Prekyba

Turgus – laisvė pirkti

Kai klaipėdiškiai sakosi važiuosią „į Tilžės turgų“, tai visiškai nereiškia, kad keliaus iki karalienės Luizos tilto, žengs per Nemuną ir prekinsis senojoje Tilžėje, kuri dabar priklauso Rusijai, ir jos vardas skamba kaip paminklas pasibaigusiai tarybų valdžiai – Sovietskas. Klaipėdiškių Tilžės turgus yra tas, kuris tris dienas per savaitę veikia Tilžės gatvėje, už Sendvario. Kiti taip ir vadina – Sendvario turgus. Čia prekiaujama kiekvienam žmogui būtinomis ne maisto prekėmis.

Ilgaamžiškiausia tradicija

Iš istorijos mokslo žinome, kad daugelio miestų ir miestelių istorinės žinios žinomos nuo tada, kai būdavo išduodama „privilegija“ – krašto valdovo raštas, leidžiantis rengti turgus (ir už tai, žinoma, imti mokesčius). Taigi negalima į turgų žiūrėti nepagarbiai – juk tai ilgaamžiškiausia krašto gyvenimo tradicija. Ji labai geras atspindys, kuo ir kaip gyvena kraštas. Dažnas būsime matęs kad ir Kretingos miesto turgaus nuotrauką, darytą tais laikais, kai visa centrinė aikštė buvo tik turgui skirta. Šimtai vežimų, maišai ir gyvulėliai... Turgus traukė ne tik parduoti ar pirkti, bet tai buvo vienas pagrindinių žiniasklaidos šaltinių. Čia daug naujienų sužinodavo, savas paskleisdavo, net piršlyboms ir kitokioms deryboms užsimegzti turgus buvo tinkama vieta.

Pirmasis penkmetis

Klaipėdos „Tilžės turgus“ jau atšventė pirmąjį gyvenimo penkmetį čia. Prieš tai jis buvo „Vakarų turgus“, ilgai gyvavęs už miesto esančioje vairavimo mokymo aikštelėje prie Vakarų laivų gamyklos. Keliauti į jį buvo tam tikra egzotika. Ten iš kaimo moterėlių dar buvo galima nusipirkti puikios naminės vilnos siūlų, o apsukrios miestietės nešiojo gardžius karštus cepelinus, kurie paskui „įsikūrė“ atskiroje būdelėje. Turgų iškėlus „į Tilžę“, iš paskos nusekė ir cepelinai, bet ar jie tie patys, ar tokie pat – sunku pasakyti, nes turgus daug arčiau bet kurio klaipėdiškio namų, pirkėjų alkis nebegraužia. Bent tiek sutaupoma. Kad ir penkioms poroms vyriškų puskojinių, kurių šiame turguje dabar galima nusipirkti už keturis litus.

Klaidžioti nereikia

Ir naujokas greitai susigaudys, kad „Tilžės turguje“ klaidžioti nereikia, reikia tik pasiklausti, kurioje vietoje ieškoti norimos prekės: prekystaliai seniai specializuoti, ir konkrečios prekės visada yra konkrečioje vietoje. Savo nuolatines pozicijas turi prekiautojai batais, džinsais, apatiniu trikotažu, moteriškomis liemenėlėmis, kojinėmis ir puskojinėmis, elektros instrumentais, šviestuvais, kanceliarinėmis smulkmenomis. Žiemą būtinai toje pačioje vietoje rasite žieminių paltų palapinę. Bet kokiu sezonu veikia perukų „ekspozicija“, jei norėsite pasižiūrėti, kaip atrodytute su dirbtiniais plaukais ant savo galvos, už šią pramogą mokėsite du litus.

Netoli šukuosenų egzotikos rasite kitą – sendaikčių aikštę. Tiesiog ant žemės žmonės išrikiuoja savo prekes: tik vyrams suprantamos paskirties gelžgaliukai, senas lygintuvas ir virdulys, dviračio rėmas, pusė kavos servizo, pajuodusi gintaro apyrankė, net senas motociklas ir visai nukleipti batai... Bet jie – odiniai!

Vienkartiniam gyvenimui?

Kad ir kaip būtų gaila, tačiau ne visko ir turguje rasi. Anie nukleipti odiniai, bet kojai patogūs batai – kaip koks akibrokštas: tokių naujų nebegausi! Turėk pinigų kiek nori – gerų, klasikinių batų, batelių nėra. Yra tik mados klyksmą atliepiantys modeliai, tinkantys gatvės panelėms pasipuikuoti. Vienkartiniai, nes iš nepatvarios medžiagos, dažniausiai ir kojai nepatogūs. „Ką gauname, tą atvežame“, - paaiškina prekiautojos. Nes, esą, ne jos batų fabrikus turi. Aprangos srityje – panašūs reikalai. Beveik viskas tik iš sintetinio audinio, guodžia tik kaina, kuri yra daug žmoniškesnė, palyginti su parduotuvėmis, kurios taip pat yra vargšės – gero audinio ir klasikinio stiliaus aprangos negausi. Panašu, kad perkame tik vienkartinius drabužius, tarsi ir gyvenimas būtų „vienkartinis“ – vienadienis.

