Sezonas buvo sunkus
Ši šalta ir snieginga žiema sukėlė problemų ir medžiotojams. Kas medžioklėje nori klampoti po pusnis?
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) pirmininkas Virginijus Kantauskas sako, kad šiemet medžiojama buvo nedaug. „Greičiau priešingai – į miškus dažniau ėjome šerti žvėrių, padėti jiems išgyventi neįprastai šaltą žiemą, – pasakoja LMŽD vadovas. – Visiems medžiotojams rekomendavome nerengti medžioklių. Patiems taip pat nemalonu po sniegą braidyti ir alkanus žvėris vaikyti tokiu metu nehumaniška.“
Vilkų šį sezoną kol kas sumedžiota palyginti nedaug, nustatyta kvota (309) neišnaudota, o pasak, V. Kantausko, vilkų miškuose yra tikrai labai daug. Vilkas – labai protingas gyvūnas, todėl sumedžioti jį itin sunku. Kaip apskritai atsilieps populiacijai toks sezonas? LMŽD pirmininkas ramina, kad ne visos populiacijos problemos yra sprendžiamos medžiokle.
Kodėl nėra pirkti?
V. Kantauskas sako, kad Lietuvoje yra apie 30 tūkst. medžiotojų. Vis dėlto negalima sakyti, kad jie visi nuolat medžioja, juo labiau sumedžioja žvėrių. Paprastai yra sumedžiojama apie 14 tūkst. žvėrių, tad, patiems medžiotojams pasidalijus mėsą, jos parduoti beveik ir nelieka.
Kita vertus, pasak LMŽD pirmininko, Lietuvoje neišvystyta žvėrių mėsos apdorojimo, išpjaustymo, paruošimo maistui infrastruktūra. Nėra tam pritaikytų skerdyklų. Kita vertus, yra labai dideli reikalavimai žvėrių skerdienai, jeigu ją norėtum pateikti supirkėjams, duoti prekybos centrams. Patiems vartoti tokių griežtų reikalavimų nėra.
Nėra ir verslininkų, kurie užsiimtų žvėrienos supirkimu, o patys medžiotojai šia veikla neužsiima. Sumedžioto žvėries apdorojimas turi būti labai greitas, gerai išvystyta visa mėsos paruošimo, logistikos sistema. Lietuvoje nėra nei tradicijos, nei galimybės žvėrieną supirkti, ją parduoti galutiniam vartotojui. Nors kol kas parduotuvėse žvėrienos dar nėra, V. Kantauskas žvelgia optimistiškai: jau ima rastis tokių apdorojimo įmonių, todėl perspektyvoje žvėrienos gali atsirasti prekyboje.
Brangesnė už kitą mėsą
Žvėriena yra tikrai brangi, tačiau V. Kantauskas sako, kad ji ir negali būti pigi: labai brangi yra pati medžioklė, todėl ir mėsa brangi. „Sąnaudos didelės, kiek reikia įdėti, kad sumedžiotum tą žvėrį, – pasakoja pašnekovas. – Kai suskaičiuoji klubo įdėtus pinigus į medžioklę, į galimybę medžioti, mėsa tampa aukso kainos. Taigi, medžioklė – prabanga ir žvėriena – prabanga.“
Tiesa, prisimena V. Kantauskas, yra buvę eksperimentų, kai prekybai buvo patiekta žvėrienos, tačiau jos beveik niekas nepirko. Galbūt dėl mažos paklausos mažai žvėrienos ir importuojama. Vėlgi – jau nėra tradicijos valgyti žvėrieną taip, kaip lietuviai valgydavo senovėje.
