Sendins ribą

Įmonės „Regitra“ duomenys rodo, kad Lietuvoje užregistruoti 2 683 automobiliai su istoriniais numeriais. Iš jų 1 531 transporto priemonė pagaminta po 1985-ųjų.

Vadinasi, jei amžiaus ilginimo įstatymas galutinai būtų priimtas, minėti automobiliai prarastų savo išskirtinį statusą.

Pagal dabar galiojantį Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, istorine motorine transporto priemone pripažįstami modeliai, kurie pagaminti prieš 30 metų ar anksčiau ir mažiausiai penkiolika metų nebenurieda nuo konvejerio. Tokios transporto priemonės turi būti originalios, tinkamos eksploatuoti, bet nenaudojamos kasdienėms reikmėms.

Tačiau dalis politikų pastebėjo, kad prieš 30 metų pagaminti automobiliai šiandien dar ganėtinai dažnai važiuoja šalies keliais, kadangi jų pagaminimo data – 1995-ieji. Tokius automobilius lietuviai vairuoja kasdien, tad jie turi itin mažą istorinę vertę arba jokios. Todėl Seime buvo registruotas siūlymas keisti istorinės transporto priemonės apibrėžimą, o jos amžių pavėlinti nuo 30 iki 40 metų.

Mėgstamiausias – „slyva“

Didžiojoje Europos dalyje taip pat galioja 30 metų laiko terminas siekiant gauti istorinės transporto priemonės statusą. „Autoplius“ pristato automobilius, kurie jau šiemet patenka tarp šių išrinktųjų.

Pasižvalgykime, kokių modelių savininkai šiemet galėtų gauti istorinėms transporto priemonėms priklausančius valstybinius numerius.

Pradėti reikėtų nuo Lietuvoje vienos populiariausių markių. 1995 m. rugsėjį pasauliui buvo pristatytas 5-osios serijos BMW kodiniu pavadinimu E39. Tiesa, daugumai mūsų jis geriau žinomas kaip „slyva“. Anuomet modelis pasižymėjo pažangiomis technologijomis, tokiomis kaip aliuminio pakaba, pagerinta aerodinamika ar net televizorius. Interjeras buvo gaminamas iš aukštos kokybės medžiagų. Variklių gama buvo labai plati: nuo ekonomiško 2 l, keturių cilindrų variklio iki galingų šešių cilindrų ir V8 agregatų. Bene didžiausio dėmesio sulaukė M5 versija, kuri debiutavo 1998 m. ir turėjo 4,9 l V8 variklį, išvystantį net 400 AG – tuo metu tai buvo vienas galingiausių sedanų rinkoje.

BMW E39 buvo gaminamas iki 2004 m., o per šį laikotarpį buvo sukurta ne tik sedano, bet ir erdvesnė „Touring“ universalo versija. Modelis išsiskyrė itin gera važiavimo dinamika, komfortu ir ilgaamžiškumu. Net ir šiandien daugelis automobilių entuziastų E39 laiko vienu geriausių dėl mechaninio paprastumo, kokybės ir vairavimo malonumo.

Bėda: „Peugeot 406“ pasižymėjo dažnomis elektronikos problemomis, bet vėlesniuose modeliuose šie trūkumai buvo pašalinti. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Problemų rinkinys

1995 m. buvo pristatytas ir 405 modelį pakeitęs naujasis „Peugeot 406“. Šis automobilis išsiskyrė elegantišku, moderniu dizainu ir komfortiška važiuokle. Laikas parodė ir tai, kad vienas išskirtinių šio modelio trūkumų – elektronikos problemos.

Anuomet ypač išsiskyrė sportiška 406 kupė versija, sukurta bendradarbiaujant su „Pininfarina“ dizaino studija. Šis modelis buvo gaminamas iki 2004 m. ir pelnė ne vieną apdovanojimą už dizainą ir saugumą.

