„DU ME­DU“ SKA­NĖS­TŲ NA­MAI: PASIMATYMAS SU DE­SER­TU

„Mū­sų de­ser­tai gims­ta iš mei­lės gam­tai ir pa­gar­bos žmo­gui“, – šyp­so­si eko­lo­giš­ko ūkio ir ke­pyk­los „Du Me­du“ sa­vi­nin­kas Vy­tau­tas Ra­čic­kas. Jis įgy­ven­di­no se­ną sva­jo­nę ir Kau­no se­na­mies­ty­je, ne­to­li Is­to­ri­nės Pre­zi­den­tū­ros, at­vė­rė „Du Me­du“ ska­nės­tų na­mų du­ris. Čia ga­li­ma pa­ska­nau­ti aukš­tos ko­ky­bės eko­lo­giš­kos ka­vos ir de­ser­tų, pa­si­mė­gau­ti ra­mia ap­lin­ka ar jau­kiai švęs­ti as­me­ni­nę šven­tę.

Dė­me­sys svei­ka­tai ir gam­tai

Vos per ke­le­tą mė­ne­sių „Du Me­du“ ska­nės­tų na­mai ta­po dau­ge­lio ko­ky­bę ver­ti­nan­čių kau­nie­čių kas­die­nio ap­si­lan­ky­mo vie­ta. Čia už­su­kan­tiems sma­li­žiams pa­tin­ka, kad su­val­gius eko­lo­giš­ko de­ser­to skran­dis neap­sunks­ta, o ska­nės­tas su­ža­di­na pa­čias ge­riau­sias emo­ci­jas. Sug­rįž­tan­tys klien­tai džiau­gia­si, kad ka­vi­nės de­ser­tų sko­nis juos nu­ke­lia į gra­žiau­sias gy­ve­ni­mo aki­mir­kas.

„Lan­ky­to­jai pa­sa­ko­ja, kad mū­sų de­ser­tai lei­džia pri­si­min­ti pir­mo­jo bu­či­nio ar pa­si­ma­ty­mo jau­du­lį, nu­si­kel­ti į vai­kys­tės va­sa­ras pas se­ne­lius kai­me. Su­lauk­ti to­kių at­si­lie­pi­mų vi­sa­da sma­gu, nes sie­kia­me kiek­vie­nam su­kur­ti ma­žy­tę šven­tę“, – sa­ko „Du Me­du“ par­da­vi­mų va­do­vė Re­gi­na Ba­raus­kie­nė.

Ypa­tin­gas dė­me­sys žmo­gaus svei­ka­tai ir gam­tai – pa­grin­di­nės ver­ty­bės, ku­rio­mis va­do­vau­ja­ma­si „Du Medu“ skanėstų namuose. Šias ver­ty­bes ka­vi­nės sa­vi­nin­kas V. Ra­čic­kas pe­rė­mė iš sa­vo tė­vų – eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės at­sto­vų Re­gi­nos ir Jo­no Ra­čic­kų. 2007 m. įsteig­ta eko­lo­giš­ka ke­pyk­la, į ku­rią ža­lia­vos at­ke­liau­ja tie­siai iš eko­lo­giš­ko ūkio. Ūky­je griež­tai lai­ko­ma­si eko­lo­giš­kų au­gi­ni­mo stan­dar­tų, o ke­pyk­los ke­pi­niuo­se ne­ra­si­te jo­kių che­mi­nių prie­dų ar ne­na­tū­ra­lių da­žik­lių.

