Užmiestyje

Vienos sodybos kaime

Staugiančio vilko ir kalbančios raganos namai vilioja vestuvininkus ir užsienio svečius

Jurgių kaimas Klaipėdos apskrities žemėlapyje pažymėtas mažyčiu taškeliu. Šio vardo daugelis nėra nė girdėjęs, bet tai nestebina – juk Jurgių kaime stūkso tik viena sodyba. „Mes esame gražiausia kaimo pora“, - mėgsta sakyti sodybos šeimininkai Birutė ir Vytautas Majorai. Praeiviai, išgirdę šią pavardę, tiksliai nurodo, kur yra sodyba, net nežinodami kaimo pavadinimo. Šioje sodyboje sutuoktuves, gimtadienius ar kokias kitas progas šventė nesuskaičiuojamas būrys žmonių. Kaip sodybos šeimininkė juokauja, čia nesilankė tik Vytautas Landsbergis.

Patraukė dvi liepos

Jurgių kaimą kadaise nusiaubė gaisras, liko tik vienos sodybos trys sienos. Susirgęs alergija Vytautas Majoras norėdamas pabėgti iš miesto ieškojo atokios vietelės kaime. Jurgių kaime jo žvilgsnį patraukė dvi liepos, stovėjusios prie apdegusios sodybos durų. Šią sodybą vyras ir nupirko. „Vėliau viena liepa labai gražiai, tiesiog mano akyse, nusileido ant svečių automobilio, o po kiek laiko nuvirto ir kita. Gal ir gerai, nes labai užstojo saulę“, - pasakojo sodybos šeimininkė Birutė Majorienė. Nuvirtusias liepas nagingas sodybos šeimininkas pavertė skulptūromis.

Birutė Majorienė, vyrui persikėlus į kaimą, dar penkerius metus gyveno mieste. Bet, anot jos, širdį vis labiau traukė kaimas. „Esu kilusi iš Joniškio, tad didelis miestas – ne man. Mane vis erzindavo už sienos girdimas telefono skambutis ar gatvėje birbiantys kranai. Dabar mieste gyventi priverstų tik didelė bėda. O gyvenimas daugiabutyje man primena kalėjimą“, - sakė sodybos šeimininkė. Moteris pasakoja, kad žiemą kartais būna nuobodu, bet diena praeina bevaikščiojant po sodybą. Pavasarį ji labai mėgsta vaikščioti po mišką, namo grįžta tik išgirdusi staugiant geležinį vilką.

„Kai į sodybą atvykę sodybos svečiai klausia, ar mums čia nenuobodu, ką mes čia veikiame, visada jų pasiteirauju, o ar mieste nenuobodu, kada jie paskutinį kartą teatre buvo. Dažniausiai išgirstu atsakymą, kad teatre jie iš viso niekada nebuvo“, - pasakoja Birutė Majorienė.

Renkasi vestuvininkai

Kaimo turizmu Majorai užsiima jau dešimtį metų. „Visus uždirbtus pinigus „kišome“ į sodybą. Todėl ir namas išėjo kaip kregždžių lizdas – vis po kambarį lipdėme“, - pasakojo šeimininkai. Dabar sodyboje stūkso šeši pastatai, esantys 4,5 hektaro plote. Tai dirbtuvės, viešbutis, gyvenamasis namas, vasarnamis, pirtis, salė bei pavėsinės ir daugybė skulptūrų. Sodyba įvertinta trimis kokybę rodančiais gandriukais.

Vestuvininkai jau seniai pamėgo sodybą. Pradžioje čia lankėsi tik šeimininkų draugai ar pažįstami, o dabar svečių sulaukia net iš užsienio. Pasak Majorų, jų sodybą aplankė visų pasaulio žemynų atstovai. Būdavo savaitgalių, kai įsiamžinti sodyboje atvykdavo net trisdešimt jaunavedžių porų su svečiais. Visus juos Majorai noriai priimdavo. Dabar – visos sąlygos vestuves švęsti sodyboje. Pokylių salėje gali tilpti net šešiasdešimt žmonių, o pernakvoti – trisdešimt. „Paprastai vestuvininkai iš anksto užsisako vietas. Tad jau dabar šią vasarą yra likę tik du laisvi savaitgaliai“, - sakė B. Majorienė.