Tais pačiais 1995 m. „Opel Vectra B“ pakeitė pirmosios kartos „Vectra A“ ir tapo vienu svarbiausių „Opel“ modelių vidutinės klasės automobilų segmente.

Tai buvo visiškai naujos kartos modelis, kuris žymėjo gamintojo modernizacijos kryptį, siekiant konkuruoti su tokiais stipriais rinkos žaidėjais kaip „Volkswagen Passat“, „Ford Mondeo“ ar „Peugeot 406“.

Suvalgė rūdys

„Vectra B“ išsiskyrė nauju ir anuomet moderniu dizainu. Automobilis tapo erdvesnis, saugesnis ir geriau izoliuotas nuo triukšmo nei pirmtakas.

Pirkėjai galėjo rinktis iš sedano, hečbeko (liftback) ir universalo versijų, todėl modelis tiko tiek šeimoms, tiek verslo klientams. Variklių gama buvo plati – apėmė įvairius benzininius (nuo 1,6 iki 2,6 l V6) ir dyzelinius variklius.

Vienas iš „Vectra B“ pranašumų – platus pasirinkimas. Pirkėjai galėjo rinktis iš bazinių, vidutiniškai sukomplektuotų ar net prabangių versijų su oda, klimato kontrole, autopilotu ir kita komforto įranga.

Technologiškai „Vectra B“ pasižymėjo geresne važiuokle, kuri suteikė kokybiškesnį valdymą ir daugiau komforto. Saugumo srityje tai buvo vienas pirmųjų „Opel“ modelių, kurio įrangoje atsirado priekinės ir šoninės oro pagalvės, traukos kontrolė. „Vectra B“ buvo gaminama iki 2002 m., kai ją pakeitė trečiosios kartos modelis.

Nepaisant to, kad šiandien „Vectra B“ jau nedažnas svečias šalies keliuose, ji vis dar turi savo gerbėjų ratą. Ypač tų, kurie vertina XX a. dešimtojo dešimtmečio automobilių paprastumą, patikimumą ir funkcionalumą.

Šiandien, pasiekus 30 metų ribą, „Opel Vectra B“ istoriškai vertingas kaip vienas populiariausių to laikmečio Europos vidutinės klasės automobilių, puikiai balansavusių tarp kainos, kokybės ir praktiškumo. Tinkamai prižiūrėtas automobilis gali tapti įdomiu klasikiniu modeliu, ypač jei jo originali komplektacija ar retesnė variklio versija. Gaila, kad didelę jų dalį iš mūsų atėmė rūdys.

Kolekcija: tinkamai prižiūrėtas „Opel Vectra“ gali tapti įdomiu klasikiniu modeliu, ypač jei yra originalios komplektacijos. / A. Ufarto / BNS nuotr.

Vokiečių šedevras

1995 m. pradėta gaminti „Audi A4 B5“ pakeitė „Audi 80“ ir žymi visiškai naują pradžią vokiečių gamintojo vidutinės klasės modelių istorijoje. Nuo to laiko vietoj dviejų skaitmenų buvo pereita prie raidžių ir skaičių derinio, kuris išliko iki šiol.

„Audi A4 B5“ buvo sukurtas ant naujos „Volkswagen Group“ B5 platformos, kurią vėliau naudojo ir „Volkswagen Passat“. Ši platforma leido sukurti puikiai subalansuotą važiuoklę, kuri suteikė automobiliui išskirtinį valdymą ir aukštą komforto lygį.

Modelio dizainas buvo klasikinis, solidus ir santūrus – tipinis vokiškas stilius. „ Audi A4 B5“ buvo siūlomas tiek su priekine, tiek su visų varančiųjų ratų pavara – quattro. Ši sistema tuo metu buvo viena pažangiausių ir labiausiai vertinamų tarp vairuotojų, ieškančių stabilumo bet kokiomis oro sąlygomis. Variklių gamos puošmena – legendiniai 1.9 TDI dyzeliniai varikliai, garsėję savo ekonomiškumu ir ilgaamžiškumu.