„Lie­tu­vo­je esa­me pir­mie­ji, eko­lo­giš­ku­mą pa­tvir­ti­nan­čiu VšĮ „Ekoag­ros“ ser­ti­fi­ka­tu įtei­si­nę sa­vo ke­pa­mą duo­ną, sau­sai­nius, ša­ko­tį ir tor­tą. Pa­ma­žu ėmė bręs­ti min­tis apie eko­lo­giš­kų de­ser­tų ka­vi­nę, ku­rio­je bū­tų ga­li­ma mė­gau­tis aukš­tos ko­ky­bės ska­nės­tais ir gė­ri­mais, ne­si­jau­di­nant dėl sa­vo svei­ka­tos. Šie­met šią idė­ją, dau­giau nei de­šimt­me­tį ne­šio­tą šir­dy­je, pa­ga­liau pa­vy­ko įgy­ven­din­ti, – džiau­gia­si pa­šne­ko­vas. – No­rė­jo­me lan­ky­to­jams pa­siū­ly­ti tik­rų de­ser­tų, o ne ga­mi­nių, ku­rių su­dė­ty­je ras­tu­me vi­są che­mi­nių ele­men­tų len­te­lę. Tad mū­sų ska­nės­tų ing­re­dien­tai – tik na­tū­ra­lūs. De­ser­tus da­žo­me špi­na­tais, apel­si­nais, bu­ro­kė­liais, ser­ben­tais, ven­gia­me bet ko­kių sin­te­ti­nių da­žik­lių ir ki­tų prie­dų.“

Desertas – kaip šventė

„Du Medu“ skanėstų namų lan­ky­to­jai ga­li pa­ska­nau­ti ne­ti­kė­čiau­sių sko­nių ser­ti­fi­kuo­tų eko­lo­giš­kų de­ser­tų. Čia vi­sa­da ra­si­te sma­li­žių jau pa­mėg­tų ska­nės­tų: sū­rio py­ra­gą su sū­ria ka­ra­me­le, mor­kų su apel­si­nais, šo­ko­la­di­nį su vyš­nio­mis, špi­na­ti­nį su ši­lauo­gė­mis ir daug ki­tų tor­tų.

Vytautas Račickas./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Pa­sak V. Ra­čic­ko, be­veik kiek­vie­ną mė­ne­sį į asor­ti­men­tą įtrau­kia­mas ir nau­jas de­ser­tas. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai pri­sta­ty­ti du tor­tai ve­ga­nams – pis­ta­ci­jų tor­tas ir tor­tas su juo­dų­jų ser­ben­tų ka­ra­me­le. Paš­ne­ko­vas pa­sa­ko­ja, kad šiuo me­tu po­pu­lia­ru­mo vir­šū­nė­je ka­ra­liau­ja ža­lia­sis špi­na­tų tor­tas su ši­lauo­gė­mis. Jį ma­žie­ji sma­li­žiai jau pra­mi­nė „Šre­ku“.

„Vi­si mū­sų tor­tai yra įspū­din­go gro­žio ir nuo­sta­baus sko­nio. Tuo pa­si­rū­pi­na kon­di­te­rė Ag­nė Ger­tu­ba­vi­čiū­tė – 2021 m. Tor­tų tur­ny­ro Drus­ki­nin­kuo­se nu­ga­lė­to­ja. Su­tei­kia­me jai lais­vę fan­ta­zuo­ti ir kur­ti, ta­čiau pra­šo­me, kad ska­nės­tai ne­bū­tų rie­būs ir per daug sal­dūs. Da­lis jų yra be pri­dė­ti­nio cuk­raus ir rie­ba­lų, – at­sklei­džia pa­šne­ko­vas. – No­ri­si, kad de­ser­tas džiu­gin­tų ne tik tą aki­mir­ką, kai jį val­go­me, bet ir vė­liau. To­dėl nuo mū­sų ska­nės­tų skran­dis neap­sunks­ta ir ne­rei­kia su­kti gal­vos dėl pa­pil­do­mų ka­lo­ri­jų. Jei po de­ser­to žmo­gus ne­puls iš­kart už­kan­džiau­ti, vi­sos su­var­to­tos ka­lo­ri­jos virs ener­gi­ja, o ne pa­pil­do­mais kū­no rie­ba­lais. Lan­ky­to­jai pas mus vis su­grįž­ta, nes jiems pa­tin­ka mū­sų fi­lo­so­fi­ja: de­ser­tas – kaip šven­tė, ne­su­ke­lian­tis jo­kių ne­ma­lo­nių po­jū­čių, rūgš­čių, ap­sun­ku­sio skran­džio ar pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų.“

V. Ra­čic­kas pa­sa­ko­ja sie­kian­tis su­for­muo­ti nau­ją de­ser­tų val­gy­mo kul­tū­rą. Jis at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad įpras­tai de­ser­tą ska­nau­ja­me pa­sku­ti­nį, jau su­val­gę so­čius pie­tus. To­dėl vi­siš­kai ap­krau­na­me skran­dį ir pu­sę die­nos jau­čia­mės blo­gai.