Bando atkurti prestižą
V. Kantauskas LMŽD pirmininku tapo prieš penkerius metus. Svarbiausias jo siekis atėjus į šį postą, be kitų darbų, buvo atkurti šalies medžiotojų prestižą. „Ne paslaptis, kad būta visokiausių kalbų apie medžiokles, pačius medžiotojus, neva jie tik girtauti važiuoja į mišką, ir visokių kitokių pramanytų, o kartais gal ir tikrų istorijų, – neslepia medžiotojų vadovas. – Manau, daug ką pavyko per tuos metus nuveikti, tačiau prestižui atkurti reikia daugiau laiko, penkerių metų neužteks. Tiesa, kai nutinka kokia nors bloga istorija, ji labai plačiai ir garsiai nuskamba, bet jeigu ta problema išsprendžiama, tada visi tyli.“
Garsiai skambėjo medžiotojų ir miškų savininkų konfliktai. Miškų savininkai nori medžioti savame miške, kiek nori ir kada nori. Tačiau Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad negali kiekvienas savininkas medžioti, kaip jis nori, – žvėrių miške neužteks. Medžiotojų būrelių nariai gali medžioti ir privačiuose miškuose – žvėrys visų turtas. Pasak V. Kantausko, tokių konfliktų buvo ir bus, nes kiek žmonių, tiek nuomonių. Kiekvienas gina savo tiesas, tada tenka aiškintis teismuose.
Pašnekovas pasakoja apie bandymus visuomenę supažindinti su medžioklės tradicija. Ypač jis akcentuoja vaikus, kuriems mokyklose kartais skaitomos paskaitos apie tai, vyksta pokalbiai, aiškinama tikroji medžioklės misija, supažindinama su gamta, mokoma ją pamilti. Tada vaikai keičia nuomonę apie medžioklę, o kai namuose papasakoja, ką išgirdę, nuomonę ima keisti ir tėvai. „Norisi parodyti jiems, kad nieko blogo nėra toje medžioklėje, – tikina pašnekovas. – Nereikia bijoti kalbėti, bijoti paaiškinti. Vaikai labai domisi, mokytojai sako, kad kai vyksta susitikimai su medžiotojais, mokykla ištuštėja, nes visi klauso paskaitų. Tegu iš pirmų lūpų išgirsta apie šią tradiciją. Jeigu patys nekalbėsime, visi galvos, kad ten susirenkame tik išgerti, o man, kaip absoliučiam abstinentui visą gyvenimą, tai labai nepatinka.“ V. Kantauskas juokauja, kad jam kartais sakoma: „Kaip gali būti abstinentas, jeigu esi medžiotojas?“
Sumedžiojama ne per daug
LMŽD direktorius Laimonas Daukša sako, kad pastaruoju metu sumedžiojama keliasdešimt tūkstančių gyvūnų. „Kalbant apie žvėrieną, reikėtų kalbėti apie stambiąją fauną, apie kanopinius gyvūnus, nes jų mėsos būna daugiausia, – sako L. Daukša. – Daugiausia, apie 28–30 tūkst., sumedžiojama stirnų, tauriųjų elnių – apie 20 tūkst., briedžių – apie 2,5 tūkst., šernų – apie 20 tūkst. Kitų gyvūnų: lapių, mangutų, vilkų taip pat sumedžiojama daug, bet jų mėsa nevartojama.“
L. Daukša pateikia skaičius, kiek apskritai žvėrių yra mūsų miškuose: vien stirnų yra apie 170 tūkst., tad sumedžiojama apie 15 proc., tiek ir dar daugiau (mokslininkų rekomendacija – 25 proc.) reikėtų sumedžioti dėl populiacijos. Tad tikrai žvėrių nesumedžiojama per daug, kaip kartais visuomenėje kalbama. „Medžiojama atsakingai ir tausojančiai, – aiškina L. Daukša. – Šią žiemą nuo sausio pabaigos apskritai rekomendavome atsisakyti medžioklės, kad žvėreliai mažiau judėtų, o patys jiems vežėme pašaro – siloso, kukurūzų, šienainio, cukrinių runkelių. Iš medžioklės fazės šiemet iškrito vienas mėnuo, gal net pusantro.“
Kaip medžiotojų organizacija, esame už žvėrienos prieinamumą. Kad kuo daugiau žmonių galėtų paragauti šios sodraus skonio, pikantiškos mėsos, kad suprastų jos vertę, išskirtinumą.
