Atsakymo į šią mįslę ieškota penktojoje ir paskutinėje Turto banko projekto „Turto detektyvai“ byloje. Jos adresas – Salomėjos Nėries g. 4, Klaipėda. Ant pastato sienos – dabartinių šeimininkų, Klaipėdos teritorinės muitinės, iškaba. Tačiau dabartinė jo paskirtis – tik vienas iš daugelio istorijos sluoksnių. Iki Antrojo pasaulinio karo čia veikė prieglauda ir moterų pensionas. 1945 metais pastate įsikūrė sovietų saugumo struktūros, pastatas tapo skaudžių istorinių įvykių liudininku. Jo rūsyje šiandien veikia Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Rezistencijos ir tremties ekspozicija.
Todėl prieš pradedant atnaujinimo darbus reikėjo atsakyti į kur kas daugiau klausimų nei vien „ką čia reikia sutvarkyti?“.
Pirmasis pėdsakas – sprendimas pastatą išsaugoti
Daugiau nei šimtmetį skaičiuojančio, energiškai neefektyvaus ir nusidėvėjusio pastato atnaujinimas nebuvo paprastas projektas. Vis dėlto jo istorinė reikšmė ir vieta Klaipėdos mieste lėmė sprendimą pastatą išsaugoti ir toliau naudoti valstybės reikmėms. Pasak Turto banko Projektų valdymo skyriaus vadovo Karolio Maželio, sprendimui įtakos turėjo tiek pastato istorinė reikšmė, tiek jo vieta Klaipėdos miesto struktūroje.
„Atsižvelgdami į pastato istorinį svorį ir jo vietą miesto audinyje, nusprendėme šį paveldo objektą išsaugoti valstybės reikmėms bei užtikrinti jo ilgaamžiškumą“, – teigė K. Maželis.
Sprendimas išsaugoti pastatą buvo tik pradžia. Toliau laukė sudėtingesnė dalis – išsiaiškinti, ką šiame pastate galima pakeisti, o ko liesti negalima.
Prieš modernizaciją – pastato „apklausa“
Istorinis pastatas prieš atnaujinimą turėjo būti tarsi iš naujo perskaitytas. Pirmiausia teko ne statyti ir atkūrinėti, o tyrinėti. Tai buvo svarbus etapas, leidęs suprasti, su kokiu objektu dirbama ir kokius sprendimus galima įgyvendinti jo nepakenkiant.
„Prieš pradedant darbus atlikome išsamų tyrimą, siekdami tiksliai įvertinti pastato istorinę ir architektūrinę vertę, techninius iššūkius ir būsimų darbuotojų poreikius“, – pasakojo K. Maželis.
Tik surinkus šiuos „įkalčius“ buvo galima pereiti prie kito etapo.
Kaip šimtmečio sienose atsirado vietos šiuolaikiniam biurui?
Vienas svarbiausių projekto uždavinių buvo suderinti du skirtingus pasaulius. Pastatas turėjo išsaugoti savo istorinį autentiškumą, tačiau kartu tapti patogia šiuolaikiška darbo erdve.
Šiandien čia įrengta beveik 100 darbo vietų. Taigi, istorinis pastatas turėjo prisitaikyti ne tik prie naujų funkcijų, bet ir prie šiuolaikinių ergonomikos, komforto bei saugumo reikalavimų.
Būtent čia buvo vienas sudėtingiausių projekto iššūkių: kaip į seną pastatą integruoti tai, ko jame prieš šimtą metų paprasčiausiai nebuvo?
Didžioji mįslė – 70 procentų mažesnės energijos sąnaudos
Vienas ryškiausių pastato pokyčių – jo energinis efektyvumas. Iki atnaujinimo pastatas buvo priskiriamas F energinei klasei. Po modernizavimo pasiekta B klasė, skaičiuojama, kad energijos sąnaudos turėtų sumažėti apie 70 procentų.
Skaičiai įspūdingi, tačiau tokį pokytį kuria ne vien nauja įranga ar techniniai sprendimai. Istoriniame pastate kiekvienas toks žingsnis turėjo būti derinamas su kultūros paveldo reikalavimais. Kitaip tariant, reikėjo pastatą padaryti taupesnį jo nepakeičiant taip, kad jis nustotų būti tuo, kuo yra.
„Suderinti griežtus kultūros paveldo reikalavimus su siekiu reikšmingai sumažinti energijos sąnaudas buvo viena sudėtingiausių užduočių šiame projekte“, – pripažino K. Maželis.
Naujos sistemos turėjo išmokti gyventi su sena architektūra
Dar viena projekto paslaptis slypėjo ten, kur lankytojas jos greičiausiai net nepastebės – pastato inžineriniuose tinkluose ir saugos sistemose.
Šiuolaikiniam pastatui būtinos sistemos turėjo atsirasti istoriniame objekte, tačiau vertingų jo elementų išsaugojimas liko prioritetu. Todėl įprasti sprendimai ne visada tiko – daug ką teko pritaikyti individualiai.
„Istoriniame pastate sudėtingiausia buvo pritaikyti šiuolaikinius inžinerinius tinklus ir saugos sistemas taip, kad būtų visiškai nepaliesti vertingi paveldo elementai“, – atkreipė dėmesį K. Maželis.
Tai vienas iš istorinių objektų atnaujinimo paradoksų: kuo daugiau šiuolaikinių funkcijų turi atsirasti senajame pastate, tuo mažiau jų turi būti matoma.
Kai praeitis netrukdo ateičiai
Per savo gyvavimo laikotarpį Klaipėdos pastatas ne kartą keitė paskirtį, o kiekviena epocha jame paliko savų pėdsakų, kurių ir nesistengta panaikinti ar iškelti aukščiau kitų. Vieni jų šiandien saugomi kaip kultūros paveldas, kiti primena sudėtingą miesto ir šalies istoriją.
Tačiau pastatas nėra muziejus – jis ir toliau naudojamas valstybės reikmėms. Todėl jo atnaujinimo istorija tapo ne tik architektūriniu ar inžineriniu projektu, bet ir klausimu, kaip šiandien turėtų būti elgiamasi su istoriniu valstybės turtu.
Klaipėdos pavyzdys rodo, kad senas pastatas nebūtinai turi pasirinkti tarp dviejų galimybių – likti nepaliestu praeities liudininku arba būti iš esmės pakeistu šiuolaikiniu objektu. Galimas ir trečias kelias: išsaugoti tai, kas svarbu, ir tuo pačiu suteikti pastatui naują gyvenimą.
„Šis projektas parodo mūsų įsipareigojimą atgaivinti istorinius valstybės pastatus, suteikiant jiems šiuolaikinę paskirtį ir pavyzdį ateities projektams“, – sakė K. Maželis.
Galutinis šios „Turto detektyvų“ bylos atsakymas slypi ne vien skaičiuose – nuo F iki B klasės ar 70 procentų mažesnių energijos sąnaudų. Jis slypi pačiame pastate. Jo sienos išsaugojo tai, kas buvo, o šiandien jose jau vyksta tai, kas dar tik tampa istorija.
Naujausi komentarai