„Vi­sa­da re­ko­men­duo­ju de­ser­tą val­gy­ti kaip at­ski­rą pa­tie­ka­lą. 100 ar 200 g de­ser­to su ka­va – tai yra mais­to nor­ma, už­tik­rin­sian­ti so­tu­mą bent trims va­lan­doms. Tad de­ser­tą, pa­vyz­džiui, ga­li­ma val­gy­ti vie­toj prieš­pie­čių. Ži­no­ma, to­kiu at­ve­ju rei­kė­tų rink­tis svei­ką de­ser­tą, ne­tu­rin­tį sin­te­ti­nių ing­re­dien­tų“, – pa­ta­ria jis.

Svei­kes­nio mais­to fi­lo­so­fi­ja

Nors V. Ra­čic­ko įkur­tuo­se „Du Medu“ skanėstų namuose ka­ra­liau­ja de­ser­tai, čia ga­li­ma ska­niai ir svei­kai pa­pie­tau­ti ar pa­va­ka­rie­niau­ti.

„Mū­sų mais­to fi­lo­so­fi­ja ska­ti­na ne­per­si­val­gy­ti ir su­val­gy­ti tik tiek, kiek rei­kia. Ži­no­ma, akys daž­nai no­ri vis­ko, ką ma­to, ta­čiau skran­džiui už­ten­ka kur kas ma­žiau. To­dėl lėkš­čių mais­tu ne­perk­rau­na­me ir lan­ky­to­jams pa­tei­kia­me su­ba­lan­suo­tas po­rci­jas. Tad pa­val­gęs žmo­gus jau­čia­si so­tus ir neap­sun­kęs, o jo su­var­to­tos ka­lo­ri­jos ne­si­kau­pia kū­ne“, – ak­cen­tuo­ja pa­šne­ko­vas.

Norėjome lankytojams pasiūlyti tikrų desertų, o ne gaminių, kurių sudėtyje rastume visą cheminių elementų lentelę.

Di­džio­ji da­lis ka­vi­nės de­ser­tų ir pa­tie­ka­lų yra ga­mi­na­mi iš ūky­je „Du Me­du“ au­gi­na­mų ža­lia­vų, ku­rių čia taip pat ga­li­ma įsi­gy­ti: eko­lo­giš­ko alie­jaus, kruo­pų, dribs­nių, džio­vin­tų vai­sių ir ki­tų gė­ry­bių. „Li­ku­sią da­lį mums rei­ka­lin­gų ža­lia­vų per­ka­me iš eko­lo­giš­kų lie­tu­viš­kų ir už­sie­nio ša­lių au­gin­to­jų. Pa­vyz­džiui, iš už­sie­nio siun­čia­mės eko­lo­giš­ką, ser­ti­fi­kuo­tą šo­ko­la­dą ir ka­vą, ku­rių Lie­tu­vo­je tie­siog ne­gau­si. Taip pat pas mus ga­li­te pa­ska­nau­ti ir įsi­gy­ti eko­lo­giš­kos ka­vos, ku­rios pu­pe­lių mi­ši­nį spe­cia­liai mums su­kū­rė spe­cia­lis­tai“, – at­sklei­džia ka­vi­nės įkū­rė­jas.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, „Du Me­du“ ska­nės­tų na­mai at­vi­ri ko­ky­biš­kiems, sie­lą ir pro­tą pra­tur­ti­nan­tiems ren­gi­niams – poe­zi­jos va­ka­rams, pro­tmū­šiams, eko­lo­giš­kų pro­duk­tų de­gus­ta­ci­joms. Kau­nie­čiai čia kvie­čia­mi jau­kiai pra­leis­ti lai­ko su my­li­muo­ju ar drau­gais, pa­mi­nė­ti svar­bios pro­gos, tie­siog ra­miai pa­bū­ti su sa­vo min­ti­mis ir ska­niu de­ser­tu.

