Skaičiai kol kas augo

Arklių ir žirgų šalyje pastaraisiais metais daugėjo. Puoselėjamos įvairios jų veislės, rūpinamasi lietuviškųjų išlikimu ir veisimu. Tam arklininkystės ir žirgininkystės entuziastai yra susibūrę į asociacijas, kurių Lietuvoje yra gana daug: Lietuvos arklių augintojų asociacija, Žemaitukų arklių augintojų, Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų, Lietuvos sunkiųjų arklių veislės išsaugojimo, Baltijos žirgų augintojų, Lietuvos trakėnų žirgų augintojų, Lietuvos arabų arklių augintojų asociacija ir kt.

Žemės duomenų centro naujausia informacija rodo, kad šiemet rugsėjį Lietuvoje registruota 17 270 arklių. Jeigu peržvelgtume pastaruosius penkerius metus, pamatytume augimą: 2020 m. pabaigoje arklių buvo užregistruota 14 795. (14 925 metų pradžioje). Kritimas dar buvo ir 2021 m. pradžioje, bet vėliau skaičių kreivės kilo į viršų.

Puoselėja sunkiųjų veislę

Vis dėlto į optimistinius skaičius visai neoptimistiškai žvelgia Lietuvos sunkiųjų arklių veislės išsaugojimo asociacijos prezidentas, Šilalės rajono ūkininkas Algirdas Taroza. Ši asociacija vienija 56 narius, kurie šiuo metu laiko 766 kumeles ir eržilus, dalyvaujančius veisimo programoje. Paties Algirdo ir jo šeimos ūkių pievose ganosi 150 sunkiųjų arklių. Kasmet banda pasipildo naujais kumeliukais, o senųjų atsisakoma. Jie, kaip ir išbrokuoti, netinkami veisimui arkliai parduodami supirkėjams, kurie arklių skerdieną eksportuoja į Italiją.

„Tačiau šis verslas jau tampa nepelningas, supirkimo kainos mažėja, paklausa taip pat, galbūt kaimynai lenkai daugiau užpildo ir Italijos rinką. Jokių išmokų arklininkystėje nėra, – sako A. Taroza. – Todėl jau daug kas atsisako arklių auginimo, nes verstis tuo neapsimoka.“ Ūkį išlaiko daugiausia kiti ūkiniai gyvūnai – karvės, mėsiniai galvijai, kurie pievose draugiškai ganosi kone vienoje bandoje su arkliais.

Kiti arkliai lieka Lietuvoje ir veisiami, nes šios asociacijos siekis – išsaugoti šią puikią lietuvišką sunkiųjų arklių veislę. Pasak A. Tarozos, verslas laikosi tik dėl arklių augintojų entuziazmo, iš noro, kad veislė neišnyktų. Prieauglis parduodamas ir Lietuvoje, tačiau augintojų mažėja, tad ir verslas jau nuo šio pavasario traukiasi, nors oficialioje statistikoje kol kas to dar aiškai nematyti.

Kodėl augina būtent sunkiuosius? „Sunkieji arkliai labai gero charakterio, jie stambūs, ramūs ir gražūs, – sako ūkininkas. – Galbūt lėmė ir tai, kad ir tėvukas laikydavo arklį. Deja, asociacija šiuo metu vienija vyresnius šios veislės augintojus, kurie iš praeities, iš prisiminimų puoselėja jausmus šiai veislei, jaunimas labiau renkasi kitas veisles arba visai kitą verslą.“ Kaip žinoma, laukams arti šių arklių jau nereikia, tad jie panaudojami nebent edukacijai, vis dar iš tradicijos vykstančioms artojų varžytuvėms ar tiesiog karietų kinkiniams pramogų versle.

Unikalumas: trakėnų veislės žirgai kergiami tik uždaru būdu, todėl jie yra vieni labiausiai grynakraujų žirgų pasaulyje. / „Lietuvos žirgyno“ nuotr.

Garsieji Vytauto Didžiojo žirgai

Žemaitukų arklių veislė turi savo gilią istoriją, tačiau plačiajai visuomenei ji labiau žinoma dėl, kaip manoma, legendos, kad būtent šiais žirgais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas buvo nujojęs iki Juodosios jūros ir juos čia girdė. Žygį žemaitukais prieš penkiolika metų pakartojo Lietuvos mėgėjai raiteliai, įrodę, kad jūroje vis dėlto galima girdyti arklius, jeigu tai bus daroma netoli upės intako (kitaip jūros vanduo arkliams per sūrus).

Rūta Šveistienė yra Lietuvos žemaitukų arklių augintojų asociacijos pirmininkė. Ji sako, kad būtent žemaitukai turi visą įvairovę teigiamų savybių – jie nedideli, tačiau labai ištvermingi, gero charakterio. Būtent tai lemia, kad dažniausiai juos įsigyja vaikų ir jaunimo jojimo mokyklos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Žemaitukai – viena universaliausių veislių, mėgstama Lietuvos žirgų augintojų, kurie juos laiko ne tik dėl naudos. Tai tiesiog šios veislės patriotai, kuriems žirgininkystė yra gyvenimo būdas.