„Audi A4 B5“ interjerui gamintojai pasiūlė tai, kas tuo metu buvo gana reta, – aukštą surinkimo kokybę, puikias medžiagas ir ergonomišką interjero sistemų valdymą. Pagrindinės versijos turėjo kuklesnį įrangos sąrašą, o aukštesnėse komplektacijose gamintojas siūlė odinius salonus, automatinę klimato kontrolę, medžio apdailą, galingesnę garso aparatūrą, kompaktinių diskų keitiklį ir daug kitų prabangos elementų.

Modelis buvo gaminamas iki 2001 m. Nuo 1996 m. buvo siūlomos ne tik sedano, bet ir universalo versijos, kurios suteikė daugiau praktiškumo. „Audi A4 B5“ atspindi to laikotarpio vokišką automobilių inžineriją: solidus, patikimas, su stipria technine baze. Dėl savo paprastos, bet kokybiškos konstrukcijos ir plataus entuziastų rato šis modelis patenka į istorinio automobilio statusą. Ypač vertinami  1.8T quattro modeliai su mechanine pavarų dėže.

Istorine motorine transporto priemone pripažįstami modeliai, kurie pagaminti prieš 30 metų ar anksčiau ir mažiausiai penkiolika metų nebenurieda nuo konvejerio.

Talpusis šaranas

1995 m. pasauliui buvo pristatytas ir legendinis vienatūris „Volkswagen Sharan“. Pirmosios kartos vienatūris, sukurtas bendradarbiaujant su „Ford“ ir „Seat“, buvo atsakas į augantį šeimoms skirtų automobilių poreikį.

„Sharan“ turėjo konkuruoti su tokiais modeliais, kaip „Renault Espace“ ar „Chrysler Voyager“. Jis turi erdvų ir funkcionalų saloną, kuris talpina iki septynių keleivių, o sėdynes galima sukonfigūruoti pagal poreikį arba visai išimti, jei reikalinga milžiniška bagažinė.

Modelis buvo gaminamas toje pačioje Portugalijos gamykloje kaip ir jo broliai dvyniai – „Ford Galaxy“ ir „Seat Alhambra“, tačiau „Sharan“ išsiskyrė vokišku dizainu ir šiek tiek gausesne komplektacija. Variklių gama buvo plati – nuo ekonomiškų dyzelinių 1.9 TDI iki galingesnių benzininių. Viena įspūdingiausių – 2,8 l VR6 versija.

Iki pat 2010 m., kai buvo pristatyta antroji karta, šis modelis išlaikė stiprias pozicijas Europos rinkoje. Šiandien pirmosios kartos „Sharan“ vis dar vertinamas dėl praktiškumo, paprastos konstrukcijos ir ilgaamžiškumo.

Itališka drąsa

1995 m. rinkoje pasirodę „Fiat Bravo“ ir „Fiat Brava“ modeliai atskleidė visiškai naują italų koncerno požiūrį į kompaktiškų hečbekų segmentą.

„Bravo“ buvo sportiškesnis, dinamiško dizaino dviduris hečbekas. „Brava“ buvo orientuota į praktiškumą ir šeimos poreikius. Šie modeliai pakeitė ilgai gamintą „Fiat Tipo“ ir atspindėjo Italijos gamintojo siekį kurti modernius, stilingus ir techniškai pažangius automobilius, galinčius sėkmingai konkuruoti su tokiais modeliais kaip „Volkswagen Golf“ ar „Ford Escort“.

„Fiat Bravo“ išsiskyrė išraiškingomis kėbulo linijomis, moderniu interjeru ir tuo metu pažangiais sprendimais. Variklių gama buvo plati. Nuo 1,4 l benzininio variklio iki galingo 2,0 l 20V variklio „Bravo HGT“ versijoje. Ji buvo ypač mėgstama automobilių entuziastų.