Griežti reikalavimai
L. Daukša sako, kad žvėrieną tiekti į rinką būtų itin sunku, nes labai griežti yra Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai pirminėms mėsos apdorojimo vietoms. Be to, privaloma nustatyti, ar neserga gyvūnas kokia nors liga. „Laukiniai gyvūnai taip pat labai daug serga, kaip ir naminiai gyvūnai, daug trichineliozės, afrikinio kiaulių maro, kitokių ligų atvejų, visa tai reikia nustatyti, kad žmonės žvėriena neapsinuodytų, nesusirgtų, – aiškina direktorius. – Toliau svarbi visa logistikos, fasavimo grandinė, mėsos laikymas, galiojimo terminai, kad skoninės ir maistinės savybės nepasikeistų.“
Pašnekovas sako, kad medžiotojai mėsa šiandien apsirūpina patys ir aprūpina savo aplinką – gimines, draugus, kaimynus. Be to, medžiotojai dalyvauja ir socialinėse akcijose, per kurias žvėriena aprūpina vaikų globos narius, socialiai remtinus žmones. Taip pasidalija gamtos turtais. „Lengviausia pasidalyti perdirbtos mėsos produktais – koldūnais, sriuba, dešromis ar konservais, taip produktais, kurie jau buvo termiškai apdoroti, – aiškina direktorius. – Su neapdorota mėsa visada daugiau pavojų. Turėtų būti bent viena žvėrieną superkanti, išpjaustanti, patikrinanti, fasuojanti ir rinkai patiekianti bendrovė. Kol kas grandinė iki vartotojo per sudėtinga.“
Mėsos išeiga nedidelė
Žvėrienos kainos gerokai viršija kitos mėsos kainas. Tarkime, perkant internetu žvėrienos produktus, kaina siekia 40–50 eurų už 1 kg. „Tai nėra miške sumedžiotų gyvūnų mėsa, – aiškina L. Daukša. – Nenoriu, kad būtų klaidinama – internetu ar kur kitur parduodama žvėriena dažniausiai yra iš laukinių gyvūnų fermų, kaip, pavyzdžiui, ūkiuose, aptvaruose, auginamų danielių ar tauriųjų elnių. Bent 80 proc. rinkoje esamos žvėrienos yra būtent iš tokių ūkių. Lietuvoje yra apie 20–30 stambių augintojų, kurie augina šių gyvūnų tūkstančiais, tačiau ir jie nesusikūrė tiekimo į rinką grandinės, neeksportuoja į užsienį todėl, kad esame per maži rinkos žaidėjai, mėsos kiekiai yra labai kuklūs.“
Tikros žvėrienos galima pavalgyti restoranuose. Dažniausiai jų savininkas ar virtuvės šefas būna medžiotojas, todėl turi galimybę klientams pasiūlyti žvėrienos patiekalų.
„Kaip medžiotojų organizacija, esame už žvėrienos prieinamumą, – tikina L. Daukša. – Kad kuo daugiau žmonių galėtų paragauti šios sodraus skonio, pikantiškos mėsos, kad suprastų jos vertę, išskirtinumą. Todėl visada medžiotojų šventes rengiame viešai, miestuose, nemokamai vaišiname, verdame po kelis tūkstančius litrų sriubos, kad kuo daugiau žmonių paragautų.“
L. Daukša sako, kad ir žvėrienos mėsos išeiga yra labai nedidelė. „Galima sakyti, kad žvėrienos išeiga yra tik 50 proc., – pasakoja specialistas. – Ne taip, kaip kitų naminių gyvulių. Be to, žvėrienos subproduktai nevartojami, viskas išmetama. Iš žvėrienos neverdame šaltienos. Kiaulės lašinius, odą naudojame, žvėrienos – ne. Be to, laukinių gyvūnų kaulai stambūs, juos išpjaustome. Daug raumenų, nes juda laisvai.“
Po apdorojimo visus gyvūnų šalutinius produktus – kailius, galūnes, kaulus, viską, kas nevartojama, išmetame į saugią atliekų išmetimo duobę utilizuoti. Ji privalo būti kiekvienoje specialioje, aptvertoje, saugioje sumedžioto gyvūno apdorojimo aikštelėje. Utilizavimo įmonių paslaugomis medžiotojai nesinaudoja, nes tiesiog per brangu. Kailis, kitos gyvūno dalys gali būti naudojama specialioms reikmėms – iškamšoms, trofėjams, muliažams ir t. t.
