje kasdien prekiaujantis vyras sakė, kad dabar renka tik senuosius Lietuvos pinigus. “Tam, kad visiškai surinkčiau kolekciją, reikalingi senieji Sedos ir Klaipėdos pinigai. Visada jaučiau tam aistrą. Mano šeima visada skeptiškai tai vertino”, - sakė Stasys. Tam, kad išmaitintų šeimą, jam nebeliko nieko kita, kaip parduoti tai, ką visą gyvenimą kolekcionavo.