Mažvydas Matukas, „Švyturys Brewery“ daryklos aludaris, pasakoja, kad nealkoholinės „Ekstros“ recepto tobulinimas iššūkiu tapo net labiausiai patyrusiems aludariams, tačiau vieno labiausiai pasaulyje pripažįstamų konkursų komisijos įvertinimas tapo geriausiu įrodymu, kad kartelę ir vėl pavyko iškelti labai aukštai.

„Turėjome tikslą, kad nealkoholinė „Švyturio Ekstra“ kuo labiau primintų originalą. Visuomet stengiamės maksimaliai priartėti prie pirmtako, kuris yra gavęs daugybę apdovanojimų, skonio. Be abejo, pašalinus alkoholį skonis pasikeičia, tad turėjome labai kruopščiai subalansuoti apynių natas ir kitus labai smulkius niuansus. Ir, manau, mums tai pavyko“, – sakė M. Matukas.

Panaudojo legendinį receptą

Turėdami idėją profesionalūs ir savo darbą puikiai išmanantys aludariai sėkmingą alų išvystyti šiandien gali atlikę kelis bandymus. Vis dėlto taip greitai pavyksta ne visada – kelias iki tobulo alaus neretai primena ilgas paieškas, tenka atlikti daugybę receptų korekcijų, išbandyti įvairiausius ingredientus. Galiausiai kažkas turi tarti lemiamą žodį – ar tai tas skonis, kurį jau galima siūlyti vartotojams?

Kai alaus rūšių rinkoje yra galybė, išbandomi įvairiausi skoniai ir poskoniai, sprendimą priimti nėra labai sudėtinga – leidžiamos mažesnės produktų partijos, mažesnė klaidos kaina, o ir nišiniai produktai dažniausiai randa savo nedidelę auditoriją. Viskas komplikuočiau, kai rinkai turi pristatyti savo flagmaną – produktą, aplink kurį formuosi visą likusį asortimentą, sakė M. Matukas.

„Švyturys Brewery“ aludaris Mažvydas Matukas. / Partnerio nuotr.

Vieną atsakingiausių sprendimų „Švyturio“ daryklos istorijoje darbuotojams teko priimti prieš tris dešimtmečius, kai rinkai pirmą kartą buvo pristatytas „Ekstra“ alus. Šiandien jau aišku, kad dėl lietuviško alaus legenda tapusio „Ekstros“ recepto aludariai 1995-aisiais neklydo – alus buvo pripažintas tiek Lietuvos vartotojų, tiek prestižinių pasaulinių konkursų komisijų ekspertų.

„Šiandien jau sunku pasakyti, kokios buvo procedūros prieš 30 metų, bet dabar mes tikrai labai atsakingai žiūrime į naujų produktų paleidimą į rinką. Neabejoju, kad ir tuomet aludariai buvo atsakingi – tik gal jie veikė labiau iš nuojautos, nes rinkoje 1995-aisiais alaus pasirinkimas buvo gana liūdnas. Dabar pasirinkimas platesnis, konkurencija didesnė, bet ir žinių turime daugiau, geriau pažįstame savo vartotojus“, – sakė M. Matukas.

Kaip sukurti tobulą receptą?

Tikslaus atsakymo į šį klausimą M. Matukas vis dar neturi, nors šiandien prisideda prie daugelio naujų „Švyturys-Utenos alus“ receptų kūrimo ir yra vienas pagrindinių filtrų, pro kurį turi praeiti visi nauji gaminiai.

„Viskas prasideda nuo vizijos. Bandome numatyti, koks tai galėtų būti alus – kokio skonio, ar jis saldus, ar rūgštus, ar su papildomais ingredientais, prieskoniais, vaisiais. Turint viziją atsiranda darbo aludariams – kaip ją įgyvendinti ir suprojektuoti, kaip aš mėgstu sakyti, „sudizaininti“. Tada prasideda bandymai. Ir čia jau reikia nemažai kantrybės, nes alaus nepagaminsi per naktį. Ar tai būtų vienas litras, ar dešimt tonų – proceso nepaskubinsi“, – dėstė M. Matukas.

Anot jo, kuriant naują alų, tenka išbandyti gausybę skirtingų ingredientų, procesų ir technikų – tai kruopštus, daug sluoksnių turintis darbas, kuriame kiekviena detalė gali lemti galutinį skonį.

„Neprofesionalus aludaris gal padarytų 20 bandymų, kad pasiektų norimą rezultatą, o mūsų aludariai šiandien dažniausiai rimtai pasiruošę skonį suderina per 3–4 bandymus. Be abejo, tam reikia labai didelio profesionalumo, daug patirties“, – dėstė pašnekovas.

Jis pasakoja, kad svarbūs etapai naujo alaus kūrime būna vidinės visos komandos degustacijos ir vertinimai – tuomet visi kartu nusprendžia, ar pasiektas skonis yra būtent tas, kurio ieškojo. Jei rezultatas vis dėlto neįtikina, vystymas tęsiasi toliau, o kartais projektas gali būti ir sustabdytas: idėja paliekama, prie jos grįžtama po pusmečio ar net metų. Ir neretai po kurio laiko sugrįžus ją pavyksta išvystyti dar geriau.

„Stengiamės niekada laurų nepriskirti vienam žmogui – ar pagrindiniam kūrėjui, ar nedidelei jo komandai. Žinome, kad sėkmės nebūtų be visos daryklos komandos. Produkto kūrime dalyvauja labai daug žmonių – ir rinkodaros, ir pirkimų, ir pardavimų skyriai, ir, žinoma, mūsų technologai: tiek patys aludariai, tiek produktų vystymo specialistai, tačiau visos grandys yra nemažiau svarbios – ar tai būtų finansų, ar žmogiškųjų išteklių, ar vadybos skyriai, ar kiti specialistai. Visi savaip dalyvauja skirtinguose etapuose. Mėgstame įtraukti ir mūsų vartotojus – dažnai šiek tiek eksperimentinių gaminių pasiūlome jiems renginiuose, stebime reakcijas“, – pasakojo M. Matukas.

Atpažintų prikeltas naktį

Aludaris pasakoja, kad yra ragavęs daugybę skirtingų alaus rūšių – tiek lietuviškų, tiek užsienietiškų, o lengviausiai atpažįstamu alumi jam išlieka „Švyturio Ekstra“.

Jis prisimena, kaip prieš kelerius metus su draugais surengė aklą degustaciją, kurioje buvo ragaujami keli populiarūs lageriai: pora lietuviškų, tarp jų ir „Ekstra“, taip pat keli užsienio aludarių gaminiai. 

„Ekstra” skonis gana išraiškingas – bet tuo pat metu gerai subalansuotas. Jį atpažinti man tikrai nėra sunku. Skirtumų tarp lagerių tikrai yra: vienas sodresnis, kitas sausesnis, vienur labiau jaučiasi apyniai, kitur – salyklas. Gal kur pasaulyje ir yra kas nors panašaus, bet man dar neteko sutikti nieko, kas būtų labai arti „Ekstros“, – teigė jis.