Šių žirgų augintojų asociacija šiuo metu vienija daugiau kaip 60 entuziastų, kurių laikomų žemaitukų populiacija nuolat svyruoja – nuo 900 iki 1 tūkst. Šie skaičiai kinta natūraliai – senieji žirgai išeina, gimsta nauji kumeliukai, kiti žirgai parduodami.

Pačių augintojų skaičius, pasak R. Šveistienės, yra gana stabilus, yra augintojų net nuo 1997-ųjų, kai įsikūrė asociacija. Beje, prie jos įsikūrimo prisidėjo ir R. Šveistienė, tapusi ir asociacijos prezidente. Ji meilę žemaitukams taip pat puoselėja labai seniai. Kaunietė baigė veterinarijos studijas ir vien dėl žemaitukų atvažiavo į Baisogalą, kur bene didžiausia jų banda, pradėjo dirbti Gyvulininkystės institute, apsigynė disertaciją šios žirgų veislės tema.

Rūta Šveistienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu du didžiausi žemaitukų selekciniai branduoliai yra Baisogaloje ir Lietuvos žirgyne, prie šios veislės išsaugojimo programos labai prisideda ir privatūs žemaitukų augintojai visoje Lietuvoje. Asociacijos nariai pasidaliję tarsi į dvi stovyklas – vieni labiau užsiima žemaitukų populiarinimu, kiti – jų veisimu. Kastratai keliauja į užsienio sporto mokyklas vaikų jojimo pamokoms, nes yra nedideli, siekiantys 138–140 cm, nestambūs, kiti lieka Lietuvoje sportui, rekreacijai, pasijodinėjimui, jie kinkomi į karietas, dalyvauja konkūruose, ištvermės jojime. Žemaitukų augintojai patys organizuoja žygius šiais žirgais.

„Tai viena universaliausių veislių, pamėgta Lietuvos žirgų augintojų, kurie žemaitukus laiko ne tik dėl naudos. Tai tiesiog šios veislės patriotai, kuriems žirgininkystė yra gyvenimo būdas“, – meilė žirgams jaučiama ir pašnekovės balse. Pasak jos, žirgininkystei, deja, dabar ne patys geriausi laikai. Mažėja pardavimo užsienyje kainos, todėl mažėja kergimų, dėl to sumažės ir populiacija.

Unikali veislė

Lietuvos žirgynas, kurios pagrindinis akcininkas yra valstybė, rūpinasi, kaip išsaugoti ir gerinti nykstančias lietuviškų arklių veisles. Šio žirgyno direktoriaus pavaduotojas Saulius Tarasauskas sako, kad arklininkystei niekada nebuvo labai gerai, nes traktuojama kaip prabangos sritis, arkliai – prabangos prekė, todėl ES nėra ir niekada nebuvo remiama. Išlaikyti veislinį žirgą yra brangiau nei jį parduoti. „Anksčiau, kai arkliais buvo dirbama ūkiuose, buvo aktualu turėti tokią darbo jėgą, o dabar jie ūkiuose nereikalingi. Dabar juos laiko nebent vietoj žoliapjovės, – juokiasi S. Tarasauskas. – Kas joja, sportuoja, tiems labiau apsimoka laikyti žirgus.“

Lietuvos žirgynas dirba su žemaitukais, stambiaisiais žemaitukais, Lietuvos sunkiaisiais ir su trakėnais. Šie yra uždaro kergimo žirgai, tuo unikalūs. Kaip žinoma, sportui naudojami žirgai gali būti kergiami atviru būdu, tarp kelių šiltakraujų veislių, todėl šių augintojų verslas yra konkurencingesnis, o štai trakėnai kergiami tik su tos pačios veislės arkliais.

Algirdas Taroza / Asmeninio archyvo nuotr.

Įspūdinga istorija

S. Tarasauskas yra Lietuvos žirgyno direktoriaus pavaduotojas, tačiau jis reziduoja Pagėgių krašte esančiame Nemuno žirgyne, didžiausiame Lietuvos žirgyno padalinyje.

Gražuolių ir labai didelių, 160–170 cm siekinčių gražaus eksterjero žirgų istorija yra taip pat ne mažiau įspūdinga. Pagėgių kraštas nuo seno garsėjo arklininkyste. Dar XIII–XV a. pusiau laukiniai lietuvių arkliai buvo kryžminami su Tiuringijos, Olandijos, Danijos sunkiasvoriais. 1732 m. Prūsijos karalius įsteigė garsųjį Trakėnų žirgyną, kuriame lietuviškos ir prūsiškos kumelės, daugiausia žemaitukės, buvo kryžminamos su turkų, anglų ir arabų grynakraujais jojamaisiais – taip buvo išvesta trakėnų šiltakraujų žirgų veislė, savo dydžiu pralenkusi mažuosius žemaitukus. Anais laikais trakėnai buvo naudojami visur – tiek žemės darbams, tiek kariuomenėje. Būtent trakėnai buvo pasitelkti sudarant ir pirmąją nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Dabar jie naudojami tik sportui, konkūrams, trikovei, ištvermės varžyboms.