Sodybos tvenkinio saloje įrengta salė, kuri tiktų konferencijoms ar seminarams. Tačiau, anot šeimininkų, salei trūksta specialios įrangos, skirtos konferencijoms.

Žiemą Majorai dažniausiai sulaukia skambučių - prašymų iškūrenti pirtį. Pirties namelyje – visos tinkamos sąlygos švęsti gimtadienius ir kitas šventes. Kambaryje su akmeniniu židiniu prie didžiulio stalo, šeimininkų teigimu, telpa šešiolika žmonių. Į akmenimis grįstą originalų pirties baseiną suteka šaltinių vanduo. Antrasis aukštas specialiai įrengtas svečiams, miegoti čia lieka ir vestuvininkai. Valanda pirtyje, nepaisant, kiek susirinks žmonių, kainuoja trisdešimt litų.

Sodybos viešbutėlyje – tik du numeriai. Kiekviename jų gali tilpti keturių asmenų šeimos. Para viešbučio numeryje kainuoja 70 litų. „Paprastai viešbutis vasarą būna visada užsakytas. Pailsėti pasilieka ir jaunavedžiai, sodyboje šventę vestuves. Tik žiemą užsakymų sulaukiame mažiau. Viešbutį reikėtų didinti, bet viskas – labai brangu“, - atsidūsta Birutė Majorienė.

Gausu skulptūrų

Į sodybą atvykusius svečius pasitinka puošnūs vartai, metalo riteris ant žvengiančio žirgo, legendomis apipintas geležinis vilkas ir dar galybė skulptūrų. Visa tai – sodybos šeimininko Vytauto Majoro išmonė ir kūryba. Iš miesto išvažiavęs Telšių taikomosios dailės absolventas kaime rado savo nišą. „Kartais vyro nematau ir naktimis – vis prie kokio darbelio palinkęs. O kai atnešu valgyti, jis pyksta, kad trukdau“, - pasakoja šeimininkė.

Manoma, kad nupirktąją sodybą jau gaubė ypatinga kūrybos aura, nes seniau sodyboje gyvenęs kalvis.

Visų pastatų interjerą puošia šeimininko drožiniai ar šeimininkės žiesti puodai, sausučių puokštės. Jaunavedžiai pasodinami į skaptuotas kėdes. „Kai kurias sodybos detales, pavyzdžiui, senas medines geldas, parsivežiau iš Joniškio, kai ką pirkau turguje. O sukto kamieno medį pamačiau pakelėje bevaikščiodama“, - pasakoja B. Majorienė. Keletą senovinių puodų, rastų tvarte, jai atidavė gretimo kaimo gyventojai.

Sodybos skulptūros – unikalios, galinčios net kalbėti. Į sodybą atvykusius vaikus gąsdina ir gundo lyg iš pasakos nužengęs namelis ant vištos kojelės. Šeimininko rankoms prisilietus, vienos namelio durelės atsidaro, o pro jas išlekia kalbanti ragana tamsoje žybsinčiomis akimis. Pro vartus žengiančius jaunavedžius pasitinka staugiantis geležinis vilkas.

Drožia žmoną

Dabar sodybos šeimininkas per naktis nemiega sukdamas galvą, kaip iš medžio išdrožti skulptūrą, panašią į jo žmoną. „Prieš daugelį metų sumąsčiau sodybą papuošti mūsų šeimos skulptūromis, bet vis to laiko negana. O kai jo atsirado, tai ir noriu viską pabaigti“, - pasakojo Vytautas Majoras. Save primenančią skulptūrą vyras išdrožė per dvi dienas, tik prie žmonos užtruko: tai per sena, tai per stora ar per daug susiraukusi. Vis įtikti negali. Drožėjas net žmonos nuotrauką padidino, kad geriau veido bruožus matytų. „Viliuosi, kad dukra nebus tokia reikli“, - sako V. Majoras.

Dabar sodyboje verda nauji statybos darbai: ruošiamasi kasti naują tvenkinį bei statyti didžiulį amfiteatrą. Tai vis nauji darbščiojo kūrėjo ir šeimininko planai. „Tikimės, kad pavyks įgyvendinti šią svajonę. Nors vėl – jau ir namą remontuoti reikia. Per tą turizmą ir save pamirštame“, - dienraščiui sakė B. Majorienė.