1996 m. „Fiat Bravo“ ir „Brava“ modeliai pelnė prestižinį Europos metų automobilio titulą, o tai tik dar labiau sustiprino jų reputaciją. Šie modeliai buvo gaminami iki 2001 m., kai juos pakeitė „Fiat Stilo“.

Šiandien pirmosios kartos „Bravo“ tampa vis retesni keliuose, tačiau jų drąsus dizainas ir techninės savybės leidžia jiems pelnytai kandidatuoti į istorinių automobilių gretas.

Inovacija: „Audi A4“ visų varančiųjų ratų pavara quattro buvo viena pažangiausių to meto sistemų. / E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Azijos naujokas

1995 m, „Kia Sportage“ debiutavo Europos rinkoje kaip pirmasis Pietų Korėjos gamintojo bandymas įsitvirtinti į vis labiau populiarėjantį kompaktiškų visureigių pasaulį.

Nors „Sportage“ pirmą kartą buvo pristatytas gimtojoje Pietų Korėjoje 1994 m., būtent 1995 m. jis tapo plačiai prieinamas Europos vairuotojams.

Pirmosios kartos „Sportage“ išsiskyrė tuo, kad buvo sukurtas padedant japonų koncernui „Mazda“. Daugelis techninių sprendimų, įskaitant variklius, važiuoklę ir transmisiją, buvo pagrįsti japonų inžinerijos sprendimais. Modelis buvo siūlomas tiek su benzininiais, tiek su dyzeliniais varikliais. Nors automobilio išvaizda buvo kukli, „Sportage“ pelnė vairuotojų palankumą dėl praktiškumo ir prieinamos kainos.

„Sportage“ taip pat išsiskyrė savo konstrukcija. Tai buvo vienas iš nedaugelio savo klasės SUV, turėjęs rėmų konstrukciją, todėl jis buvo tvirtesnis ir labiau tinkamas bekelės sąlygoms nei daugelis to meto konkurentų. Kiek vėliau buvo siūloma ir trumpesnė, dvidurė versija su kabrioleto tipo nuimamu stogu.

Prancūziška lagūna

1993 m. gyvenimą pradėjusi „Renault Laguna“ vidutinės klasės segmente pakeitė ilgai gamintą „Renault 21“.

Pirmosios kartos „Laguna“ išsiskyrė šiuolaikišku, elegantišku dizainu, gana minkšta važiuokle ir inžineriniais sprendimais, pritaikytais tiek kasdienėms, tiek ilgesnėms šeimos kelionėms. „Laguna“ buvo sukurta su aiškiu tikslu: konkuruoti su tokiais modeliais kaip „Ford Mondeo“, „Opel Vectra“ ar „Peugeot 406“.

Ji siūlė erdvų saloną, aukštą saugumo lygį (tai buvo vienas pirmųjų modelių, kuriuose ABS ir vairuotojo oro pagalvė buvo standartinėje komplektacijoje), ir tipinį, prancūzišką stilių. Modelis buvo siūlomas su įvairiais benzininiais ir dyzeliniais varikliais. Nuo ekonomiškų 1,6 ir 1,8 iki galingesnių 2,0, 2,2 dT ir 3,0 V6 versijų. „Laguna“ turėjo klimato kontrolę, borto kompiuterį ir elektrinius veidrodėlius.

1995 m. debiutavo ir praktiškesnė „Laguna Grandtour“ universalo versija. „Laguna I“ buvo gaminama iki 2001 m., kai ją pakeitė antrosios kartos „Laguna II“. Nors šiandien pirmosios kartos „Laguna“ nebėra dažnai matoma keliuose, jos paprasta mechanika, patogus važiavimas ir klasikinis to meto prancūziškas dizainas daro ją įdomiu pasirinkimu istorinių automobilių entuziastams, ieškantiems ko nors neįprasto ir vertingo automobilių paveldo kontekste.