„Mū­sų ka­vi­nė iš­si­ski­ria sa­vo ra­my­be – čia neiš­gir­si­te tau­rių ar bo­ka­lų skamb­čio­ji­mo, gar­sių šne­kų. Al­ko­ho­lio ne­par­duo­da­me, tad mū­sų de­ser­ti­nę ren­ka­si tie, ku­riems no­ri­si ki­to­kių nei įpras­ta pra­mo­gų. Gar­sioms ir triukš­min­goms šven­tėms ši ap­lin­ka ne­skir­ta. Ta­čiau, jei no­ri­si jau­kiai pa­mi­nė­ti svar­bią su­kak­tį, de­ser­ti­nė tam idea­liai tiks“, – sa­ko V. Ra­čic­kas.

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, „Du Medu“ skanėstų namų fi­lo­so­fi­ją pui­kiai per­tei­kia ka­vi­nės lo­go­ti­pas. Ja­me vaiz­duo­ja­ma sva­jo­jan­ti mo­te­ris, sa­vo plau­kus pa­puo­šu­si na­tū­ra­lio­mis uo­go­mis ir gė­lė­mis. Na­tū­ra­lu­mas, tik­ri sko­niai ir ty­ros emo­ci­jos – tai as­pek­tai, iš ku­rių de­ser­ti­nę ge­riau­siai at­pa­žįs­ta jos lan­ky­to­jai.

Dau­giau kant­ry­bės ir pa­stan­gų

Džiu­gu, kad žmo­nės vis la­biau rū­pi­na­si sa­vo svei­ka­ta ir daž­niau ren­ka­si eko­lo­giš­kus mais­to pro­duk­tus. Ži­no­ma, at­si­ran­da ir skep­ti­kų, ma­nan­čių, kad eko­lo­gi­ja tė­ra iš­pūs­tas ma­dos bur­bu­las. Ta­čiau, pa­sak pa­šne­ko­vo, eko­lo­giš­kai užau­gin­ti pro­duk­tai iš­ties la­biau tau­so­ja žmo­gaus svei­ka­tą ir gam­tą.

Che­mi­nių me­džia­gų ir jų pėd­sa­kų gau­sus mais­tas pri­si­de­da prie tik­ros XXI a. rykš­tės – aler­gi­nių ir on­ko­lo­gi­nių li­gų. Ūki­nin­kų nau­do­ja­mi pes­ti­ci­dai ne tik skur­di­na ap­lin­ką, bet ir ska­ti­na įvai­rių li­gų iš­si­vys­ty­mą.

Gamintojų nuotr.

„Tie­sa, už eko­lo­giš­ką pro­duk­tą teks su­mo­kė­ti šiek tiek dau­giau. Taip yra to­dėl, kad jį pa­ga­min­ti kai­nuo­ja bran­giau, o ga­my­bos pro­ce­se ten­ka įdė­ti dau­giau kant­ry­bės, ži­nių ir pa­stan­gų. Ta­čiau tau­py­ti sa­vo svei­ka­tos są­skai­ta tik­rai ne­ver­ta. Val­gy­da­mi pra­stos ko­ky­bės mais­tą, ga­li­me su­si­rgti ir vė­liau to­kiu bū­du su­tau­py­tus pi­ni­gus iš­leis­ti vais­tams, – pa­ste­bi jis. – Svar­bu ir tai, kad eko­lo­giš­kuo­se pro­duk­tuo­se nė­ra sko­nio stip­rik­lių, ku­rie ska­ti­na per­si­val­gy­mą. Tad eko­lo­giš­ko de­ser­to su­val­go­me ma­žiau ir pa­si­so­ti­na­me grei­čiau.“

Ma­žo­jo Pa­ry­žiaus de­ser­tas

Kau­ne au­gęs V. Ra­čic­kas pa­sa­ko­ja dau­giau nei de­šimt­me­tį sva­jo­jęs apie nuo­sa­vą ka­vi­nę gim­ta­ja­me mies­te. Vi­są tą lai­ką min­ty­se jis dė­lio­jo bū­si­mą me­niu ir dai­rė­si tin­ka­mų pa­tal­pų.