Kai suskaičiuoji klubo įdėtus pinigus į medžioklę, į galimybę medžioti, mėsa tampa aukso kainos. Taigi medžioklė – prabanga ir žvėriena – prabanga.
Kalba milijonų kalba
Kasmet medžiotojai valstybei sumoka apie 4 mln. išteklių mokesčių. Papildomai mokesčių iš medžiotojų valstybė gauna ir kitu pavidalu, tarkime, Lietuvoje veikiančios medžioklės reikmenų parduotuvės per metus iš medžiotojų pirkimų padaro 20 mln. eurų apyvartą, tad ir sumoka mokesčius.
Yra ir kitų be galo didelių išlaidų – visi 800 medžiotojų klubų privalo turėti tinkamų bazių žvėrienai laikyti, apdoroti. Naudojamas vanduo skalavimui, stovi dideli šaldikliai, todėl moka didelius mokesčius už vandenį, elektrą. Bazėms įrengti perkami sklypai, pamiškėse statomi medžiotojų tykojimo bokšteliai, perkami grūdai ir t. t. „Per metus išleidžiame iš viso apie 10 mln. eurų, tad žvėrienos kaina pačiam medžiotojui yra labai didelė, kur kas pigiau būtų nueiti į parduotuvę ir įsigyti 1 kg geros jautienos vietoj žvėrienos, – lygina L. Daukša. – Kiek dar kainuoja ginklas, šoviniai, medžioklėms tinkami pravažūs automobiliai, jų išlaikymas. Kiekvienas medžiotojas investuoja, moka būrelio narystės mokestį, jo krepšelis būna mažiausiai apie 1–1,5 tūkst. eurų per metus. Tad grąža iš gaunamos mėsos yra labai maža, nauda daugiau tik terapinė, emocinė.“
Per metus LMŽD patiria apie 50 mln. eurų išlaidų. Medžiotojai skaičiuoja, kad valstybė iš jų veiklos gauna apie 10 mln. eurų naudos per metus.
Konfliktai neišvengiami
Ūkininkai labai dažnai, kai ganyklose žvėrys papjauna jų ūkinius gyvūnus, išsako priekaištų medžiotojams, kodėl šie nesumedžioja jų daugiau. „Mes kalbame apie gamtą, o ganyklos nėra kokia nors lokali teritorija, todėl tokio pobūdžio problemų buvo ir bus, – sako LMŽD direktorius. – Medžiotojai medžioja tiek, kiek leidžia medžioklės terminai, sumedžioja daug, tačiau konfliktas tarp žmogaus ir laukinės gamtos visada išliks. Jokios sumedžiojimo kvotos problemos neišspręs. Kiekvienais metais gvildenamas šis klausimas, tačiau juk kalbame apie gamtą, negalima taip lengvai lokalizuoti tų laukinių gyvūnų.“
Jau apie dvylika metų kalbama apie afrikinio kiaulių maro (AKM) problemą, tačiau iki dabar šis virusas guldo ištisas kiaulių fermas, tačiau apie gaištančius šernus kalbama rečiau. Į klausimą, gal miškuose užkrato jau nebeliko, L. Daukša prieštarauja: šernai kaip sirgo, taip ir serga. Visa šalies teritorija užkrėsta, todėl epizodiškai tų ligų atsiranda visur: miške, ūkiuose. Suvaldyti šią situaciją sudėtinga, juolab kad kiaulės, šernai serga vos ne visose Europos šalyse. Jis skeptiškai vertina ir kažkada politikų pateiktą siūlymą sumedžioti visus šernus ir problemos neliks. „Niekada nepavyktų išnaikinti vienos gyvūnų rūšies, – sako L. Daukša. – Neįmanoma, visų nesumedžiosi, o dar ir iš kitų valstybių ateis vėl. Negali lokalizuoti gamtos, tai neįmanoma.“
Naujausi komentarai