Dr. Billas Hermanas iš Metropolitano universiteto Denveryje atkreipia dėmesį į tai, kad net ir pažangiausios organizacijos dažnai nesugeba tinkamai iškomunikuoti savo veiklos. Jo teigimu, informacija apie tvarumą egzistuoja, tačiau ji nėra matoma ar aktuali vartotojui: „Jei nori sužinoti, ką tokia kompanija kaip „Google“ daro aplinkosaugos srityje, jie turi labai gerą atsakymą, bet tai nėra tai, apie ką galvoja dauguma žmonių.“ Ši mintis leidžia suprasti, kad problema slypi ne informacijos trūkume, o jos pateikimo logikoje. Jei vartotojas nesusiduria su informacija natūraliai, ji lieka tik potenciali, bet neveikianti.
Ši įžvalga natūraliai pereina į kitą svarbų aspektą – pasitikėjimą. Dr. Tsz-Wai Lui iš Nacionalinio Taivano Normal universiteto pabrėžia, kad viešojo sektoriaus svetainės turi aiškų pranašumą prieš kitus informacijos kanalus: „Oficialios viešosios svetainės gali užkirsti kelią klaidingai informacijai, nes tai yra patikimas šaltinis, skirtingai nei socialiniai tinklai.“ Tačiau patikimumas savaime nesukuria įsitraukimo. Ta pati mokslininkė pažymi, kad realybėje ši informacija pasiekia tik dalį visuomenės: „Ne daug žmonių skiria dėmesio tai informacijai... Dažniau ją skaito labiau išsilavinę žmonės.“ Taigi susiformuoja paradoksas – informacija yra patikima, tačiau jos poveikis ribotas, nes ji nepasiekia visų.
Šią problemą dar labiau išryškina technologinė pažanga, kuri iš pirmo žvilgsnio turėtų spręsti prieinamumo klausimą. Prof. Chih-Fu Chengas iš Nacionalinio Taivano Normal universiteto pabrėžia, kad skaitmeniniai sprendimai leidžia lengviau naudotis viešosiomis paslaugomis: „Vyriausybė sukūrė sistemas, kurios per programėles leidžia naudotis įvairiomis paslaugomis... Tai patogu, nes visada turime telefoną su savimi.“ Vis dėlto ši pažanga nėra universali. Kaip jis pats pripažįsta, „vyresniems žmonėms gali būti sudėtinga parsisiųsti ir išmokti naudotis programėle.“ Ši įtampa tarp inovacijos ir prieinamumo rodo, kad technologijos ne tik sprendžia problemas, bet ir kuria naujas, ypač kalbant apie skaitmeninę atskirtį.
Natūraliai iškyla klausimas – net jei informacija pasiekia vartotoją, ar ji keičia jo elgesį? Čia mokslininkų įžvalgos sutampa. Prof. Ch. Chengas pabrėžia, kad tvarumas dažnai susiduria su paprasta, bet esmine kliūtimi: „Žmonės supranta, kad tai teisinga, bet tuo pačiu tai nepatogu, todėl reakcijos būna prieštaringos.“ Tai leidžia daryti išvadą, kad informacija be praktinio pritaikomumo ir ryšio su kasdieniu gyvenimu retai virsta realiu veiksmu. Kitaip tariant, žinojimas dar nėra pokytis.
Šioje vietoje svarbią papildomą perspektyvą pateikia Dr. Kwabena iš Metropolitano universiteto Denveryje, analizuodamas JAV tvarumo iniciatyvų ekosistemas. Jis pastebi, kad egzistuoja platformos, kurios ne tik informuoja, bet ir suteikia galimybę veikti: „Tai organizacijos, kurios pateikia informaciją apie įvairias tvarumo iniciatyvas ir įmones, leidžia su jomis susisiekti ir įsitraukti.“ Ši įžvalga leidžia išryškinti esminį skirtumą – kol viešojo sektoriaus svetainės dažnai apsiriboja informacijos pateikimu, kitos privačios struktūros kuria realų įsitraukimą. Dar daugiau, ne visada aišku, kaip šios iniciatyvos susijusios su valdžios institucijomis: „Ne visada aišku, ar tokios iniciatyvos yra susijusios su valdžios institucijomis, ar veikia savarankiškai.“ Tai rodo fragmentuotą sistemą, kurioje informacija, politika ir veiksmas nėra pakankamai sujungti.
Grįžtant prie platesnio konteksto, verta atkreipti dėmesį į dar vieną paradoksą, kurį išryškina Dr. B. Hermanas. Nors internetas yra pagrindinė komunikacijos priemonė, jo poveikis aplinkai dažnai lieka nepastebėtas: „Mes apie internetą galvojame kaip apie orą – tiesiog jį priimame kaip savaime suprantamą dalyką.“ Tai rodo, kad net ir diskutuojant apie tvarumą, viena svarbiausių infrastruktūrų lieka už suvokimo ribų.
Ateities perspektyvoje mokslininkai sutaria, kad dabartinis komunikacijos modelis yra nepakankamas. Vien informacijos pateikimas nebėra efektyvus. Prof. Ch. Chengas siūlo kryptį link įtraukiančių sprendimų, teigdamas, kad „virtuali realybė gali sukurti buvimo jausmą, kurio negali suteikti 2D svetainė.“ Tai rodo galimą perėjimą nuo pasyvaus informacijos vartojimo prie aktyvaus patyrimo, kuris gali turėti didesnį poveikį žmogaus elgsenai.
Apibendrinant galima teigti, kad JAV ir Taivano mokslininkų patirtys atskleidžia bendrą tendenciją – viešojo sektoriaus interneto svetainės turi potencialą formuoti tvarumo kultūrą, tačiau šiuo metu šis potencialas nėra pilnai išnaudojamas. Problema slypi ne technologijose ar informacijos trūkume, o komunikacijos strategijoje. Kol informacija nebus pateikiama taip, kad ji būtų suprantama, aktuali ir susieta su realiais veiksmais, jos poveikis išliks ribotas. Tik tuomet, kai šios svetainės taps ne tik informacijos šaltiniu, bet ir įtraukimo bei veikimo platforma, galima tikėtis tikro pokyčio visuomenėje.
Šis straipsnis yra projekto „Metodikos, skirtos viešojo sektoriaus interneto svetainių poveikio tvarumui vertinti kūrimas“ dalis.
Šį projektą finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. [S-PD-24-112].
Naujausi komentarai