Paš­ne­ko­vui no­rė­jo­si, kad de­ser­ti­nė įsi­kur­tų pa­čio­je mies­to šir­dy­je, jau­kio­je ir ne per daug triukš­min­go­je vie­to­je. Ga­liau­siai to­kią erd­vę vy­ras at­ra­do Vil­niaus gat­vė­je, ša­lia ypa­tin­ga at­mos­fe­ra pa­si­žy­min­čios Is­to­ri­nės Pre­zi­den­tū­ros.

„Il­gą lai­ką Kau­ne ne­ra­dau ka­vi­nės, ku­ri ati­tik­tų vi­sus ma­no po­rei­kius, – vi­lio­tų tiek mais­tu, tiek ap­tar­na­vi­mu, tiek sa­vo fi­lo­so­fi­ja ir jau­ku­mu. Tad ki­lo min­tis pa­čiam su­kur­ti to­kią erd­vę. La­bai sma­gu, kad de­ser­ti­nę pa­vy­ko įkur­ti ša­lia lai­ki­no­sios sos­ti­nės lai­kus me­nan­čio is­to­ri­nio pa­sta­to. Tar­pu­ka­riu Kau­nas gar­sė­jo sa­vo bo­he­miš­ku gy­ve­ni­mu ir ma­žo­jo Pa­ry­žiaus sta­tu­su. Šian­dien gal­būt pa­vyks jį iš­gar­sin­ti ko­ky­biš­kais de­ser­tais“, – juo­kia­si jis.

Ver­tin­ti ko­ky­biš­ką mais­tą V. Ra­čic­kas iš­mo­ko dar vai­kys­tė­je, sek­da­mas tė­vų pa­vyz­džiu. Šian­dien mei­lę svei­kai mi­ty­bai jis sten­gia­si per­duo­ti sa­vo de­šimt­me­tei duk­rai Ma­ri­jai ir aš­tuo­nio­lik­me­čiam sū­nui Ma­tui. At­ža­los tė­čiui no­riai pa­de­da ka­vi­nė­je. Tad kar­tais sa­vait­ga­lį už­su­kus į de­ser­ti­nę čia ga­li­ma iš­vys­ti be­si­dar­buo­jan­čią vi­są Ra­čic­kų šei­mą.

„Pui­kiai at­si­me­nu sa­vait­ga­lio šei­mos pie­tus vai­kys­tė­je, ku­riuos ga­min­da­vo­me vi­si kar­tu. Da­bar, nau­do­da­mas na­tū­ra­lius ing­re­dien­tus, vir­tu­vė­je šei­mi­nin­kau­ju drau­ge su sa­vo vai­kais. Liūd­na ma­ty­ti, kad vis dau­giau jau­nų šei­mų mai­ti­na­si šal­dy­tais pro­duk­tais, pus­ga­mi­niais, nes grei­tas gy­ve­ni­mo rit­mas ne­pa­lie­ka lai­ko net ra­miai pa­val­gy­ti, – min­ti­mis da­li­ja­si V. Ra­čic­kas. – To­dėl no­riu pa­ska­tin­ti kau­nie­čius su­lė­tin­ti tem­pą ir atei­ti pas mus ra­miai, jau­kiai pa­si­mė­gau­ti ko­ky­biš­ku mais­tu. Ke­ti­na­me reng­ti de­ser­tų ir pa­tie­ka­lų de­gus­ta­ci­jas ir edu­ka­ci­jas. Ti­kiuo­si, kad jo­se lan­ky­to­jai sma­giai pra­leis lai­ką ir pa­ma­tys, kad svei­kai mai­tin­tis ne taip jau su­dė­tin­ga.“