S. Tarasauskas gali ilgai pasakoti apie trakėnus, jų istoriją, nes akivaizdu, kaip jam rūpi šie žirgai. „Trakėnų veislynas net keletą kartų buvo stipriai nukentėjęs, – pasakoja žinovas. – Napoleonas iš Prūsijos grįždamas parsivarė sau apie 7 tūkst. žirgų. Per antrąjį pasaulinį karą žirgynas taip pat nukentėjo, nes Hitlerio įsakymu prieš lemiamą mūšį, iš vakaro, 20 tūkst. trakėnų banda Baltijos jūros pakrantės ledu buvo išvaryta į Vokietiją. Deja, prasidėjus bombardavimui, įlūžo ledas ir kone visi žirgai paskendo, Vokietiją pasiekė tik apie 50. Kai rusai užkariavo Kaliningrado sritį ir ten žirgyne rado arklių, juos persivarė į savo stepes, į Rusijos gilumą, kur buvo įkurtas Kirovo žirgynas. Iš jo 1965-aisiais mes juos vėl parsivežėme į Lietuvą. Kaip mes sakome, žirgai grįžo namo.“

Asociacija šiuo metu vienija vyresniuosius Lietuvos sunkiųjų veislės augintojus, kurie iš praeities, iš prisiminimų puoselėja jausmus šiai veislei.

UNESCO pripažinimas

Nemuno žirgyne auginama trakėnų veislės banda yra didžiausia ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, o žirgyne išauginti trakėnai yra itin vertinami. UNESCO dėl unikalaus uždaro kergimo trakėnų veislę pripažino kaip nematerialų paveldą. Tai unikali veislė, kurios vertinimo, licencijavimo procesas yra gana ilgas ir sudėtingas.

Žirgynas savo arkliams pašarus gaminasi pats. Daugiausia – šieną, šienainį, o avižas ir šiaudus perka. Lietuvos žirgynas Pagėgių padalinyje valdo 740 ha, Vilniaus – apie 200, o Sartų – apie 250 ha. Nemuno žirgyne paprastai būna apie 500 arklių, Vilniaus – iki 200 ir Sartų – apie 250.

S. Tarasauskas pripažįsta, kad šiuo metu žirgininkystei iš tiesų sunkus metas, tačiau jis žvelgia optimistiškai. „Tikėkimės, kad žirgininkystė, arklininkystė atsigaus, kad atsiras pirkėjų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, – sako žirgininkas. – Trakėnai kol kas dažniausiai parduodami ir išvežami į Vokietiją, Daniją, Suomiją, dalis lieka Lietuvoje, pavieniams pirkėjams. Mėsai trakėnai neparduodami. Vis dėlto mūsų svarbiausia užduotis – išsaugoti veisles.“

Legenda: žemaitukų veislės žirgai labiausiai žinomi kaip Vytauto Didžiojo žirgai, kuriais jodamas kunigaikštis pasiekė Juodąją jūrą. / Lietuvos žemaitukų arklių augintojų asociacijos nuotr.

Lietuvos sunkieji

Lietuvos sunkieji arkliai – naminių arklių (Equus ferus caballus) darbinė veislė, pradėta kurti XIX a. pabaigoje. Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai yra ištvermingi, turi gerai išvystytus raumenis, yra tvirtos konstitucijos, judrūs, gero charakterio, vislūs ir ilgaamžiai. Šių arklių aukštis ties gogu – nuo 155 iki 166 cm. Suaugę eržilai sveria 700 kg, kumelės – 645 kg. Lietuvos sunkiųjų arklių spalvos – nuo šviesiai sartos iki juodos.

Šiuo metu kritiškai sumažėjo eržilų linijų skaičius, prastėja veislinės ir darbinės savybės. Lietuvos sunkiųjų arklių rizikos būklė pagal efektyvios populiacijos skaičių (Ne) yra 157, vadinasi, ši veislė balansuoja tarp pavojaus ir pažeidžiamumo kategorijų. Lietuvos sunkiųjų arklių panaudojimo sritys: veislei (populiacijos viduje, gerinant kitas veisles), šeimos ūkyje kaip universalus arklys, miško darbams, mėsai, pienui, nacionaliniuose parkuose, muziejuose ir t. t. Pagrindiniai Lietuvos sunkiųjų arklių veisliniai branduoliai yra pas privačius augintojus ir Lietuvos žirgyno Nemuno skyriuje.

Šaltinis: Lietuvos žirgynas