Turgus – į namus

Čia galiam rasti „užsakymų alėją“, kur pagal nuotraukas, katalogus galite užsisakyti baldus, duris... Ir dažniausiai liksite patenkinti. Firmos „eina į liaudį“ visais įmanomais būdais. O gerai atliktas darbas – patikimiausia reklama. Į namus jums gali atvežti ir kitokių prekių, jei jų išsirinkote, o pinigų kišenėje nėra, jie – namuose, „kojinėje“. Privers ištraukti, nes prekes pristatys tiksliai pažadėtu laiku ir labai mandagiai. Gyvenimas išmokė.

„Sezono prekės“ ir „išpardavimai“

Neieškokite dabar, kaip tarybiniais metais, žieminių batų, nes jų nėra. Bus tada, kai ateis sezonas. Turgus seniai laikosi tvarkos: vasarą prekiauja vasaros prekėmis, žiemą – žiemos. Sezonui baigiantis kaip ir visi profesionalūs prekiautojai rengia akcijas – „išpardavimus“. Kažkas „pardavė“ ir atitinkamus reklaminius užrašus, kurie ir kviečia vienur pigiai pirkti „išparduodamas“ kelnes berniukams ir mergaitėms, kitur – lengvas palaidinukes. O einamiausioji šiandienos prekė – moksleiviškos kuprinės. Pakanka jų. Geros, kartais net geresnės už esančias parduotuvėse ir gerokai pigesnės.

Platus prekių laukas

Pirkėjų – ypač šeštadieniais – važiuoja iš visos Žemaitijos, net iš Latvijos, nes šiame turguje galima įsigyti visko - nuo segtukų plaukams iki kilimo per visą kambarį. Elektros šviestuvai, baltų putėsių lubos, įvairiaspalviai tapetų rietimai, dažų skardinėlės, automobilių padangos. Gvidas iš Mažeikių prekiauja indais. Patrauklūs kavinukai su lengvai išimamu sieteliu – tik penki litai! Netoli – minkštos pagalvės ir akinių nuo saulės „ekspozicija“... Džinsai atpigę iki 25 – 35 litų, prekijai stengiasi jais atsikratyti, užleisti vietą naujo sezono siuntai. Gražiausios užuolaidos, natūralus pluoštas, išsami konsultacija – nėra ko blaškytis, reikia tik pirkti.

Nelegalų yra. Prie naujų vartų iš Mokyklos gatvės pusės tebe-prekiauja motinėlės senais užtrauktukais, išardytais iš nežinomu skudurų. Ir senais šaukštais, šypseną keliančiomis anų dešimtmečių skulptūrėlėmis. Tegu sau prekiauja. Jų gyvenimas vis tiek gražesnis už tų, kurios pritupia centrinėje miesto gatvėje, atkiša delnelį išmaldai. Ir tuos kartūno chalatėlius tegu kabina ant naujų vartų ir tegu prašo už juos viso labo tik keliolika litų. Pačios siuvo. Šuniukai kelia snukučius ir labai nenori būti parduodami. Atrodo, draudė jais čia prekiauti, o žmonės teiraujasi ir eina pirkti.

Statistika

„Tilžės turgų“ administruoja savivaldybės įmonė Senasis turgus. Iš direktorės Ramutės Kubilienės sužinojome, kad čia yra apie tūkstantį prekiavimo vietų – darbo vietų, kurios maitina šeimas. Ši prekiavimo vieta pateisino visus lūkesčius. Plotas nuomojamas iš bendrovės „Klaipėdos autotransportas“. Nuomos sutartis sudaryta iki 2008 metų. 2003 metais nuomos mokesčio sumokėta 420 tūkstančių litų. Per abu turgus nemenki mokesčiai tenka įvairioms valstybinėms institucijoms. Per praėjusius metus įmonė sumokėjo 1. 154. 760 litų įvairių rūšių mokesčių – daugiau kaip milijoną! Vien PVM sudarė 243 700 litų.

Prekybos pažeidimai – smulkmeniški. Kiekvienas, perkantis prekiavimo vietą, stengiasi dirbti tvarkingai, turėti prekių įsigijimo dokumentus, geranoriškai išklausyti pirkėjų norus ir kartais pasitaikančias pretenzijas.

- Kad ir kokia būtų toji ES, prekyba turgavietėse – sena ir neišdildoma mūsų gyvenimo tradicija. Kaip laikomės savo žemės, savo kalbos, papročių, taip laikysis ir tradicija prekiauti turguje,- užtikrino Ramutė Kubilienė.