Virtuvės dilemų gausa

Daugelis patarimų, susijusių su gamtai draugiško gyvenimo būdo skatinimu, neatsitiktinai yra susiję su virtuve. Virtuvėje sandėliuojame parduotuvėse įsigytus maisto produktus, itin gausiai naudojame vandenį ir „deginame“ elektrą. O sugedusio ar nesuvalgyto maisto likučiai, kuriuos kartu su plastikinėmis pakuotėmis kasdien išmetame į šiukšlių dėžes, lėtai, bet užtikrintai skandina planetą atliekų jūroje.

Atsakingi žmonės šias problemas puikiai supranta. Juk nė vienas nenorime, kad mūsų vaikams tektų kentėti mūsų kartos elgesio pasekmes ir gyventi merdinčioje planetoje. Tačiau, kaip žinome, realių pokyčių imtis nėra paprasta. Kodėl taip yra? Juk informacijos ir patarimų, kaip keisti savo asmeninę virtuvės ekosistemą, tikrai netrūksta.

Interneto portalų antraštės kasdien skelbia vis naujus atradimus ir skatina permainas. Kai kurie patarimai įgyvendinami santykinai nesunkiai: indaplovę rekomenduojama įjungti tik pilnai ją užpildžius, taip optimizuojant vandens ir elektros suvartojimą; popierinius virtuvės rankšluosčius siūloma pakeisti į daugkartinio naudojimo medžiagines šluostes, taip sumažinant išmetamų atliekų kiekį.

Tačiau, kuo labiau gilinamasi, tuo rekomendacijos darosi vis egzotiškesnės. Pavyzdžiui, radikaliausiai nusiteikę „eko-maksimalistai“ jus išbars net už tai, kad išmetate kavos tirščius ar citrinos žieves. Juk iš kavos tirščių antriniam panaudojimui galima pasigaminti kūno šveitiklį, o citrinos žieveles – panaudoti namų gamybos žvakėms. O štai daržovių atliekas „būtina“ kompostuoti, nors dažniausiai tokia veikla į namus prikviečia nemalonų kvapą bei muselių kolonijas.

Žmogus – įpročio būtybė

Patarimų, susijusių su aplinkai draugišku elgesiu virtuvėje, iš žiniasklaidos ir pažįstamų išgirstame begalę. Tačiau būtent čia ir slypi didžioji problema – informacijos yra per daug ir ji mus ima slėgti. Psichologai šį reiškinį įvardina „informacijos pertekliumi“. Net pačių geriausių intencijų vedini žmonės susiduria su tam tikru psichologiniu bloku, kuomet tenka įvertinti didžiulį kiekį nuolat besikeičiančios informacijos ir mėginama pagal šią informaciją keisti savo elgesio modelį.

Tai nereiškia, jog mums trūksta valios. Tiesiog žmogus iš prigimties yra inercijos bei įpročio būtybė, valdoma per daugelį metų susiformavusių elgesio šablonų. O bet kokie mėginimai staiga ir kardinaliai visus šiuos įpročius pakeisti yra psichologiškai pasmerkti nesėkmei ir stresui. Jau nekalbant apie tai, jog įsisenėjusių įpročių keitimas kainuoja ne tik laiko, bet ir daug papildomų išlaidų.

Be to, kuo nuoširdžiau ir atsakingiau žmogus stengiasi visus savo virtuvės įpročius suderinti su planetos interesais, tuo dažniau susiduriama su paradoksaliomis dilemomis. Pavyzdžiui, britų ekspertai, tyrinėję ekologinių aktyvistų elgseną, pateikia pavyzdį, susijusį su ekologiškai užaugintomis žaliosiomis Kenijos pupelėmis. Vieni aktyvistai skatino šias pupeles pirkti, akcentuodami joms užauginti pasitelkiamus tvarios augalininkystės principus ir naudą vietinėms Kenijos ūkininkų bendruomenėms. Tačiau netrukus kiti aktyvistai ėmė prieštarauti akcentuodami ilgą, ekonomiškai neefektyvų ir taršų šių pupelių transportavimą per pusę pasaulio. Ir pupelių skonis staiga apkarto.

„Kenijos pupelių dilema“ iliustruoja psichologinį paradoksą. Kuo daugiau siekiame įsisavinti informacijos ir kuo daugiau stengiamės padaryti planetos labui radikaliai keisdami savo elgseną, tuo labiau rizikuojame save psichologiškai išvarginti, pasiklysti informacijos gausoje ir viskuo nusivylę regresuoti sugrįždami prie senų įpročių.

Drugelio efektas: pradėkime nuo keptuvės

Senovės Kinijos išminčius Lao Dzė yra pasakęs: tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Būtent toks nusiteikimas yra tinkamas kiekvienam geros valios žmogui, kuris yra neabejingas planetos ateičiai. Žmonija per vieną dieną negali pakeisti nusistovėjusių pramonės ir žemdirbystės struktūrų, kaip ir atskiras individas nėra pajėgus iškart pakeisti visų savo vartojimo įpročių. Gamtai draugiškos ekonomikos ir gyvenimo būdo kultūros kūrimas užtruks dešimtmečius.

Tačiau mažus žingsnelius turime žengti. Lengviausia tai padaryti ne bandant pakeisti kasdienius įpročius, o apsirūpinant gamtai draugiškais virtuvės reikmenimis. Tokiu būdu neteks kankintis per jėgą mėginant pakeisti mums įprasto ir malonaus gyvenimo būdo, tačiau aplinkai draugišką darbą kasdien už jus nudirbs įsigyti reikmenys. Tai galioja ne tik brangioms investicijoms, tokioms kaip aplinką tausojantys šaldytuvai ar inovatyvias ekologiškas funkcijas turinčios indaplovės. Pradėti galima ir nuo virtuvės indų.

Pavyzdžiui, Lietuvoje jau yra prekiaujama prekės ženklo „Delimano“ Italijoje pagamintais „Green Planet“ indais: malonumą teikiančiai kulinarijai pritaikytais nelimpančios dangos keptuvėmis, puodais ir kepimo formomis. Visi „Delimano“ „Green Planet“ indai yra pagaminti iš 100 proc. perdirbto aliuminio. O biologiškai skaidžios indų pakuotės yra gaminamos iš perdirbto popieriaus. Negana to, kiekvienas šio indų pirkėjas tiesiog įsigydamas indus prisideda prie „Delimano“ organizuojamos medžių atsodinimo akcijos.

Nors aliuminis yra nepamainoma medžiaga aukščiausios kokybės keptuvių ir puodų gamyboje, aliuminio gavyba yra energetiniams ištekliams imlus procesas, dažnai vykdomas jautriose atogrąžų miškų ekosistemose. Tam, kad pasaulinis poreikis aliuminio gavybai mažėtų, patartina visuomet rinktis perdirbto aliuminio produkciją. 

Įsigiję gamtai draugišką keptuvų ir puodų rinkinį, mėgstamus patiekalus ruošite nekeisdami savo įpročių ir kulinarinių tradicijų. Tačiau kaskart prisiminsite, jog maistui gaminti naudojate gamtai draugiškas priemones. O vėliau galėsite savo virtuvę praturtinti ir kitomis aplinkai draugiškomis inovacijomis arba papasakoti apie perdirbto aliuminio keptuvę draugams. Mokslininkai tokį palaipsninį procesą vadina drugelio efektu: vienas drugelio sparno mostas gali išjudinti milžinišką įvykių grandinę. O maži, bet naudingi pokyčiai jūsų virtuvėje ilgainiui gali prisidėti prie palankių pokyčių planetoje.